Ina šiuo metu yra saugi Lietuvoje, Kauno priemiestyje, kur ją su mama ir dukra į savo namus įsileido geranoriška lietuvių šeima. Tačiau buvo momentų, kai jai atrodė, kad ištrūkti iš namų nepavyks, o likus juose viskas baigsis tragiškai, nes visur aplinkui tvyrojo nuolatinė grėsmė. „Buvo momentų, kai galvojau, kad gyva iš ten neištrūksiu“, – sakė Ina.
Moteris pasakojo, kad, kaip ir daugelis ukrainiečių, ji nemanė, kad prasidės karas. Nors nerimą jautė – jos vyras vasario mėnesį buvo mobilizuotas ir pakviestas atvykti į karinį dalinį. Išvykti turėjo vasario 25 d., bet vasario 24 d. apie 5 val. ryto šeimą pažadino neaiškus dundesys tolumoje.
„Vyras atsikėlė, nuėjo į kitą kambarį. Netrukus pasakė: „Tu tik nesijaudink, bet prasidėjo karas.“ Aš kurį laiką buvau tarsi susitingusi nuo šoko, paskui susigriebiau, kad vyras jau susiruošęs išeiti, taigi pažadinau dukrelę, kad atsisveikintų su tėčiu“, – pasakojo moteris.
Vyrui išvykus moteris su mama ir septynmete dukrele liko namie (mergaitės mokytoja visiems parašė per „Viber“, kad į pamokas neitų). „Visą tą dieną tik sėdėjome namie ir žiūrėjome naujienas, buvo labai baisu. Naktį miegojome su rūbais, jei staiga prireiktų keltis ir bėgti iš namų. Kitą vakarą taip pat žiūrėjome naujienas, o tada išgirdome baisų triukšmą – gatve pro mūsų namus į Kijevo pusę traukė rusų kareivių kolona su visa technika, buvo labai garsus žvangesys, matyt, sukeltas tankų“, – prisiminė moteris.
Žmonės namie sėdėjo, užgesinę šviesas, kad neatkreiptų bereikalingo dėmesio. Triukšmas gatvėje tęsėsi ilgai, gal 20 minučių.
Dar po 20 minučių nuaidėjo sprogimai. „Tai mūsiškiai kariai susprogdino tolėliau buvusį tiltą, kad rusai negalėtų praeiti į Kijevą. Tuo metu net žemė drebėjo. Tada rusų daliniai apsistojo mūsų apylinkėse, jie ir dabar terorizuoja Dymerio, Katiužankos ir kitų miestelių gyventojus“, – pasakojo Ina.
Kadangi naktį girdėjosi sprogimai, moteris su artimaisiais slėpėsi namo rūsyje. Tačiau ten buvo vėsu ir dukrelė smarkiai peršalo. Teko vykti į miestelio ligoninę.
„Joje buvome kelias dienas (ten buvo ir slėptuvė). Teko matyti baisių dalykų, buvo daug sužeistųjų. Iš Katiužankos buvo atvežta keliomis kulkomis sužeista gal keturiolikos metų mergaitė – jos tėvus vietoje nušovė, ir ji liko našlaite...“, – pasakojo Ina.
Vėliau į ligoninę atvyko keli priešų kariai. Tai buvo ne rusai, o prie jų prisijungę čečėnai, vadinamieji „kadyrovcai“ – kaip moteris suprato, jų tankas paklydo, pasukęs į akligatvį greta ligoninės, o tada kariai sumanė apsistoti joje. „Jie atėję pasakė niekam neliesti telefonų, būt ramiai, na, o žmonės, kurie tik galėjo, stengėsi patyliukais palikti patalpas“, – pasakojo Ina.
Ji grįžo su dukrele namo. Namie jau nebuvo nei elektros, nei vandens – jo eidavo parsinešti iš netoliese buvusio šulinio, kai aplink būdavo ramu. Maisto prekių parduotuvės nei vaistinės nedirbo, maisto atsargos ėjo į pabaigą. Vieni kaimynai kepė naminę duoną, kurios duodavo ir kitiems, taip pat žmonės vieni su kitais mainydavosi vaistais.
Asfaltas gatvėse buvo duobėtas, sutrupėjęs nuo tankų vikšrų.
Pasitraukti pavyko ne iš karto
Sykį tiesiog būdama savo namų kieme moteris matė filmą primenantį vaizdą – gatve lėkė džipas, o jį vijosi BTR šarvuotis ir iš jo į automobilį šaudė du kariai. Kaip paaiškėjo, juo važiavo vietinis gyventojas, kažkuo užkliuvęs kareiviams. Jis sugebėjo pasprukti, o kariai vietinius gyventojus gąsdino, kad jei neišduos, kas važiavo džipu, visus sušaudys.
„Buvo labai baisu, nors tada tai liko pagąsdinimu. Bet kareiviai tikrai kartais puldinėjo gyventojus, plėšė namus – to buvo ir pas mus, o ypač daug – Katiužankoje, kur karių buvo dar daugiau“, – pasakojo ukrainietė.
Tokioje įtampoje ji pragyveno beveik dvi savaites, o po to ryžosi mėginti pasiekti ramesnę vietą. „Iškeliavome su mama ir dukrele, pasiėmė katę ir žiurkę, kurią tėtis dukrelei padovanojo gimtadienio proga – juk negali gyvūnų palikti likimo valiai. Palei kelią buvo kareivių postas, jie ten dviese stovėjo ir liepė mums eiti atgal. Paskui pro šalį važiavęs vienas kareivis dar pasakė: „Eikit į Baltarusiją, ten nešaudo“ – nežinau, ką jis norėjo tuo pasakyti. Jis turbūt buvo ne „kadyrovcas“, o buriatas, nes buvo be barzdos“, – pasakojo moteris.
Kitą dieną moteris drauge su kaimyno šeima ryžosi pamėginti trauktis kitu keliu. Gyvenvietės pakraštyje stotelėje daug žmonių laukė autobuso, nors nebuvo aišku, ar jis kada nors atvažiuos. „Ir mes mėginome laukti, bet nesulaukėme. Vienu metu išgirdome triukšmą, reiškiantį, kad artėja tankų kolona, ir puolėme slėptis už pastatų – juk neaišku, ką jie gali sugalvoti, jau yra buvę, kad šaudė į taikius žmones“, – pasakojo moteris.
Po to ji su su kaimynais ryžosi toliau eiti pėsčiomis, tik dar sugalvojo pasiimti namie buvusį dviratį ir karutį, kad butų lengviau neštis daiktus.
Šįkart pro postą buvo praleisti. Eidami toliau matė degančius laukus, taip pat vieną sudegusį tanką. Po kurio laiko sustojo ir juos paėmė žmones link Demidovo vežęs autobusas (žmonių buvo daug, tad karutis ir dviratis liko gulėti kažkur laukuose).
Demidove jais rūpinosi savanoriai. „Jie mus lydėjo keliu iki posto, prie kurio buvo daug karių – mums pasakė į juos nežiūrėti – ir mus praleido. Vėliau ėjome tokiu iš lentų sudėliotu tilteliu per upę. Paskui mus pavežė vieni savanoriai, važiavę iki gretimo miesto, ir tada kiti, vykę į Kijevą. Moteris pridūrė, kad jos septynmetei dukrelei teko įveikti pėsčiomis nemažą atstumą, bent 8 km.
Nudžiugino žaidimai Marijampolėje
Kijeve moteris su šeima kelias dienas pabuvo pas gimines. Ten taip pat buvo neramu – gyveno penkioliktame aukšte, rūsio name nebuvo, tad, kai pradėdavo kaukti sirenos, tiesiog eidavo į koridorių (kad būtų toliau nuo langų, jei tie nuo smūgio subyrėtų). „Kai eidavome miegoti, pagalvodavau, kad gali atlėkti kokia raketa – ir rytą mes tiesiog nepabusime“, – sakė Ina.
Taigi ji su mama ir dukra netrukus iškeliavo toliau, palikę vyro broliui prižiūrėti katę ir žiurkę – tikisi jas dar kada nors pamatyti.
Traukiniu išvyko į Lvovą. „Sutemus traukinyje šviesos buvo užgesintos, o tolumoje vis matėme blyksinčius sprogimus. Traukinys važiavo labai lėtai, tai kažkur į šoną pasukdavo, tai visai sustodavo – matyt, taip buvo daroma saugantis galimo užpuolimo“, – pasakojo moteris.
Lvovo stotyje jie stojo į eilę, kur žmonės laukė traukinio į Pšemyšlio miestą, esantį Lenkijoje. Po 5 val. pavyko įlipti į traukinį. Iš Pšemyšlio vyko į Varšuvą, o iš ten šiaip ne taip pasiekė Lietuvą.
„Lenkijoje ukrainiečių dabar labai daug, tad mes jau buvome nusiteikę, kad norim traukti į Pabaltijį, į arčiausiai Ukrainos esančią Lietuvą. Pirmiausia pasiekėme pabėgėlių centrą Marijampolėje. Ten buvo įrengtas ir žaidimų kambarys – dukrelė labai džiaugėsi, kad po ilgos sunkios kelionės pagaliau gali pažaisti“, – atsiminė mama.
Savanoriai padėjo joms rasti gyvenamąją vietą. Kai klausė, kokių pageidavimų turėtų, moteris sakė, kad jie čia pirmą kartą ir nieko konkretaus nežino, bet visgi norėtųsi į didesnį miestą, kur realiau rasti darbą – taip ir pakliuvo į Kauną.
„Iš Registracijos centro tiesiai pas mus priėmusią šeimą mus nuvežė viena labai miela savanorė, tik turėjome palaukti, kol ji baigs darbą. Ir mus priėmę žmonės buvo labai malonūs, jie mums užleido visą pirmą savo namo aukštą, jau ir su jų dviem šunimis susidraugavome. Vietos pakanka, tylu, ramu, šalia miškas – viskas puiku, tik namo vis tiek labai norisi“, – sakė Ina.
Atsivežė nuotraukas ir schemas
Moteris nusiteikusi Kaune ieškotis darbo, o jos mama liks namie ir pasirūpins anūkėle – septynmetei dar reikia suaugusio žmogaus šalia, o mama vyresnio amžiaus ir įsilieti į darbo rinką jai turbūt būtų sunku.
Ina sako, kad ją tenkintų bet koks darbas. Ukrainoje ji su vyru buvo neseniai pradėjusi savo versliuką – prekiavo reikmenimis, reikalingais miniatūrų (įvairių mažučių transporto priemonių ir figūrėlių) gamybai. „Aš netgi pasiėmiau su savimi kompiuterio kietuosius diskus (viso kompiuterio pasiimti negalėjau) su mūsų šeimos nuotraukomis ir su miniatūrų schemomis – suprantu, kad mūsų namų gali ir nebelikti, bet gal kada nors su vyru vėl galėsime grįžti prie savo versliuko“, – vylėsi moteris.
Pridūrė, kad dabar iš feisbuko vis sužino, kad Dymeryje situacija ir toliau įtempta, viename miesto pakraštyje nemažai namų sudegę. Be to, feisbuke daug pranešimų apie tai, kad artimieji ieško be žinios tose apylinkėse dingusių žmonių (pradingo ir ne vienas savanoris).
Su vyru moteris ryšį palaiko, bet nežino, kurioje konkrečiai vietoje jis yra ir kuo užsiima – tokios informacijos karys negali teikti net savo šeimai, jis tik praneša, kad yra sveikas ir pavalgęs.
Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!
