Aktoriui Sigitui Račkiui tyla tapo aukso vertės

Sostinę į atokią sodybą prie Anykščių iškeitęs žymus aktorius ir režisierius Sigitas Račkys (71 m.) nepasiilgsta nei teatro, nei Vilniaus. Jis tikino pagaliau supratęs, ką reiškia būti laisvam. Niūronyse įsikūrusiam aktoriui iki šiol buvo ramu, bet karo grėsmė įsibrovė ir čia. S.Račkys išjungia televizorių ir padeda mobilųjį telefoną į šalį tiktai tuomet, kai jau būna gili naktis.

 S.Račkys.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 S.Račkys.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš pirties perdarytame name įrengti visi patogumai. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš pirties perdarytame name įrengti visi patogumai. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vengrų vižlų veislės augintinė Naja neleidžia S.Račkiui nuobodžiauti. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vengrų vižlų veislės augintinė Naja neleidžia S.Račkiui nuobodžiauti. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vengrų vižlų veislės augintinė Naja neleidžia S.Račkiui nuobodžiauti. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vengrų vižlų veislės augintinė Naja neleidžia S.Račkiui nuobodžiauti. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Bulvių plokštainiui puikiai tinka ir kepsninė. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vengrų vižlų veislės augintinė Naja neleidžia S.Račkiui nuobodžiauti. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vengrų vižlų veislės augintinė Naja neleidžia S.Račkiui nuobodžiauti. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš pirties perdarytame name įrengti visi patogumai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš pirties perdarytame name įrengti visi patogumai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš pirties perdarytame name įrengti visi patogumai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš pirties perdarytame name įrengti visi patogumai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vengrų vižlų veislės augintinė Naja neleidžia S.Račkiui nuobodžiauti. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vengrų vižlų veislės augintinė Naja neleidžia S.Račkiui nuobodžiauti. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš pirties perdarytame name įrengti visi patogumai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš pirties perdarytame name įrengti visi patogumai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Apr 4, 2022, 4:19 PM

Anksti rytą aktoriaus augintinė vengrų vižlų veislės Naja primena, kad jau metas eiti pasivaikščioti. Keturi ar penki kilometrai, kuriuos nueina Šventosios upės pakrantėmis kartu su Naja, aktoriui S.Račkui yra tarsi įžanga į dieną. Toks pat žygis laukia ir vakare.

Nors augintinė Naja nieko nežino apie mankštos naudą, jei nepalaksto po pievas ir miškus, pasidaro nerami – niršta, vizgina uodegą, cypia prie durų, kad kuo greičiau galėtų ištrūkti į lauką.

Naja aktoriaus namuose atsirado prieš 8 metus. Šiuos medžioklinius šunis vertino Vengrijos didikai. Kai S.Račkys lankėsi Vengrijoje, atkreipė dėmesį, kad vengrai pagerbė paminklais ne tik savo karalius, bet ir prie jų kojų paguldė ištikimus šunis – tai buvo vižlai.

S.Račkys daugiau nei 30 metų kūrė įsimintinus vaidmenis teatre, vėliau ėmėsi režisuoti spektaklius, net 14 metų režisavo televizijos serialus. Pardavus serialo „Moterys meluoja geriau“ scenarijų Latvijos televizijai vilnietis septynerius metus dirbo kaimyninėje šalyje ir tą laikotarpį prisimena kaip itin darbingą.

Nors kartais dar sulaukia kvietimų filmuotis, išėjęs į pensiją aktorius nutarė persikelti iš Vilniaus į Niūronis. Pandemija ir karantinas taip pat prisidėjo prie šio pokyčio. Būti arčiau gamtos nutaręs aktorius nebijo leisti dienų vienas.

Vienatvė jo nekankina, nes dažnai aplanko žmona Vilniaus mažojo teatro aktorė Rasa Jakučionytė, taip pat vaikai su anūkais. Nors Rasa tikėjosi, kad vyras ilgai netvers gyvendamas vienas, taip neatsitiko. „Man nieko netrūksta, esu laimingas, o savo namą vadinu pensininko rojumi, nes reikia tik kelių pliauskų, kad galėčiau pasišildyti“, – tikino S.Račkys.

Sodybą netoli Anykščių dar sovietiniais laikais įsigijo S.Račkio uošviai. Perdarytas iš pirties namas, kuriame aktorius apsistojęs, nėra panašus į atsiskyrėlio vienuolio celę – jame yra visko, ko reikia, net galima pasikaitinti pirtyje.

Valgį ruošti mėgstantis aktorius moka sutikti nelauktus svečius. Daržinėje, kur saugomas ąžuolinis stalas, atkeliavęs iš jo tėviškės, Mikalajūnų kaimo, esančio Pakruojo rajone, taip pat stovi ir kepsninė. Tai universali krosnelė, kurioje aktorius ne tik kepa, bet ir rūko mėsą, ruošia bulvių plokštainį.

Sodyboje stovintis tvartas su akmeniniais pamatais vasaromis tapo gyvenamąja patalpa. Šio namo stogą aktorius remontavo dar 1990 metais. Ten, kur buvo laikomi arklys, karvės, kiaulės, avys, įrengti atskiri kambariai, o buvusioje paukštidėje atsirado virtuvė. Bet žiemą šis namas nėra šildomas.

– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte kaime, nors turite butą Vilniuje?

– Čia praleidau jau antrą žiemą. Maniau, užklups depresija, bus blogai. Pasitraukęs į pensiją supratau, kad bute neturiu ką veikti.

Visą gyvenimą daug dirbau, o būdamas kaime galiu džiaugtis, kad niekur nereikia skubėti. Jeigu nebūčiau tiek daug dirbęs, kažin ar vertinčiau laiką, kurį galiu skirti tik sau.

Gyvenant sodyboje nereikia mokėti už šildymą, vandenį, moku tik už elektrą, o malkų prisipirkau tiek, kad ilgam užteks, nesiskundžiu ir pensija, man užtenka.

– Ar vienam būti nenuobodu?

– Kol kas viskas gerai, tik nežinau, kiek tai truks. Turiu per akis veiklos, nesijaučiu atsiribojęs nuo pasaulio – vos spėju sekti įvykius. Kol peržiūriu portalus, žiūrėk, jau vakaras atėjo.

Man patinka aktoriaus darbas, bet su metais reikia vis daugiau jėgų atsigauti. Kai būdamas keturiasdešimties vaidinau septyniasdešimtmetį Efraimą ben Jokūbą Dudaką iš Grigorijaus Kanovičiaus pjesės „Nusišypsok mums, Viešpatie“ po spektaklio braukdavau prakaitą.

Tai emociškai ir fiziškai sunkus vaidmuo. Jei dabar reikėtų jį atlikti, būtų blogai. Iš visos komandos likau vienas – aktoriai Vytautas Šapranauskas, Vytautas Grigolis, Gediminas Girdvainis jau mirę. Byra mūsų gretos.

Bėda ta, kad aktoriaus amatas susijęs su stresu. Pabėgau į kaimą, kad galėčiau ilgiau gyventi. Prieš kiekvieną spektaklį nervindavausi, o kaime nupjaunu žolę ir jau ramiau.

– Bet ne visiems pensininkams tinka ramus gyvenimas. Ar neskauda širdies likus be scenos?

– Geriausius vaidmenis sukūriau režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose, o tada nėriau į režisūrą. Keturiolika metų stačiau televizijos serialus. Kai šis etapas baigėsi, maniau, bus blogai. Bet taip nenutiko.

Dirbdamas teatre žmogus labiau pripranta prie pauzių. Būna ir taip, kad vaidini nesustodamas, ari kaip arklys, arba būna prastova. Teatras yra tokia vieta, kur negali normaliai dirbti, – arba chaosas, kai spektaklis eina po spektaklio, arba sėdi ir nieko nerepetuoji kokį pusmetį. Tuomet galima išprotėti vien nuo minčių, kad niekas nekviečia į naują spektaklį.

– Ar nuo vaikystės svajojote apie aktorystę?

– Esu kaimo vaikas. Kai vidurinėje mokykloje vaidindavau, man sakydavo: „Iš tavęs bus tikras aktorius.“ Gavęs atestatą nuvažiavau į Vilnių ir įstojau. Būtų nepriėmę, būčiau ieškojęs kito kelio.

Gal būčiau tapęs futbolo treneriu, nes galvojau stoti į tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą.

– O dabar ar dar sapnuojate, kad vaidinate teatre?

– Džiaugiuosi, kad laiku pasitraukiau iš teatro. Profesines svajones jau įgyvendinau, nepasiilgstu teatro.

Apsisprendimas gyventi kaime brendo pamažu. Pasitaikė geras meistras, per žiemą perstatė pirtį taip, kad galėčiau gyventi. Iki tol mes su žmona Rasa gyvenome Antakalnyje daugiabutyje penktame aukšte, kai reikėdavo išvesti šunį pasivaikščioti, nebuvo paprasta.

Niūronyse išeini pakvėpuoti į mišką, pavasarį čia tikras grožis. Kol gyvenau Vilniuje, niekada nematydavau, kaip dygsta tulpės, kurių esame daug prisisodinę. Atvykdavome į kaimą, o žiedai jau nuvytę.

Turiu ir nedidelį daržą, auginu daugiametes prieskonines žoleles, pasisodinu svogūnų, pasisėju salotų, krapų. Daugiau man ir nereikia, neturiu net šiltnamio. Paprasčiau turguje nusipirkti daržovių nei pačiam vargti.

– Gyvenate netoli Šventosios. Ar einate žvejoti?

– Man patinka stebėti gamtą, bet netraukia nei žvejyba, nei medžioklė. Mano vyriausias sūnus Andrius yra geras žvejys. Prisimenu, kai jis buvo mažas, kartais su komanda važiuodamas į Nidą filmuotis pasiimdavau ir sūnų. Būdavo, nuvedu jį ant molo, palieku prie žvejų, o vakare ten ir randu.

– Ką dažniausiai veikiate kaime?

– Pasakysiu atvirai, man dienos dabar bėga kur kas greičiau. Nepastebiu, kaip ateina vakaras. Būna ir taip, kad einu gulti pirmą ar antrą valandą nakties, nes užsibūnu prie kompiuterio. Mėgstu ir knygas skaityti.

Ėmiau vaikščioti į baseiną Anykščiuose, kur yra ir kelios pirtys, burbulinė vonia, – už dvi valandas moku keturis eurus, nes esu pensininkas. Vilniuje tokių kainų nėra.

Mokausi gyventi lėtai, bet ne visada pavyksta. Nesijaučiu atskirtas nuo pasaulio. Būna ir taip, kad negaliu užmigti, nes nežinau, kas bus rytoj.

– Abu su žmona esate aktoriai. Ar kuris nors iš jūsų vaikų pasirinko šią profesiją?

– Duktė Sigita gyvena Anglijoje, sūnus Julius yra profesionalus pokerio lošėjas, o vyriausias sūnus Andrius dirba vienoje logistikos bendrovėje.

Nė vienas jų nesiveržė į aktorystę. Būčiau neatkalbinėjęs, bet ne kiekvienas gali būti aktorius.

Tik tada, jei turi talentą, aktorystė yra normalus darbas. Aš neturiu kuo skųstis, mano prigimčiai teatras tiko.

– Ar namie turite archyvą, kuriame būtų spektaklių programėlės su jūsų pavarde?

– Turiu tik nuotraukų, iškarpų iš laikraščių, bet nekaupiau jokio archyvo. Kai kurie spektakliai įrašyti, pavyzdžiui, „Vyšnių sodą“, „Galilėjų“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ kartais rodo televizija. Esame išlikę istorijoje.

– Ar būdavo neramu, kai salėje įsivyraudavo mirtina tyla?

– Daug kas priklauso nuo spektaklio. Geras artistas sugeba viską jausti ir matyti. Scenoje būna ir netikėtumų, jei koks partneris užmiršta tekstą, nukrinta lempa ar dar kas nors atsitinka. Kai kurie aktoriai tuomet sutrinka ir nežino, ką daryti.

Keletą kartų ir man buvo atminties praraja, kai užlipęs į sceną užmiršau tekstą. Bet nesudegiau, nes partneris Arūnas Sakalauskas žinojo mano tekstą. Ėmėme improvizuoti.

Tokios akimirkos yra brangiausios, nes jų nesurežisuosi.

Jei vaidinant komediją nebūdavo žiūrovų reakcijos ten, kur jos lauki, būdavo nejauku, bet laikas viską sustato į savo vietas.

Mano ilgiausiai trukęs vaidmuo yra Lopachinas spektaklyje „Vyšnių sodas“, kurį pradėjome repetuoti 1991-aisiais. Tuo metu sodyboje remontavau tvartą, jei turėdavau bent dvi laisvas dienas tarp spektaklių, atvykdavau čia kalti lentų.

Tada grįždavau į Vilnių ir scenoje vaidindavau praktiškai mąstantį pirklį. Galėčiau prikalti lentelę apie tai, kad repetuodamas Lopachiną stačiau šį namą. Aš irgi kaip Lopachinas mojavau kirviu, tik jis kirto vyšnių sodą, o aš dirbau prie statybų.

Tokių sutapimų mano gyvenime buvo ne vienas.

„Vyšnių sodą“ vaidinome su pertraukomis gal penkiolika metų, pasenome, atrodė, viskas nusizulino, nebeliko gyvybės, bet kažkas kartą pasiūlė: „Gal suvaidinkime „Vyšnių sodą“ atsisveikinimui?“ O tada tarsi kažkas įpūtė šiam spektakliui gyvybės – audringi plojimai, visi bilietai išpirkti. Taip buvo ir su spektakliu „Galilėjus“.

– Ar pripratusiam prie žiūrovų plojimų aktoriui sunkiau išeiti į pensiją nei kitos profesijos atstovui?

– Manau, tai priklauso nuo charakterio, yra aktorių, kurie mane sutikę pavydi, nes patys skaičiuoja mėnesius, kada galės išeiti į pensiją, o kiti iš paskutiniųjų kabinasi į vaidmenis.

O man šis žingsnis buvo lengvas. Maniau, užklups depresija, bet nieko nenutiko, esu laimingas.

Galbūt žmogui reikia pervargti, prieiti kone iki ligoninės, kad suprastų – tyla yra auksas.

– Ar turite ateities planų?

– Jokių planų! Kai kūriau TV serialus, turėdavau kasdien planą, ką ir kaip filmuosiu, sukdavau galvą, kaip gauti pinigų, o dabar ramu – jei kas pasiūlo vaidinti, sutinku, bet dėl nieko nekvaršinu galvos, tada ir smegenys atsipalaiduoja, nėra streso.

Pensininko laimė – atsiminti gražiausius epizodus savo gyvenime.

– Ar valgio gaminimas jums svarbus?

– Ruošdamas maistą pailsiu. Esu receptinis, nes moku gaminti tik pagal receptą, nieko nedarau iš galvos. Jei parašyta, kad reikia įdėti kokio nors produkto 175 gramus, tiek ir pasveriu, nieko nedarau iš akies.

Mėgstu kiniškus patiekalus, kuriuos nesunku paruošti, tik reikia turėti sojų padažo, ryžių, vištienos – ir jau skanu.

Daug laiko nesugaištu, turiu gerą kepsninę. Mėgstu ruošti plovą kazane – sunkiame iš ketaus pagamintame plačiame puode apvaliu dugnu.

Šiam patiekalui reikia avienos, bet tai ne bėda, nes aplink daug ūkininkų laiko avis.

Kepsninėje esu rūkęs ir kiaulių kojas, tačiau prieš tai jas reikia bent dvi valandas kepti folijoje, o tada dar valandą rūkyti.

Esu laimingas, kad galiu daryti tai, ką noriu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.