Iš Charkovo į Vilnių Tatjana atvyko su dukra Angelina (40 m.) ir anūke Oleksandra (ją vadina Saša; 15 m.). Jas priėmė vilnietė menininkė.
Butas standartinis, dviejų kambarių, bet visos moterys sako, kad jame vietos visoms pakanka ir jos puikiai sutaria. Kai šeimininkė išeina į darbą, paragina atvykėles nesikuklinti ir laiką leisti jos kambaryje.
Tai, kad trys ukrainietės atsidūrė Lietuvoje, galima sakyti, yra visiškas atsitiktinumas.
Jos visos gyveno Charkove – Tatjana daugiabutyje, o jos dukra priemiesčio name. Anūkė dažnai apsistodavo pas močiutę, nes ši gyveno šalia mokyklos.
„Dabar vis galvoju, kaip buvo gera, kai ryte tiesiog ramiai atsibudavome, apsirengdavome ir mes su vyru eidavome į darbą, dukra – į mokyklą. Viso to staiga per vieną dieną nebeliko“, – sakė Angelina.
Vasario 23 d. vakarą, tarsi ką nujausdama, šeima kartu pavakarieniavo restorane. Vasario 24-osios naktį, apie 4:30 val., Angeliną pažadino kažko nerimstantis augintinis šuniukas, o po kelių akimirkų nugriaudėjo sprogimai.
Jos mama Tatjana savo namuose prabudo nuo sprogimų, į jos kambarį tuojau atbėgo pas ją nakvojusi anūkė, šaukdama: „Prasidėjo karas!“ ir verkdama.
Sekančios kelios dienos, pasak moterų, buvo visiškas chaosas. Kelias dienas Charkove jos gyveno rūsyje, aplink vis griaudėjo sprogimai. Galiausiai pasiryžo trauktis ten, kur bus saugiau.
Angelinos vyras jas pavežė iki Kremenčuko miesto, kur jos pernakvojo pas pažįstamą. Vyras grįžo atgal į Charkovą, dabar jis saugo oftalmologinės įrangos parduotuvę, kurioje dirbo žmona. Pasak jos, mieste atsirado marodierių – ne tik rusų, bet ir ukrainiečių – kurie chaoso metu plėšia be priežiūros likusias parduotuves ir žmonių butus.
Iš Kremenčuko pažįstamas Angeliną su mama ir dukra nuvežė į Chmelnyckį, kur jos pernakvojo stotyje, o kitą dieną autobusu pasiekė Černivcų miestą šalies vakaruose netoli Rumunijos sienos. Galvojo, kad jei bus labai blogai, tai trauksis tolyn.
Černivcuose jos buvo apgyvendintos pabėgėliams pritaikytame vaikų darželyje. Miegodavo mažose vaikiškose lovytėse, bet buvo 3 kartus per dieną maitinamos, o mieste buvo ramu, sprogimų ir šūvių nesigirdėjo, tad viskas buvo gerai.
Visgi vaikų darželyje ilgai pasilikti nesinorėjo, tad moterys vis svarstė, kur keliauti toliau. Rumunija neviliojo, Lenkijoje, Vokietijoje ukrainiečių dabar ir taip labai daug, be to, moterys geriausiai kalba rusiškai. Galvojo ir apie Baltijos šalis.
Padėjo lemtingas ženklas
„Vieną vakarą darželyje ant stalo per vakarienę padėjo duonos kepalą, aš perskaičiau: „Lietuviška duona“, „Kaunas“ ir pagalvojau, kad tai yra ženklas, jog reikia trauktis į Lietuvą – taip ir apsisprendėme“, – pasakojo Angelina.
Juolab, kad kažkada seniai atostogų Turkijoje metu ji buvo susipažinusi su kauniečiais, kurie jai rašė, kad gali atvykti į Lietuvą, pabėgėliais čia rūpinamasi.
Bičiuliai Kaune ėmėsi ieškoti joms gyvenamosios vietos, taip pat Angelina užpildė anketą „Stiprūs kartu“ platformoje. Su ja susisiekė savanorė Kristina. „Kai ji paklausė, kur mes norėtume gyventi, atsakiau, kad situacija tokia, kad tikrai neturime teisės reikšti pageidavimų. Visgi pasakiau, jog, jei įmanoma, norėtųsi apsistoti didesniame mieste, kad būtų lengviau susirasti darbą. Kai Kristina susisiekė ir pasakė, kad mus priimtų moteris, kuri gyvena Vilniuje, tiesiog šokinėjome iš džiaugsmo“, – pasakojo Angelina.
Lietuvą pasiekti pasirodė sąlyginai nesudėtinga: iš Černivcų buvo tiesioginis autobusas į Rygą, važiuojantis per Marijampolę, Kauną, Šiaulius. Moterys išlipo Kaune, kur jas pasitiko šeiminikės mama. „Su ja iš karto pajutome ryšį, apsikabinome, ir ji mus atvežė į dukros butą Vilniuje“, – pasakojo Angelina.
Tiesa, čia jos atvyko ne pilnu sąstatu: naujų namų nepasiekė kartu iškeliavęs sfinksų veislės katinas. Kailiuko neturintis katinas buvo aprengtas megztuku, bet lauke jam vis tiek buvo šalta. „Galiausiai pakeliui sutikti žmonės pasisiūlė jį paimti pas save, kad nešaltų ir nevargtų, ir mes jį atidavėme, nors ir buvo labai gaila – kartu su mumis Džeimsas Bondas, toks jo vardas, gyveno septynerius metus. Bet tie žmonės vis paskambina, nuramina, kad viskas jam dabar gerai. Esame sutarę, kad kai viskas baigsis ir grįšime namo, mes jį atsiimsime“, – pasakojo ukrainietės.
Mokslus pradėjo neįtikėtinai greitai
Vilnių moterys pasiekė pirmadienį, kovo 21 d. Oleksandra jau pradėjo lankyti pabėgėliams skirtą mokyklą, dešimtą klasę. Jos mama negali atsistebėti tuo, kaip gerai Lietuvoje veikia sistema: dukrą ji užregistravo antradienį, o ketvirtadienį ši jau galėjo pradėti lankyti mokyklą! Kiek ji girdėjo iš pažįstamų, kitose šalyse, kad ir Vokietijoje, tokie reikalai tvarkomi daug lėčiau ir reikės laukti kelias savaites ar mėnesius.
Pamokos vyksta rusų kalba, vaikai mokosi įprastų dalykų: matematikos, istorijos, biologijos ir pan., taip pat anglų ir lietuvių kalbos. Kai kuriuos dalykus, kurių pradėjo mokytis Lietuvoje, mergaitė Ukrainoje jau praėjusi, tad juokavo, kad dabar taps pirmūne.
Penkiolikmetė labai džiaugėsi ir bendraamžių kompanija – juk iki tol visą mėnesį leido su mama ir močiute nuolatinėje įtampoje.
Jos klasėje kol kas penki moksleiviai, iš jų keturi iš Charkovo ir vienas iš Dnipro. Sašos buvusių klasiokų Vilniuje nėra, jie išsiblaškę po įvairias šalis: Vokietiją, Angliją, Izraelį ir net Jungtinius Arabų Emyratus.
Mūsų pašnekovės jau pasidairė po Vilnių, net ir „Akropolyje“ apsilankė. „Jis man priminė namus – viduje daug tų pačių tinklų parduotuvių, kaip ir pas mus. Pasijutau kaip Charkove, kol dar nebuvo prasidėjusi visa ši beprotybė“, – sakė Angelina.
Taip pat jai patinka, kad Vilniaus autobusuose ir troleibusuose skamba pranešimas ukrainiečių kalba apie tai, kad važiavimas pabėgėliams nemokamas – tai taip pat primena gimtinę.
Apsiverkė pamačiusi memą
Angelina jau ieško darbo, lankėsi darbo mugėje, kur darbdaviai pristatė ukrainiečiams skirtus pasiūlymus.
Moters specialybė – istorijos mokytoja, bet pagal ją dirbo tik pusmetį (su vaikais dirbti jai patiko, bet netenkino atlyginimas). Paskui ji perėjo į džinsų parduotuvę, po to penkiolika metų darbavosi sporto klube, kur iš administratorės galiausiai tapo klubo vadove.
Sporto klubas buvo uždarytas praėjusį rudenį, nors jis dirbo sėkmingai (pašnekovės manymu, jo savininkas iš Rusijos jį uždarė, nujausdamas, kas laukia). Šį sausį moteris tapo oftalmologinės įrangos parduotuvės vadybininke, na, o po nepilnų dviejų mėnesių įprasto gyvenimo nebeliko.
Vilniuje Angelina nusiteikusi dirbti bet kokį darbą, kad ir indų plovėjos, be to, ji mokysis lietuvių kalbos.
Lietuvoje moterys jaučiasi gerai, tik išgyvena dėl Ukrainoje likusių artimųjų, be to, po patirtų išgyvenimų vis prabunda ir negali užmigti naktimis, o dieną pašoka, išgirdusios skrendančio lėktuvo ūžimą.
Tatjana neseniai apsiverkė, internete pamačiusi memą, kuriame buvo parašyta: „Pavasarį paukščiai grįžta namo, o mes priversti juos palikti.“ Ir apie tai kalbėdama ji apsiašarojo.
Visgi moterys, labai palaikančios viena kitą, nusiteikusios nepalūžti ir kabintis į gyvenimą. „Mes esame labai dėkingos moteriai, kuri mus priėmė į savo butą, jos mamai, kuri mus atvežė iš Kauno, savanorei Kristinai, kuri mums pasiūlė šią galimybę ir toliau mumis rūpinasi, netgi siūlo nemokamai eiti į čia vykstančio festivalio filmus, ir visiems kitiems, kurie mums padėjo“, – šeimos vardu sakė Angelina.
Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!
