Vėžiu susirgusi Anglijos lietuvė bijojo prisipažinti mamai: jautė gėdą

„Pati sau įrodžiau, kad jei net juodžiausiomis akimirkomis išlieki optimistas ir saugai šviesą savo širdyje, galima išlipti iš giliausių duobių“, – prisipažino verslo konsultantė, ugdomojo vadovavimo specialistė Sandra Donskytė (38 m.). Emigracija, svajonių studijos, verslo partnerės išdavystė, nusivylimas meile, vieniša kova su vėžiu, motinystė, kai gydytojai puoselėjo mažai vilčių, kad ji susilauks vaiko. Visa tai patyrė beveik 17 metų Anglijoje gyvenanti buvusi šiaulietė.

 Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie Sandros išgyventą ligą ir kad ji gali neturėti vaikų. Tačiau stebuklas įvyko – pora augina dvejų metų sūnų Edvardą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie Sandros išgyventą ligą ir kad ji gali neturėti vaikų. Tačiau stebuklas įvyko – pora augina dvejų metų sūnų Edvardą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie Sandros išgyventą ligą ir kad ji gali neturėti vaikų. Tačiau stebuklas įvyko – pora augina dvejų metų sūnų Edvardą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie Sandros išgyventą ligą ir kad ji gali neturėti vaikų. Tačiau stebuklas įvyko – pora augina dvejų metų sūnų Edvardą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie Sandros išgyventą ligą ir kad ji gali neturėti vaikų. Tačiau stebuklas įvyko – pora augina dvejų metų sūnų Edvardą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie Sandros išgyventą ligą ir kad ji gali neturėti vaikų. Tačiau stebuklas įvyko – pora augina dvejų metų sūnų Edvardą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie Sandros išgyventą ligą ir kad ji gali neturėti vaikų. Tačiau stebuklas įvyko – pora augina dvejų metų sūnų Edvardą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie Sandros išgyventą ligą ir kad ji gali neturėti vaikų. Tačiau stebuklas įvyko – pora augina dvejų metų sūnų Edvardą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Optimizmo nestokojanti S.Donskytė kartais sau leidžia būti vaiku – karstosi medžiais, atlieka akrobatinius triukus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (22)

Lrytas.lt

Apr 8, 2022, 2:29 PM

Anglijoje S.Donskytė atsidūrė netikėtai. 2005 metais jos motina sumanė pailsėti ir pirmą kartą gyvenime pajusti kelionių skonį. Ji pasiūlė dukteriai kur nors kartu išvykti. Jos pasiėmė atostogų ir išvyko į Pietų Angliją pas draugus. Iš pradžių ketino tik geriau pažinti svetimą kraštą.

Kadangi Sandros motina visą gyvenimą nelengvai dirbo maitinimo srityje, nutarė padirbėti ir Anglijoje. Lietuvės nusprendė kelias savaites padirbėti vaisių ir daržovių pakavimo fabrike. Ten Sandra įsimylėjo keleriais metais vyresnį emigrantą lenką.

Po kiek laiko, kaip ir planavo, Sandra su motina grįžo į Lietuvą. Su nauju draugu mergina palaikė ryšį susirašinėdama.

„Tuo metu Šiauliuose organizuodavau galiūnų renginius. Pagalvojau, kad gal savo patirtį galėčiau pritaikyti ir Anglijoje ir su mylimuoju pabandyti kurti bendrą ateitį“, – pasakojo Sandra. Be to, ji svajojo studijuoti Anglijoje, tik stokojo pasitikėjimo įsikurti svečioje šalyje. Mylimojo kvietimas pas jį atvykti ir pradėti naują gyvenimą buvo tarsi daug žadantis loterijos bilietas.

„Į Angliją atvykau 2006 metais, draugavau su lenku, tačiau gyvenimą skurdino darbas fabrike. Ką tik atvykusiai emigrantei niekas juk nesiūlė svaigių karjeros aukštumų ir prabangos. Tai buvo didelis nusivylimas, krito savivertė. Tad dar stipriau apsisprendžiau stoti į Londono universitetą“, – prisiminė Sandra.

Tačiau Sandros draugas puolė į didžiulę depresiją, ir ji ant savo pečių užsikrovė ir mylimojo psichologines problemas.

Tada visu negailestingumu smogė žinia – jai gimdos kaklelio vėžys. Tuo pat metu S.Donskytė sužinojo, kad įstojo į Londono universitetą. Ją užliejo dvejopos emocijos. Žinia apie išsvajotas verslo ir tarptautinės rinkodaros studijas suteikė daug vilties ir stiprybės stoti į kovą su vėžiu.

Liga pastūmėjo nutraukti sielą nuodijančius santykius su širdies draugu, kraustytis gyventi į Londoną ir kabintis į gyvenimą. Visa laimė, kad vėžys nebuvo išplitęs. Medikai ragino greičiau apsispręsti, ar liks gydytis Anglijoje, ar grįš į gimtinę. Nors jautėsi labai silpna ir išvargusi, Sandra nutarė grįžti į Šiaulius. Greitai buvo paskirta operacija, tačiau ji buvo nesėkminga.

„Man buvo parinkti netinkami anestetikai. Prieš operuodami gydytojai nepatikrino, ar užmigau. Nubudau ant operacinio stalo, bet iš skausmo iškart panirau į komą. Operacija nebuvo užbaigta“, – teigė S.Donskytė. Jai buvo liepta atsigauti ir sugrįžti dar kartą.

Tėvai apie vėžį nieko nežinojo: „Man buvo gėda pasakyti mamai, kuo sergu. Gimdos kaklelio vėžys jai būtų buvęs tarsi ženklas, kad turėjau lytinių santykių prieš vestuves. Ji visada man kartodavo, kad negalima miegoti su vyru, kol nesi ištekėjusi. Vedama gėdos jausmo tikėjausi su problemomis susitvarkyti viena. Bet pas gydytoją, kuriai nepavyko operacija, daugiau nesilankiau, nes ja nebepasitikėjau.“

– Tuomet 25 metų merginai psichologiškai turėjo būti sunku vienai nešti tokią naštą?

– Ilgai svarsčiau, kodėl pasirinkau niekam nieko nesakyti. Viena priežasčių buvo ta, kad 2007 metais dar nebuvo labai viešai kalbama apie vėžį.

Taip pat niekada nebuvau susidūrusi su skausmingomis vėžio pasekmėmis. Giminėje niekas vėžiu nesirgo.

Kadangi vėžys buvo pirmos stadijos, nors kūnas buvo nualintas, aš nežvelgiau į ligą kaip į didelę grėsmę. Buvau jauna, bet visada jaučiausi gerai save pažįstanti. Ligą vertinau kaip didelį iššūkį, kaip ženklą, kad kažką reikia daryti. Mintimis grįžau į tolimą praeitį ir stojau į akistatą su vaikystėje patirta seksualine trauma – mąsčiau, kad gimdos kaklelio vėžys galbūt susijęs su tuo.

Ligos dažnai primena tai, kas užgniaužta, ką gėda prisiminti. Įvairūs psichologiniai skauduliai gali išvirsti į fizines negandas. Tėvams apie ligą nesiryžau sakyti ir todėl, kad jie manęs būtų neišleidę į Angliją ir nebūčiau galėjusi mokytis. Visas vadžias paėmiau į savo rankas.

Kad sergu vėžiu, žinojo tik lenkas draugas, bet jis manęs visiškai nepalaikė. Jam labiau iš manęs reikėjo psichologinės pagalbos. Nesunkiai apsisprendžiau nutraukti nieko gero nežadančius santykius.

– Kas teikė jėgų mokytis?

– Praleisdavau paskaitas, kai atsikėlusi neturėdavau jėgų ką nors daryti. Gyvenau tarsi atsiskyrėlė, daug laiko praleisdavau viena savo kambaryje. Pirmą pusmetį buvo sunkiausia. Apie ligą sužinojau rugpjūčio pradžioje, o rugsėjį jau turėjau eiti į universitetą. Viduje tvyrojo chaosas. Bet užsidėdavau kaukę ir eidavau į paskaitas, turėjau atrodyti keistai, nes beveik su niekuo nekalbėdavau.

Ėmiau mokytis labiau mylėti save. Atsikračiau įpročio viskam sakyti „taip“. Atsisakiau sielą nuodijančių draugų ir negatyvių minčių. Labai norėjau gyventi. Miegas man buvo bene svarbiausias vaistas, kad atgaučiau sveikatą. Nesilankiau studentų vakarėliuose, todėl visi mane laikė keistuole. Niekam nieko neaiškinau, nenorėjau kitų užuojautos.

Penkerius metus, kol sirgau, jaučiausi išsekusi, slinko plaukai. Mano kūnas reikalavo poilsio, nepabusdama kartais išmiegodavau po 10 valandų. Bet po tų penkerių metų jaučiausi tarsi naujai atgimusi. Net dalyvavau „Tough Mudder Obstacle Course Racing“ – ištvermės renginyje, kurio dalyviai bando įveikti 16–19 kilometrų ilgio kliūčių ruožą ir pasitikrina savo baimes susidurdami su aukščiu, elektra, ugnimi, vandeniu.

– Ar akistatoje su liga visada buvote optimistė, ar neaplankydavo minčių, kad vėžys gali baigtis mirtimi?

– Tiesą sakant, tada nežinojau, kad nuo šio vėžio galima mirti. Anglijoje nebuvo stendų su reklamomis apie vėžio prevenciją, niekas per daug neskelbė mirčių dėl šios ligos statistikos. Kai galvoje nėra neigiamos informacijos, kad gali mirti, apie tai ir negalvoji. Jei dabar mane vėl užkluptų vėžys, nežinau, ar taip pat tvirtai tikėčiau, kad viskas bus gerai.

– Kaip stengėtės save palepinti?

– Kai studijavau, pinigų beveik neturėjau. Tai, ką mokantis skirdavo valstybė, atiduodavau už būsto nuomą, pirkdavau maisto. Bet priėmiau kai kam gal ir neprotingą sprendimą – įsigijau fotoaparatą. Visada mėgau fotografuoti ir, studijų pradžioje gavusi apie 2 tūkstančius svarų sterlingų (2400 eurų), beveik visus išleidau gerai fototechnikai. Ėmusi fotografuoti gavau pasiūlymą įamžinti vaikų sporto renginius lauke.

Man malonumą teikė ir nieko nekainuojantys šokiai – judėdavau savo kambaryje, kaip tik mokėdavau ir kiek turėdavau jėgų. Kadangi gyvenau šalia miško, eidavau pasivaikščioti, bet neretai tam trūkdavo jėgų, tad atsisėsdavau ant suoliuko ir stebėdavau aplinką.

Krito svoris. Besikeičiantį kūną prisijaukinau žiūrėdama į save veidrodyje – pasidarydavau makiažą, kad gražiau atrodyčiau, ir maivydavausi.

Dar be sustojimo klausydavausi dviejų dainų: rusų atlikėjos Zemfiros „Bliuz“ ir Anglijos roko gupės „Muse“ „Feeling Good“. Aš tiek užsidainuodavau, kad ne tik prikimdavo balsas, bet ir išgaruodavo slegiančios emocijos.

– Ar daug pakilimų ir nusileidimų būta per penkerius metus, kol kovojote su liga?

– Kas pusę metų ligoninėje būdavo atliekami tyrimai. Pirmi metai buvo sunkiausi fiziškai ir psichologiškai, vėliau viskas ėmė stabilizuotis, gyvenimas tapo įdomus, patiko studijos, sutikti žmonės, nauji pomėgiai. Kai nueidavau tyrimų, gydytoja sakydavo, kad atrodau geriau, plaukai ėmė atauginėti, skruostai parausvėjo, priaugau svorio. Bet tuo metu vėžinės ląstelės dar buvo labai aktyvios. Gydytoja sakydavo – daryk ir toliau, ką darai, nes tau tai padeda.

– Baigusi studijas Anglijoje ėmėtės organizuoti galiūnų turnyrus. Jūsų dėka 2010 metais Vimbldono stadione įvyko stipriausio pasaulyje vyro rinkimai, kuriuose dalyvavo ir lietuvis Žydrūnas Savickas.

– Pirmą galiūnų konkursą Anglijoje suorganizavau dar studijuodama antrame kurse. Kurso draugai ir dėstytojai buvo nustebę, kad rami pelytė sugebėjo sukelti tikrą furorą. Širdyje buvo smagu.

2010 metais dar sirgau, buvau labai liesa, jaučiausi silpnai, ir tai buvo matyti. Bet mane vedė į priekį renginio sumanymas, norėjau nors kokį prisiminimą palikti po savęs. Mano tuometiniam draugui anglui labai patiko ši idėja, jis prisijungė prie manęs. Renginys išties puikiai pavyko. Vėliau dar buvo kitų renginių, net pradėjau leisti žurnalą veiklioms moterims.

– 2016 metais su partnere pradėjote gaminti grikių lukštų pagalves, skirtas kokybiškesniam miegui.

– Trys sveikam žmogui būtini dalykai, kuriais reikia rūpintis, yra maistas, sportas ir miegas. Mes negailime pinigų išvaizdai, apdarams, indams, rankinėms. Rūpinamės tuo, ką mato aplinkiniai, kuo prieš kitus galime pasipuikuoti.

O ką darome su trečdaliu savo gyvenimo? Kokybiškos patalynės paieškoms neskiriame nei laiko, nei lėšų. Tačiau miegas svarbiau nei rankinės ar drabužiai.

Verslo pradžia kainavo apie 7 tūkstančius svarų (8400 eurų). Sumaniai ir ilgai su verslo partnere ieškojome tinkamų tiekėjų, daug ką dariau pati. Pastebėjau, kad Anglijoje žmonės turi daug problemų ne tik dėl miego, bet ir dėl jo kokybės.

Ekologiškų grikių lukštų pagalvių užvalkalai iš bambuko, maišyto su linu, buvo antialergiški. Iš pradžių britai į šias pagalves žiūrėjo su nuostaba ir didžiuliu smalsumu išbandyti. Gaminius pirko, nors jie kainavo apie 80 svarų (96 eurus), rašė teigiamus atsiliepimus. Bet verslas klestėjo neilgai, vos kelis mėnesius, nes susipykome su verslo partnere. Ji iš pavydo nusprendė sukurti man konkurenciją. Tuo metu nuo streso vėl atsinaujino vėžys, ir verslą teko nutraukti.

– Kada tėvams pasakėte apie savo ligą?

– Po penkerių metų jaučiausi pasveikusi, bet dar metus tėvams nieko nesakiau. Nežinojau, kaip vėliau jausiuosi. Kai pirmiausia pasakiau mamai, ji ištarė: „Dabar aš suprantu, kodėl tu grįžusi atrodydavai kaip dviračio rėmas.“ Ji žiūrėdavo išsigandusi ir nustebusi į mano kūną, klausdavo, gal Anglijoje nevalgau, dėl ko nors nerimauju.

Klausė, kodėl apie tai nepasakiau anksčiau. Prisipažinau bijojusi, kad uždraus man studijuoti, kita vertus, nerimavau, kad dėl ligos ji būtų privertusi mane jaustis gėdingai. Mama apsiverkė, jautėsi sutrikusi, bet mane suprato.

– Kaip toliau klostėsi jūsų asmeninis gyvenimas?

– Devynerius metus gyvenu su rusų tautybės vyru Jevgenijumi (42 m.), kilusiu iš Ukrainos. Mudu auginame dvejų metų sūnų Edvardą. Susipažinome šokdami.

2013 metų sausį pirmą kartą tyrimų rezultatai parodė, kad vėžio ląstelių nebėra. Tada nusprendžiau, kad užteks šokti vienai, kad noriu atrasti šokį su partneriu. Man visada patiko Lotynų Amerikos šokiai. Atsitiktinai atsiradome vienoje šokių aikštelėje. Jevgenijus į Angliją buvo emigravęs daugiau nei prieš 20 metų.

Šokome dažnai ir daug. Bet mūsų meilė užtruko. Jevgenijus stengėsi, kad mes kuo greičiau kurtume bendrą ateitį. Po metų pažinties pradėjome kartu gyventi. Pradžioje pasitaikė visokių iššūkių, kurie paveikė draugystę, norėjau išsiskirti, išvažiavau į Balį be atgalinio bilieto. Bet kelionės metu supratau, kad Jevgenijus yra mano sielos žmogus, ir mes grįžome vienas pas kitą.

Jo profesija iš anglų kalbos verčiant pažodžiui – medžių gydytojas. Vyras dirba su privačiais klientais, kurių augalija serga kokiomis nors ligomis, kelia pavojų aplinkai ar žmonėms. Tai yra jo pagrindinis verslas Šiaurės Londone.

Taip pat jis gamina nuostabius stalus, turėjo interneto parduotuvę, taip pat parduotuvę Londone, prašmatniame Čelsio rajone.

Jau draugystės pradžioje Jevgenijus žinojo apie mano išgyventą ligą, kad ji gali atsinaujinti, kad galiu neturėti vaikų. Jevgenijaus tai neišgąsdino, nors savo vaikų jis dar neturėjo.

2016 metais liga atsinaujino – mes buvome kartu, kai atplėšėme laišką su tyrimų rezultatais. Aš puoliau į ašaras, o jis, nors tuo metu turėjo nemažai asmeninių problemų, paėmė mano ranką, pasižiūrėjo į akis ir paklausė: „Ką mes turime daryti, kad tau vėl būtų gerai?“

Kai lioviausi verkti, pasakiau, kad kuo dažniau mane vežtų prie jūros ir leistų būti gryname ore, nesvarbu, koks metų laikas. Taip pat paprašiau, kad suprastų mane, kai norėsiu pabūti viena ir galbūt neturėsiu galimybės paaiškinti, kodėl man to reikia ar kodėl noriu visam savaitgaliui kur nors išvažiuoti. Sakiau: būk švelnus, atidus, dėmesingas, būk su manimi.

Ir, ačiū Dievui, po pusmečio vėžio ląstelių nebebuvo.

Jevgenijus visada sakydavo manantis, kad mes tikrai susilauksime vaikelio, o jei nepavyks, įsivaikinsime.

Gal tai, kad jis net atsinaujinus ligai matė mane fiziškai sveiką, nes šokdavau po penkias šešias valandas sparčiu ritmu, karstydavausi medžiais, plaukiojau, leido jam manyti, kad viskas įmanoma.

2018 metais nusprendėme pabandyti. Pastojau iš karto, bet po trijų savaičių įvyko persileidimas. Vis dėlto man tai buvo ženklas, kad yra galimybė susilaukti vaikų.

Leidau kūnui atsigauti ir po pusmečio vėl pastojau. Sėkmingai išnešiojau vaikelį. Tai mums buvo tarsi paplekšnojimas per petį, įrodymas, kiek daug lemia tikėjimas gražiais dalykais.

Sūnus nuo praėjusių metų rugsėjo lanko rusišką miško darželį – Anglijoje yra keli tokie darželiai, kuriuose vaikai visą laiką praleidžia miške, ten miega, valgo. Ten jis būna dvi dienas, paskui dvi dienas praleidžia anglakalbiame darželyje. Vieną darbo dieną aš pati būnu su vaiku, nes man tai patinka.

– Savo gyvenimo patirtį pritaikote dirbdama verslo konsultante su britų įmonėmis, esate moterims skirtų grupių ugdomojo vadovavimo specialistė.

– Verslo konsultacijas rengiau dar prieš pagalvių verslą, tik tą veiklą buvau pristabdžiusi. Anksčiau už savo veiklą neimdavau pinigų. Turiu prigimtinį talentą padėti, ypač moterims. Kadangi pati daug metų dėl vėžio ieškojau savipagalbos, dabar žinau, kaip padėti toms moterims, kurioms sunku atsigauti po nervinio išsekimo, perdegimo, rasti savo pašaukimą.

Ypač pandemijos metu moterys jautėsi perdegusios, atsirado problemų dėl sveikatos. Jos paliko save sąrašo pabaigoje. Pirmiausia vaikai, tada darbas, vyras, namai. Labai ryškėja emocinės, socialinės problemos.

Pagimdžiusi pirmą vaiką moteris neretai pasineria į vadinamąją identiteto krizę. Kadangi nesu jauna mama, per pastaruosius metus supratau, kad noriu išdrįsti daryti tai, ko trokštu.

Mane į šį kelią pastūmėjo liga. Galėjau graužti save svarstydama, už ką mane, dar gyvenimo nepažinusią, Dievas nubaudė. Tokiu atveju lengva tapti auka. Tačiau supratau, kad norint pasveikti ir jaustis harmoningai reikia ir savo didelių pastangų.

Supratau, kad vaistai neišgydys ligos iki galo. Per šokius, fotografiją, muzikos klausymą, dienoraščio rašymą, medituodama, užsiimdama joga, darydama gilius kvėpavimo pratimus, leisdama suprasti, kur slypi mano traumos, išsiverkdama galėjau surasti atsakymus.

Nors namuose yra mažas vaikas, vyras žino, kada man reikia laiko ir sau. Kitaip negalėsiu būti nei gera partnerė, nei gera mama. Su klientais dirbu tris dienas per savaitę ir man to finansiškai užtenka.

Kitas dienas skiriu savęs tobulinimui, klientų užduotims rengti. Pagaliau išdrįsau šokio paslapčių mokyti ir kitas moteris. Kiekvieną pirmadienį tam skiriame pusantros valandos. Norėčiau rengti moterų savipagalbos stovyklas.

– Kai kuriose nuotraukose socialiniuose tinkluose jūs stovite ant galvos ar žemyn galva kabate ant medžio šakos.

– Kai kyla noras, leidžiu sau pabūti vaiku, ir mano sūnus džiūgauja tai matydamas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.