Rankų bei akies kare netekęs ukrainietis Vilniuje naujo protezo atsisakė: geriau tuos pinigus skirti kovos draugams

Abiejų rankų dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą netekęs Oleksandras Tereščenka (55 m.) praėjusią savaitę į Lietuvą atvyko ne dėl savęs – jam rūpėjo gelbėti sūnaus šeimą ir ieškoti besikaunantiems savo draugams būtinos ekipuotės.

Oleksandras Tereščenka (55 m.) abiejų rankų neteko dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Oleksandras Tereščenka (55 m.) abiejų rankų neteko dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Oleksandras Tereščenka (55 m.) abiejų rankų neteko dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Oleksandras Tereščenka (55 m.) abiejų rankų neteko dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Oleksandras Tereščenka (55 m.) abiejų rankų neteko dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Oleksandras Tereščenka (55 m.) abiejų rankų neteko dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Oleksandras Tereščenka (55 m.) abiejų rankų neteko dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Oleksandras Tereščenka (55 m.) abiejų rankų neteko dar 2014 m. rudenį per pirmąjį Rusijos karą prieš Ukrainą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 2, 2022, 8:27 PM, atnaujinta Apr 2, 2022, 9:01 PM

Kai gimė anūkas Artiomas, Oleksandras buvo ligoninėje Charkive, nes jau buvo atėjęs laikas keisti prieš šešerius metus uždėtą rankos protezą. Šiaip taip iš nuolat rusų apšaudomo ir bombarduojamo miesto ištrūkęs karo veteranas skubėjo susitikti su šeima, bet svarbiausias tikslas buvo gelbėti ką tik gimusį anūką.

„Į Charkivą iš namų netoli Ivanovo išvykau vasario 14 d. Prieš metus buvo pasibaigęs rankos protezo galiojimo laikas ir gydytojai rekomendavo kuo greičiau jį keisti. Važiavau vienas. Žmona nebuvo pasiskiepijusi, todėl negalėjo manęs lydėti. Iš pradžių gyvenau pas gydytoją Oksaną, kuri rūpinosi mano rankos protezavimu. Po to mane priglaudė savanoriai. Jų dėka ir pavyko iš Charkivo evakuotis“, – prisiminė Oleksandras.

– Ar jūs numanėte, kad Rusija vis dėlto užpuls Ukrainą, pradėdama tokį sveiku protu nesuvokiamą karą?

Kaip ir daug kas mano aplinkoje, nemaniau, kad rusai pradės tokį visaapimantį, prilygstantį Antrajam Pasauliniam karui užpuolimą. Neabejojau, kad Rusija puls, bet tikėjausi, kad teks kariauti Donbase, Donecke ir Lauhanske, nes išvakarėse rusai pripažino šias pseudorespublikas.

Kai vasario 24 d., ketvirtą valandą ryto, būdamas Charkivo ligoninėje, išgirdau sprogimus, tuoj pat įsijungiau Ukrainos karo veteranų interneto tinklalapį ir pamačiau žinią, kad Rusija puola. Netrukus paskambino žmona, pranešdama, kad bombarduojama ir Nikolajeve. Supratau, kad Ukraina puolama iš visų pusių ir kad karas bus kur kas platesnis, nei buvo tikėtasi anksčiau.

– Kaip jautėtės, kokias mintis išprovokavo ši baisi žinia?

Na, žinot, kai neturi abiejų rankų, negali paimti automato ir net susisprogdinti, pasiėmęs granatą, tai mintys ir savijauta – žodžiais nenusakomi. Visada bijojau patekti priešui į nelaisvę, o, kai esu tokios būsenos – juolab.

Be to, buvau svetimame mieste. Negalėjau atlikti, atrodytų, tokių banalių dalykų, kaip išnaikinti savo kompiuteryje tam tikrą konfidencialą informaciją, kuri galėtų patekti priešui į rankas, taip pakenkdama mano kovų draugams.

Nepaprastai išgyvenau ir dėl savo šeimos. Mes gyvename kaime, šalia Nikolajevo. Liepiau visiems kurį laiką niekur nevažiuoti. Maniau, kad galbūt kaimai iš pradžių nebus bombarduojami.

– Ar teko Charkive, kol pavyko iš jo išvykti, slėptis rūsiuose ar požeminėse slėptuvėse?

Keletą naktų teko praleisti devynių aukštų namo rūsyje. Miegojau ant putplasčio gabalo. Tame rūsyje buvo susigrūdę kur kas daugiau žmonių, nei, atrodytų, galėtų jame tilpti. Kurį laiką į mane buvo žiūrima įtartinai, nes juk visi puikiai žino, kad Rusijos diversantai knibžda kiekviename kampe.

„Jūs – labai įtartinas, nes be kojinių ir jūsų batų raišteliai neužrišti“, – išrėžė man viena pagyvenusi moteriškė. Paaiškinau, kad – ne basas, tik mano kojinės trumpos, sportinės, o batų užsirišti tiesiog negaliu.

Pusę nakties ta moteriškė sėdėjo, prisispaudusi rankinę prie krūtinės ir įdėmiai mane tyrinėdama, o po to jau globojo. Naktimis vis apklostydavo.

– Kiek laiko praleidote bombarduojamame Charkive, kurį nuo pat pirmos karo dienos rusai bombarduoja iki šiol kone kasdien?

Savaitę. Kai situacija ėmė ženkliai blogėti, o mano gydytoja susiruošė išvažiuoti iš miesto, supratau, kad ir man reikia išvykti, nes protezo akumuliatorių būtina pakrauti kas tris-keturias dienas. Priešingu atveju būčiau likęs visiškai bejėgiu.

Į geležinkelio stotį mane nuvežė savanoriai. Ten pamačiau milžinišką moterų su vaikais minią. Kaip invalidas, galėjau įlipti į traukinį be eilės, bet nenorėjau stumdytis su motinomis. Tą dieną traukiniais iš Charkivo išvyko dvidešimt du tūkstančiai žmonių.

Teko vėl prašyti savanorių pagalbos. Jie mane nuvežė į Charkivo gyvenamąjį rajoną Maskoliovką.

Ten praleidau dvi dienas. Labai nenorėjau kam nors būti našta, todėl prašiau savanorių pagalbos. Šie susisiekė su buvusia veteranų reikalų ministre Iryna Friza, kurios pavaduotoju man buvo tekę dirbti, o ji jau suorganizavo mano kelionę iki Dnipro.

Vieną dieną iš Kijyvo paskambino draugė režisierė Larysa Ortiugina. Iš jos sužinojau, kad mieste yra mūsų bendras bičiulis operatorius Jurijus Velička su žmona Maryčka. Savanoriai mums surado butą, kur teko praleisti dešimt dienų.

Bet nedykaduoniavom. Sukūrėme keletą klipų apie prasidėjusį karą, kuriuos išsiuntėme į Ameriką. Vienu iš jų socialiniuose tinkluose pasidalijo JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. Organizavome labdaros siuntas į Charkivą ir mano draugams kovojantiems Lysyčanske.

Bet ilgiau Dnipre pasilikti nebegalėjau, nes labai rūpėjo anūkas. Tuo metu mano šeima jau buvo pasiekusi Lvivą. Todėl nusprendžiau kuo greičiau juos susirasti ir suorganizuoti pervežimą į Lietuvą.

– Kaip jūsų šeima gelbėjosi prie Nikolajevo ir kaip pasiekė Lvivą?

– Mes su žmona gyvename už dešimties kilometrų nuo Nikolajevo. Kad būtų saugiau, dukra, sūnus su šeima ir ką tik gimusiu sūneliu, atvažiavo pas žmoną. Bombardavimų metu slėpėsi pas kaimynus, nes jei turi didelį saugų rūsį. Vėliau visiems teko bėgti pas marčios tėvus, gyvenančius prie Odesos.

Laimei, laiku išbėgo pas juos, nes po kelių dienų į mūsų namo kiemą nukrito sviedinys, kuris nesusprogęs įsmigo į žemę. O kaimynų namas, kurio rūsyje slėpėsi šeimyna, deja, buvo subombarduotas. Ačiū Dievui, namai buvo tušti, niekas nežuvo.

Sūnų su šeima radau Lvive. Sykiu atvykome į Vilnių. Po mėnesio nuo karo pradžios čia susitikau ir su žmona.

– Jūs, žinoma, kur kas geriau už lietuvius suvokiate tai, kas šiuo metu darosi Ukrainoje. Bet ar jums neatrodo, kad kraujo, aukų – pernelyg daug ir kad šis karas jūsų tėvynei gali būti itin tragiškas?

Jo kaina jau dabar – siaubinga. Skaitant jų (rusų – red.) ultimatumus, galima daryti tik vieną išvadą – mus norima tiesiog vienaip ar kitaip sunaikinti. Matant, kaip nuo žemės paviršiaus šluojamas Mariupolis, Charkivas ar kiti miestai, akivaizdu, kad rusai prieš mus vykdo genocidą. Negalėdami pasiekti karinių pergalių, nori palaužti moraliai, bet sulaukia tik dar žiauresnio mūsų karių atsako. Kai pasikalbu su kariaujančiais draugais, jie atvirai prisipažįsta, kad jų tikslas vienintelis – kautis dar aršiau, keršyti rusams ir juos žudyti.

Mes negalime dabar pasiduoti ar pralaimėti, nes karas tuo nesibaigtų. Jį turėtų tęsti mūsų vaikai ir anūkai.

– Visas pasaulis, užgniaužęs kvapą, stebi, kaip rusai žudo Mariupolį ir badu marina ten likusius žmones. Bet ten kovojantis būrys „Azovas“ miesto nepalieka. Kaip jo kariai iki šiol sugeba išsilaikyti, kai visas miestas apsuptas ir neleidžiama evakuoti žmonių?

Mariupolyje kovoja ne tik „Azovas“, bet ir jūrų pėstininkai. Jie ruošėsi miesto apgulčiai, turėjo pakankamai ginkluotės atsargų. Prieš kelias dienas kalbėjausi su ten kariaujančiu draugu. Jis sakė, kad visi nusiteikę optimistiškai.

– Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis jau tapo pačiu žymiausiu pasaulio politiku. Ne vienas ukrainietis yra prisipažinęs, kad nesitikėjo tokio jo didvyriškumo ir pasiaukojo vardan tėvynės. Kaip jūs vertinate savo šalies vadovą?

Turėčiau atvirai, prisipažinti, kad už jį per Prezidento rinkimus nebalsavau. Nesupratau ir net smerkiau jį, kad, neturėdamas jokios patirties politikoje, jis ėmėsi tokių atsakingų pareigų. Po rinkimų man nepatiko, kaip jis elgėsi užsienyje ar susitikimuose su pasaulio lyderiais.

Tačiau dabar jį tikrai gerbiu ir palaikau. Jis – tikras Ukrainos vyriausiasis karinių pajėgų vadas.

Be to, dar prieš karą mane maloniai nustebino jo sprendimai, keičiant vadovus kariuomenėje ir generaliniame štabe. Į atsakingas pareigas buvo paskirti ne „saldofonai“, o puikiai išmanantys karybos reikalus generolai. Prasidėjęs karas įrodė, kad V. Zelenskio sprendimai pasiteisino su kaupu.

– Tačiau ir jūs pats savo pavyzdžiu įrodėte, kad ukrainiečiai pasiryžę ginti iki paskutinio lašo kraujo. Kada ir kokiomis aplinkybėmis patyrėte tokius baisius sužalojimus?

Į karą savanoriu išėjau 2014 m. pradžioje. Bet manęs iš pradžių nenorėjo imti, nes mano profesija nieko bandra neturėjo su karyba, o ir sovietinėje armijoje tarnavau žemiausioje armijos grandyje – „stroibate“. Be to, man buvo jau 47 metai. Buvo liepta laukti.

2014 m. liepos 31 d. vis dėlto sulaukiau šaukimo. Išvykau į Donbasą. Deja, kariavau šiek tiek daugiau nei du mėnesius. Vykstant kovoms dėl Donecko oro uosto, man po kojomis nukrito puolamoji granata. Bandžiau ją numesti ir gelbėti šalia buvusius draugus, bet granata sprogo rankoje. Tačiau man pasisekė, nes, nors ir netekau abiejų rankų bei akies, likau gyvas. Tai lėmė, pirmiausia, tai, kad labai greitai buvau nugabentas į ligoninę.

– Rusija planavo parklupdyti Ukrainą per dvi-tris dienas. Tokie planai žlugo. Bet tas karo mėnesis sukaustė jau visą pasaulį, o ypač – kaimynines Ukrainos šalis. Kaip jums atrodo, kada šis nežmoniškas karas baigsis?

Sunku nuspėti bepročio (Putino – red.) veiksmus. Matant, kaip dabar kariauja rusai, galima daryti išvadą, kad jie neturi jokio plano. Jiems svarbiausia – viską naikinti – namus, gamyklas, ligonines, kultūros įstaigas. Apskritai – visą Ukrainos gyvenimą.

Nedrįsčiau prognozuoti, kiek karas truks. Bet, manyčiau, kad mums reikia ruoštis kariauti ilgai. Jei mes būsime tam pasiruošę, karas baigsis greičiau.

Pagalbos sau Vilniuje atsisakė

Nors Vilniuje Oleksandrui buvo pasiūlyta patyrusių specialistų, kurie galėtų jam pagaminti naują rankos protezą, pagalba jis jos atsisakė. Esą nenorįs niekam būti našta, nenorįs, kad kažkas dėl jo gaištų laiką ir turėtų kokių nors papildomų problemų.

„Juk man reikalingas protezas – brangus. Gali kainuoti ir keturiasdešimt tūkstančių eurų. Geriau tuos pinigus skirsiu pagalbai savo kovų draugams. Jiems dabar itin stinga apsauginių liemenių, šalmų, batų, aprangos, vaistinėlių, maisto ir kitų būtinų dalykų kariaujant. Tikiuosi, kad, pasilikęs kelioms dienoms Vilniuje, surinksiu tam tikrą kiekį to, ko dabar labiausiai reikia, ir važiuosiu į Lvivą. Iš ten siųsiu pagalbos siuntas į Nikolajevą, kur jau baigiasi maisto ir vaistų atsargos“, – ramiai, bet ryžtingai kalbėjo apie savo planus Oleksandras.

Tiki, kad Ukraina pakils

Pasakodamas, kaip jau rusai sunaikino išpuoselėtus Ukrainos miestus, Oleksandras neabejojo, kad, karui pasibaigus, Vakarų šalys padės atstatyti jo tėvynę.

„Ukraina bus dar stipresnė, dar gražesnė. Juk ukrainiečiai – darbštūs ir atkaklūs. Dabar svarbiausia – laimėti. Verkti negalima. Tegul širdis kurį laiką būna užrakinta. Priešingu atveju ji suplyštų ir mes žūtumėm. O po karo visus apverksim. Visus surasim ir deramai palaidosim. Labai norėčiau, kad jam (Putinui – red.) Hagos tribunolas būtų surengtas Charkive, o dar geriau – Mariupolyje“, – atsisveikindamas šyptelėjo Oleksandras, prisipažindamas, kad Vilniuje žino vietą, kur gaminami labai skanūs ukrainietiški varenikai. Link tos vietos ir pasuko.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.