– Žiedūne, Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė pasidalijo labai gražia žinute apie jus kaip bendrosios praktikos slaugytoją ir jūsų pačios žodžiais, kad medikų darbas yra ypatingas. O juk, kiek girdėjau, pasirinkdama šią profesiją nustebinote net savo tėvus... Jie jus gal matė labiau dainuojančią, nes dalyvavote ir televizijos projekto „X faktorius“ atrankoje.
– Mano gyvenime yra net trys keliai, bet viską suderinu. Be to, kad baigiau Vilniaus kolegiją ir dirbu bendrosios praktikos slaugytoja, išties dar dainuoju, kuriu muziką, esu ir vizažistė. Dar ketinu toliau studijuoti universitete mediciną.
Nuo vaikystės man patiko žaisti daktarus ir biologus, patiko biologijos pamokos mokykloje.
Bet visuomet traukė ir muzika. Labai lygiavausi į vyresnįjį brolį Ovidijų. Kai šis įstojo į muzikos mokyklą, pasiryžau nuo jo neatsilikti ir baigiau Vytauto Mikalausko menų gimnaziją.
Bet kai atėjo laikas rinktis specialybę, susvyravau. Sudvejojau, ko iš tikrųjų noriu.
– Turbūt sunku patekus į akligatvį, kai vienaip įsivaizdavai savo ateitį, bet staiga ateina supratimas, kad svajonė – galbūt visai kita? Pramogų pasaulį mes įsivaizduojame kaip nuolatinę šventę, o medikų darbą – kaip kovą su ligomis ir mirtimi. Tai kas gi padėjo apsispręsti rinktis mediciną?
– Labai daug svarsčiau. Jutau, kad noriu tapti medike, bet vėlgi: o gal tai ne man? O jei nesugebėsiu?
Mokyklą buvau pradėjusi lankyti metais anksčiau, todėl nusprendžiau metus išnaudoti apmąstymams. Neleidau tuščiai laiko – mokiausi pas profesionalius vokalo mokytojus. Kaip mama sako, per tą laiką susitupėjau, pasirengiau ir išlaikiau biologijos egzaminą, nes baigdama gimnaziją jo nebuvau pasirinkusi.
Džiaugiuosi, kad tapau medike, jaučiuosi savo vietoje. Muzikos taip pat neužmečiau, netrukus išleisiu autorinę dainą apie ilgesį.
– Neslėpsiu, kad jau kalbėjausi su jūsų mama – europarlamentarės Rasos Juknevičienės padėjėja, Panevėžio tarybos nare Jurga Girdzijauskiene. Ji prisiminė, kaip sukrėtė jūsų ištarti žodžiai, kad, būna, vakare kalbatės su žmogumi, o rytą jį dedate į mirusiojo maišą.
– Taip, ir mama stebisi, kaip aš taip galiu. O aš galiu, man patinka šis darbas. Mes visi skirtingi ir savaip reaguojame į gyvenimą ir mirtį.
Vilniuje ligoninėje dirbau per patį kovido įkarštį. Esu praktiką atlikusi Panevėžio ligoninės reanimacijos skyriuje, Panevėžio slaugos ligoninėje. Visiškai skirtingos patirtys.
Slaugos ligoninėje – gan lėtas ritmas, kasdien tie patys pacientai, tie patys vaistai, tos pačios žaizdos. Bet čia gavau pirmąsias pamokas, kaip atlikti medicinines procedūras, čia ir supratau, kiek dėmesio ir palaikymo reikia sergantiems žmonėms.
O reanimacijos skyriuje vienodų dienų nebūna. Bet kuo daugiau iššūkių, tuo daugiau patirties.
– Mūsų visų gyvenimas lekia beprotišku greičiu, kiekvienas turime savų bėdų. Negi pakakdavo noro ir laiko dar išklausyti ligonių rūpesčių?
– Net turėdama savų sunkumų, aš, kaip slaugytoja, privalau prašviesinti sergančių žmonių dienas ligoninėje. Mano rūpestėliai nublanksta prieš ligonių tikrai dideles bėdas, jų baimes, vienatvę. Juk jiems tuo sunkiau, kad artimiesiems dėl pandemijos draudžiama lankyti. Vaikai, anūkai juos pralinksmintų, bet fiziškai negali, todėl aš atlieku tą misiją. Stengiuosi juos bent iš dalies atstoti.
Jeigu negali arba nemoki prieiti prie žmogaus, nuraminti jo geru žodžiu, prisilietimu, rankos paglostymu, vertėtų pamąstyti, ar verta dirbti slaugytoja. Atšiauriai elgtis su pacientais yra nežmoniška.
Kai pavargstu, įsivaizduoju, kad aš pati guliu ligonio lovoje, o prie manęs prieina suirzusi, pikta slaugytoja. Arba dar blogiau – išvis niekas neprieina.
Arba prisimenu močiutę. Ji irgi mėgsta pasikalbėti, prisiminti praeitį. O jeigu susirgtų ir palatoje gulėtų palikta visiškai viena?
– Ar kalbėdamasi bei slaugydama ligonius prie jų emocionaliai neprisirišate? Ar nekankina ilgesys jiems išėjus? Kaip visa tai atlaikyti?
– Būna, kad prisirišu, bet mokausi to nebedaryti. Daug kartų susitinki su mirtimi, todėl negali savęs nuolat gailėti.
Skaudžiai liūdna, žinoma, susitikus su jų artimaisiais. Vėlgi turime užjausti, kalbėtis, bandyti nuraminti, rasti tinkamus nebanalius žodžius.
– Ar stodama mokytis slaugytojos specialybės, buvote tikra, kad sugebėsite tokius išgyvenimus palikti už ligoninės durų? Ar to išmokstama?
– Kai stojau mokytis, apie tai išvis nepagalvojau. Nebuvo tekę pačiai ilgai gydytis, nebuvau mačiusi ligoninės iš taip arti.
Todėl per praktiką, kai susidūriau su realybe, mane ištiko šokas. Bet kitos slaugytojos išmokė nesigraužti, susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, kad mirtis yra natūralus mūsų visų gyvenimo procesas.
Mes tam ir reikalingos, kad ligoniams sunkiausiomis akimirkomis su jais būtume šalia.
Slaugos ligoninėje turėjau daug darbo, bet jei tik atsirasdavo kokia laisva minutė, eidavau į palatą pasikalbėti su pacientais. Jie vis prašydavo pabūti ilgėliau.
– Ar pamenate kokių nors ypatingų ligonių ar jų istorijų?
– Galėčiau prisiminti nebent tuos jaunus žmones, kurie į ligoninę pateko su sunkiais sužeidimais.
Medikų prognozės buvo tikrai nekokios. Bet jie labai norėjo pakilti ir gyventi visavertį gyvenimą – ir jiems pavyko. Savo akimis įsitikinau, kiek daug gijimo procesas priklauso nuo paties ligonio nusiteikimo.
O man atsigauti nuo sunkių dalykų ir netgi juos pamiršti padeda muzika.
– Koks jausmas „X faktoriaus“ atrankoje klausant komisijos vertinimų: „Tobula. Super. Vau. Dainuoja lyg paskutinį kartą“? Bet atrodėte labai rami ir susikaupusi.
– Dalyvauti kuriame nors televizijos muzikiniame projekte buvo mano svajonė. Bet irgi vis nepasiryždavau: gal tai ne man, gal ne dabar?
Reikėjo gero spyrio, kad nebedvejočiau. Juo tapo vokalo mokytojo padrąsinimas.
Klausiate, koks jausmas? Adrenalinas. Kas kartą prisiminusi, kaip salė ploja atsistojusi, pagaunu save plačiai besišypsančią. Tai savotiško transo būsena, euforija.
Galbūt tai dar pakartosiu.
– Vienintelis iš komisijos Marijonas Mikutavičius tarė „ne“, bet patekote į kūrybinę stovyklą. Gal sėkmę lėmė dalyvio skaičius – 1001?
– O taip, šis skaičius mane užvedė. (Juokiasi.)
Kūrybinėje stovykloje turėjome įrodyti, ar sugebame greitai išmokti parinktą dainą. Ir išmokau, ir padainavau, bet teko stoti į dvikovą, o varžovė pasirodė šiek tiek stipriau.
Toliau nepraėjau, bet džiaugiuosi, kad dalyvavau. Pramogų pasaulis, televizijos virtuvė, užkulisiai mane visuomet viliojo, patinka dainuoti ir kalbėti prieš kamerą.
Ir „X faktoriaus“, ir „Eurovizijos“ atrankoje teko padirbėti ir kaip vizažistei. O dėl to vizažo viskas prasidėjo, kai mano bičiuliai panevėžiečiai pusbroliai Titas ir Benas paprašė juos nugrimuoti.
– Nepasinaudojote proga kitus dalyvius padažyti klaikiai? Juk per gražuolių konkursus ir bateliai dingdavo, ir sukneles, būdavo, konkurentės supjaustydavo...
– Tikrai ne... (Juokiasi.) Šitaip negalima.
– Ar buvo tokių dalykų, kurie televizijos užkulisiuose nustebino? Televizijos ekranuose matydami televizijos įžymybes juos mylime, o kai kurių nemėgstame – tai kažkoks fenomenas, juk nepažįstame šių žmonių. O kokie jie yra gyvenime?
– Man buvo labai įdomu stebėti, kaip dalyviai jaudinasi laukdami savo pasirodymo eilės, kaip dalija interviu.
Televizija ir realus gyvenimas – visiškai skirtingi dalykai. Daugiausia teko bendrauti su prodiuseriais, režisieriais, asistentais.
Komisijos narių padrąsinimas prieš einant į sceną dalyviams labai svarbus. Neteko matyti, kad kurį nors smukdytų. Kaip tik ateidavo pasikalbėti, pajuokaudavo.
O į Mikutavičiaus kritiką įsiklausiau, jo patarimai man labai vertingi.
– Kiek žinau, mama nedžiūgavo dėl sumanymo dalyvauti „X faktoriuje“?
– Mama labiausiai baiminosi, kad gali pasipilti bjaurūs komentarai ir aš dėl jų graušiuosi. Bet pamačiusi, kad aš užsispyriau vis vien dalyvauti, sutiko palaikyti.
Bet piktų komentarų beveik ir nebuvo.
– Jau minėjote savo bičiulius – Titą Astafejevą ir Beną Povilonį. Jūs trise ir gitaristas Džiugas Juzėnas per pirmąją pandemijos bangą surengėte koncertą medikams po Panevėžio ligoninės langais. Tada buvo pati pandemijos pradžia, dar skiepų nebuvo. Ar tai buvo palaikymo koncertas, kai medikai turėdavo ištverti didžiulius darbo krūvius, bet dar sulaukdavo antivakserių nepasitenkinimo?
– Norėjome ne tiktai palaikyti medikus, bet juos pradžiuginti, pakelti nuotaiką.
Truputį baiminomės, ar būsime išgirsti. Bet kai medikai išėjo į balkonus ir mums mojavo, o pacientai stebėjo pro savo langus, taip gera buvo ir mums patiems! Tuo labiau kad patys buvome labai pasiilgę pasirodymų.
– Dabar, kai jau pakėlėte sparnus į sostinę, ar Panevėžio nelaikote provincija? Sugrįžtate? Turite brangių vietų?
– Kai tik turiu laisvą savaitgalį, sugrįžtu namo pas tėvus. Vilniuje tokia sumaištis, o čia – ramybė. Gyvename ramiame kaimelyje prie Panevėžio, išeiti į lauką man atgaiva.
Jaučiuosi labai sava.
Ir su draugais, ir viena mėgstu pailsėti vadinamuosiuose Paįstrio karjeruose. Vanduo ramina visais metų laikais.
O su šeima smagiausia, kai keliaudami automobiliu uždainuojame 4 balsais: aš, mama, tėtis Darius ir brolis. Ovidijus Muzikos akademijoje baigė elektroninės muzikos magistrantūrą.
– Būdama labai jauna, jau turite tiek patirties, kad veikiausiai ir kitiems galite patarti, pasakyti, kas gyvenime svarbiausia?
– Nebūna vien tik liūdesys arba tik džiaugsmas, viskas keičiasi.
Todėl manau, kad bet kuriuo gyvenimo etapu svarbiausia rasti laiko sau – pomėgiams, draugams, artimiesiems.
