– Ar turite susikūrę savaitgalio tradicijų?
– Rudenį ir žiemą su sužadėtiniu Aurimu ir sūnumi Kristijonu kiekvieną savaitgalį stengiamės pasivažinėti po Vilniaus apylinkes, paieškoti dar egzistuojančių dvarų, kitų įdomių objektų. Pavyzdžiui, kiek romantiškų įdomybių galima atrasti Paulavos respublikoje.
Jau daug metų turiu tradiciją penktadieniais viena eiti į kino teatrą, su pusbroliu, kaip ir aš, gastronomijos aistruoliu, mėgstame aplankyti naujus restoranus Vilniuje. Gyvename didžiuliu tempu, yra daug sukimosi buityje, tad jei nepasakysiu, kad privalau sau skirti valandą ar kelias savo interesams, savišvietai, labai nuskurdinsiu savo kasdienybę. Atsiradus sūnui kartais atrodo, kad nieko nebespėju, todėl dar intensyviau viską į save semiu.
Knygas skaitau kasdien. Skaitymo laikas yra naktis, kartais ryte už tai sau neatleidžiu. Bet vis labiau mūsų vakarai tempiasi į naktį. Kartais pradedu skaityti ir pusę dvyliktos vakaro, paskui užmiegu su knyga.
Daug kas stebisi, kaip įmanoma turint dvimetį vaiką skaityti. Klasikinis atsakymas – kai į šalį padedi telefoną, kompiuterį, ranka tiesiasi į knygą.
Savaitgaliais vaikinai leidžia man užsidaryti miegamajame, šiek tiek paskaityti. Kartais jie išleidžia mane visam savaitgaliui papramogauti.
Mano iššūkis – per metus perskaityti apie 50 knygų. Ne visada pavyksta tai įgyvendinti. Labai mėgstu žiūrėti gerus filmus.
Dalyvavau kino renginyje per nuotolį, kiekvienais metais vykstančiame Paryžiuje. Antrus metus dėl pandemijos negaliu Paryžiuje gerti šampano, tad sėdžiu prie kompiuterio ir nuotoliniu būdu kalbinu prancūzų kino žvaigždes. Šiemet jau turėjau penkis interviu, prieš tai reikėjo pažiūrėti filmus ir pasiruošti pokalbiams.
Norėčiau dažniau išeiti pasivaikščioti, nes mėgstu skaniai pavalgyti ir tas malonumas neretai suapvalina mano šonus.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Visada, ir tai baisiausia. Neseniai apie tai diskutavau su kolege, prasitariau, kad pastaruoju metu jaučiuosi šiek tiek pavargusi. Pandeminio darbo geroji pusė ta, kad galima dirbti iš bet kurio pasaulio krašto, bet yra ir blogoji pusė, nes dirbdamas iš namų pameti ribą tarp darbo ir poilsio.
Žiūrėk, ir šeštadienį, ir sekmadienį prisėdi padirbėti. Visada buvau iš tų žmonių, kurie nesako, kad dabar ne mano darbo laikas ir atstokite nuo manęs. Man daug pergalių pelnė požiūris, kad jei reikia, tai ir darom, bet dabar darbo iš namų grimasos rodo, jog reikėtų truputėlį atsitraukti nuo kompiuterio ekrano ir eiti visavertiškai pailsėti, o vėliau iš peties padirbėti.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Tai – vakarienė, teatras, vynas, draugai. Man jau gana tų darbų penktadienį iki išnaktų. Yra buvę tokių penktadienių, kai ir pirmą, ir antrą nakties išeidavau iš darbo. Viskas apsivertė, kai gimė Kristijonas.
Iš šalies stebiu aštrias diskusijas socialiniuose tinkluose, bet į jas nesiveliu, man svarbiau pozityvus dvasinis būvis, nei su kuo nors feisbuke ginčytis.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Taip. Pavyzdžiui, netyčia atradome, kad Kovo 11-oji yra penktadienis, vadinasi, ne darbo diena. Iš anksto nusipirkome lėktuvo bilietus į Romą.
Renkamės ir keliones aplink Vilnių, mėgstame nulėkti prie jūros.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Nesu iš tų žmonių, kurie kiekvieną savaitgalį lipa į sceną su makiažu ir aukštakulniais. Bet turiu pakankamai progų būti įspraustai į išeigos rėmus. Kai ilsiuosi, nėra geresnio varianto kaip sportbačiai, marškinėliai ir džinsai. Nebijau šiukšlių išnešti nuplautu veidu.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Štai girdite balsą telefone, kuris bando perrėkti mūsų pokalbį. Kristijonui dabar viskas įdomu – stalčių varstymas, daiktų kraustymas, patinka ant parketo pilti aukso spalvos dažus, flomasteriais paišyti ant baldų, lįsti į židinį, pjaustyti daržoves, rėkti. O mes su vyru einame iš paskos ir rankiojame išmėtytus daiktus. Kristijonas keliasi aštuntą ryto, o vakare neretai mėgsta dūkti iki pusės dvyliktos.
– Mėgstate ilsėtis vieni, su šeima ar draugų būryje?
– Nemėgstame didelių kompanijų, kad ir kaip dieviname savo artimiausius draugus. Ir keliaudavome mielai su Aurimu dviese, kol Kristijono neturėjome.
Dabar dar labiau išryškėja poreikis sėslumo, kai nesinori niekam ant galvos lipti ir dvimečio kaprizų demonstruoti, nes kai kurių mūsų draugų vaikai jau paaugliai. Aš esu individualaus poilsio gerbėja, nes gyvenime esu labai intensyvi ir emocinga, todėl kartais man reikia pabūti vienai, patylėti ar pasišnekėti su savimi. O po to vėl bėgti paskui savo chaotišką gyvenimą.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodami, tvarkydamiesi, skaitydami, žiūrėdami televizorių?
– Filmai, knygos, geras maistas ir gėrimai. Esame iš tų, pas kuriuos vyksta vakarėliai. Tik dabar dėl pandemijos stengiamės dažnai nesibūriuoti.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Į kiną, teatrą, restoraną. Man patinka ir vienai tuo užsiimti, ir su bičiuliais. Mėgstu elektroninės muzikos koncertus, turiu keletą patinkančių lietuvių atlikėjų. Viena mano pusė trankioji, o kita – labiau kamerinė, gilioji. Stengiuosi pamatyti visus naujausius Dramos teatro darbus, o Operos ir baleto teatras iš viso yra tokia magiška vieta, kad ten nedrįstu eiti su džinsais ir sportbačiais. Filharmonija – retesnė apsilankymo vieta, nors arčiausiai namų. Jei nuvažiuoju į kokį didmiestį, visada stengiuosi nueiti į šiuolaikinio meno muziejų.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Neseniai buvau Antverpene. Kadangi dabar yra pigūs lėktuvo bilietai ir Europa ranka pasiekiama, trumpalaikės išvykos – puikiausias savaitgalio leidimo būdas.
Tik dabar su dvimečiu vaiku racionaliau būtų keliauti ilgesniam laikui.
– Jeigu mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai pasilepinate?
– Labai mėgstu Azijos virtuvę, man didžiausias skanėstas – tailandietiškos sriubos, mėgstu pasilepinti gera žuvimi. Esu prisipirkusi visokių padažiukų, visada šaldytuve yra japoniškos krienų pastos, stiklainiukas marinuotų imbierų.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Visada ignoruoju indų dėjimą į indaplovę ir išėmimą iš jos. Tai mano vyro darbas. Ignoruoju patalynės pervilkimą. Ir lyginimą ignoruoju. Man tai tik būtinybė. Jei nebūtų gėda vaikščioti susiglamžius, nelyginčiau jokių drabužių.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Užaugau kaime, tad sode ir darže esu praleidusi visą savo produktyvų laisvalaikį. Kai kiti bendraamžiai linksmindavosi, aš ravėdavau, todėl ta veikla man kelia siaubą.
Bet dabar gal man patiktų turėti sodybą ir savaitgaliais joje ilsėtis. Bet juk nesiilsėsi šabakštyne, o lauko darbai būtų labiau prievolė negu malonumas.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Mes esame šauni komanda, mėgstame kartu pramogauti. Neseniai visi aplankėme Marijos Gimbutienės parodą. Pirmadieniais devintą valandą renkamės į susirinkimą, tad pirmiausia visi išsipasakoja, ką veikė savaitgalį, o tada laiką skiriame darbams planuoti.
– Kaip jūs apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Šiuo metu norėčiau viena būti kur nors Madeiroje, grožėtis gamta. Tada gulėti kryžiumi, nesikelti aštuntą ryto, sočiai išsimiegoti, išsijungti visus prietaisus, nieko negaminti ir skaniai valgyti. Tai būtų egoistiškas poilsis.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Man patinka ir tas, ir tas. Vis dėlto rinkčiausi žygį pėsčiomis, nes tada galėčiau pasiekti tas vietas, kur dviračiu sunkiai pravažiuočiau.
Esu įveikusi 21 kilometro žygį Neries regioniniame parke. Tuo metu jau buvau nėščia.
Dabar svajoju pasivaikščioti taku palei visą Neringą. Ten gal šimtas kilometrų susidarytų, bet galima ir mažesnes atkarpas pasirinkti. Ėjimas palei jūrą – mano svajonė.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudami?
– Tokios sąskaitos neturime, bet kai planuojame atostogauti, pasiskaičiuojame, kiek sau galėtume leisti išlaidauti.
– Idealus laisvadienis – tai...
– Nieko negaminti, nieko neįkalbinėti valgyti, kad niekas nieko nereikalautų, neskambinėtų, nerašinėtų.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Kad galėčiau išsimiegoti. Mane kankina nuolatinis nuovargis, nes miegu tiek, kiek duoda, o ne kiek noriu. Tai yra didžiausias tėvystės demonas. Niekas manęs neguodžia ir sako, kad jau niekada nebemiegosiu, kaip miegojau iki susilaukdama vaiko. Jei vaikinai man leidžia pamiegoti, vis tiek po pusvalandžio mažylis atbėga į miegamąjį ir pradeda rėkti: „Mama, mama!“ Tada įšoka pas mane į lovą, ir prasideda visokie meilinimosi ritualai.
