Iškentusios geto ir konclagerio pragarą sulaukė 100 metų Trijų moterų istorijos

Tokį jubiliejų kovo 29 d. paminėjo Polina Tatarskytė-Zingerienė, Seimo nario Emanuelio Zingerio ir rašytojo Marko Zingerio motina. Balandžio 15 d. taip pat 100 metų sukaktį švęs Izraelyje gyvenanti Judita Sperlingienė. Šiaulietei Minai Frišman liepos 3 d. sukaks 90 metų.

Šios žydų tautybės moterys išgyveno pragarą Žemėje: hitlerinis okupacinis režimas jas įkalino Kauno gete, paskui jos buvo išvežtos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Joms teko patirti ir mirties žygį – evakuaciją iš koncentracijos stovyklos, kuri vyko per žiemos šalčius.

Balandžio 11 d., kai 1945 m. buvo išlaisvinti Buchenvaldo kaliniai, minima Tarptautinė fašistų koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena.

Ta diena daugeliui kalinių visą gyvenimą priminė ir primena, kaip Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujami naciai bei jų kolaborantai vykdė sistemingą, masinį žydų genocidą. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyti 6 milijonai žydų.

Vietoj krematoriumo – auksas

Tai, ką M.Frišman primiršusi, jai padėjo prisiminti dukra 68 metų pedagogė Ieva Rafael. Užtat baisiąsias datas garbaus amžiaus moteris prisimena puikiai.

Mina gimė Mažeikiuose Morducho ir Rechos Blochų šeimoje. Šeimoje augo penkios mergaitės ir vienas berniukas: Jenta, Mejeris, Gita, dvynės Mina ir Chjena bei Jochala.

Neilgai trukus po Minos gimimo Blochai išsikraustė gyventi į Kauną. Tėvas įsidarbino batų fabrike „Inkaras“, kur darydavo kurpalius. Motina buvo siuvėja. Kaune juos ir užgriuvo Antrasis pasaulinis karas.

– Pirma patekote į Kauno getą, paskui – į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ar galėtumėte prisiminti, kaip viskas vyko? – paprašiau M.Frišman.

– Mama, tėtis, keturios mano seserys ir brolis 1941 m. liepos mėn. atsidūrėme gete.

Vyriausioji sesuo Jenta, kuriai tada buvo 14 metų, į getą nepateko. Kai prasidėjo karas, ji buvo Palangoje pionierių stovykloje. Grįžusi į Kauną, ji skubiai susidėjo daiktus, pasiėmė šiltų drabužių ir pabėgo į Rusiją.

Jauniausiąją seserį Jochalą gete iš mūsų atėmė 1944 m. kovo 27 d. per vaikų akciją. Jai buvo gal dešimt metų. Sakė, kad veš ją į Aušvicą. Pagal pažįstamų parodymus, ji buvo nužudyta Kauno IX forte.

Gete buvome trejus metus. 1944 m. liepos mėnesį mus išvežė traukiniu į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Man buvo 12 metų.

Štuthofe moterys ir vyrai gyveno atskirai. Su mama ir seserimis gyvenome viename barake, tėtis ir brolis – kitame. Su tėvu ir broliu matydavomės per spygliuotą tvorą iš tolo, kai išvesdavo pasivaikščioti. Pamojuodavome jiems: ir mes esame čia!

– Ar varydavo jūsų mamą į darbus?

– Moterų, kurios buvo su vaikais, į darbus nevarydavo. Jos dirbdavo barakuose, kur gyveno. Mamai kartais duodavo taisyti kareiviškus drabužius.

Vyresnė sesuo Gita labai gražiai dainavo žydiškas ir lietuviškas dainas. Jos prašydavo padainuoti. Už tai „kapo“ (prižiūrėtoja, – red.) – ji taip pat buvo kalinė – duodavo duonos gabaliuką. Dauguma prižiūrėtojų buvo baltarusės.

– Ar jūsų su seserimis nuo mamos neatskyrė?

– Ne, mes visos gyvenome kartu. Laikėme paslaptyje, kad aš ir Chjena esame dvynės. Buvome girdėjusios, kad Aušvico koncentracijos stovykloje yra toks daktaras, Josefas Mengele, kuris atlieka bandymus su dvyniais. Bijojome, kad mūsų ten neišvežtų.

Mažus vaikus norėjo paimti ir išvežti į krematoriumą sudeginti. Ir mus norėjo paimti, bet mes pasislėpdavome. Tačiau „kapo“ mus atrasdavo, o mama mus išgelbėdavo – papirkdavo tą „kapo“, duodavo kokį nors auksinį papuošalą ir mūsų neatimdavo.

Kai iš geto mus vežė į Štuthofą, tėtė Gitai po suknelės apykakle paslėpė auksinių papuošalų. Gita turėjo lakinius batelius, tai papuošalų įdėjo ir į jų kulniukus.

Ir viena „kapo“ nusižiūrėjo tuos batelius ir atėmė. Baisiai dėl to sielvartavo mama: viskas, neturėsiu kuo prižiūrėtojų papirkinėti. Bet tai prižiūrėtojai bateliai buvo per maži, todėl juos grąžino. Būtų žinojusi, kas yra kulniukuose, tikrai nebūtų grąžinusi!

– 1945 m. pavasarį sąjungininkams išlaisvinus Štuthofą, grįžote į Lietuvą. Kokia buvo ta kelionė, ar labai pavojinga, kiek ji užtruko? Girdėjau, kad kai kurie kaliniai iš Štuthofo į Lietuvą parėjo pėsčiomis.

– Štuthofe buvome nepilnus metus – iki 1945 m. balandžio.

Frontas artėjo prie stovyklos, vokiečiai jautė, kad pralaimi karą. Kilo sąmyšis. Vyrai liko Štuthofe. Matyt, vokiečiai norėjo, kad jiems padėtų viską išnešti, pasiruošti pabėgimui.

O moteris su vaikais nuvarė prie jūros, susodino į dideles motorines valtis ir pranešė, kad plauksime į Gdanską. Iš tikrųjų buvo duota komanda tas valtis su žmonėmis nuskandinti, kad jokių pėdsakų neliktų.

Į mūsų valtį pataikė sviedinys, ji pradėjo skęsti. Pakilęs vėjas ją nunešė prie švyturio. Mus išgelbėjo lenkų jūreiviai, buvę tame švyturyje. Jie numetė lentų iki valties, kad galėtume ateiti į švyturį. Išbadėjusios, nusilpusios moterys krisdavo nuo tų lentų ir nuskęsdavo.

Švyturyje slėpėmės anglių rūsyje. Gegužės 3 d. prie švyturio priplaukė garlaivis su balta vėliava. Ieškojo mūsų, bet iš karto nerado. Kai surado, nuplukdė į Hamburgą.

Po kelių dienų nuvežė į Kylį. Gegužės 9 d. Kylyje mus išlaisvino anglai. Klausė, kur norime vykti, – į Angliją ar į kokią kitą šalį. Mes sakėme: į Vilnių. Nežinojome, ar vyriausioji sesuo Jenta, kuri pabėgo į Rusiją, liko gyva. Mama norėjo grįžti į Vilnių ir jos ieškoti.

Tuos, kurie nusprendė grįžti į Lietuvą, nugabeno iki Čekoslovakijos. Iš ten į Kauną važiavome traukiniu.

Traukinyje Gitai pasidarė bloga, temperatūra pakilo. Kai traukinys sustojo kažkokioje stotelėje, mama, aš ir mano dvynė sesuo išlipome ir nuėjome ieškoti Gitai vandens. Bet nespėjome grįžti, ir traukinys pajudėjo. Ir Gita nuvažiavo pati viena į Kauną.

Mes įlipome į kitą traukinį ir važiavome iki Vilniaus. Vilniaus stotyje sutikome pažįstamą. Jis pasakė, kad Jenta tikrai gyva ir nuvedė pas ją – Tilto gatvėje ji turėjo vieną kambariuką.

– Koks jūsų brolio ir tėvo likimas?

– Brolį Mejerį iš Štuthofo išvežė į Aušvicą. Sakė, darbams, o kas ten ir kaip, neaišku.

Išsigelbėję pažįstami pasakojo, kad tėtę vokietis kalinys užmušė per tą sąmyšį kelios dienos iki Štuthofo išlaisvinimo. Jam trenkė per galvą ir jis parkrito. Taip ir liko Štuthofe.

– Kaip po karo klostėsi jūsų gyvenimas?

– Vilniuje baigiau pradinę mokyklą. Po to dirbau siuvykloje siuvėja. Ištekėjau už Isako Frišmano. Po vestuvių su vyru išvažiavome gyventi į Šiaulius, kadangi ten gyveno vienintelė gyva po karo likusi jo sesuo. Lankiau vakarinę mokyklą. Mano vyras dirbo „Verpsto“ įmonėje meistru, prižiūrėdavo mezgimo mašinas. Susilaukėme dukters ir sūnaus.

– Kur įsikūrė jūsų seserys?

– 1971 m. Jenta, o po kelių metų ir Gita išvažiavo gyventi į Izraelį. Vyriausioji sesuo prieš ketverius metus mirė. Gita – dar gyva, jai 93 metai. Mano dvynė sesuo Chjena, kai ištekėjo, apsigyveno Gardine.

– Kodėl jūs su seserimis neišvykote į Izraelį?

– Mano vyras nenorėjo savo sesers palikti. Iš gausios šeimos, kurioje buvo 11 vaikų, po karo liko tik juodu su vyriausiąja seserimi. Jie buvo išėję į frontą kariauti.

Jos vyras buvo karininkas, todėl net kalbos nebuvo, kad juos gali išleisti į Izraelį. O mano Isakas pasakė, kad jam gerai čia, Lietuvoje.

Buvau nuvažiavusi į Izraelį pas seseris du kartus. Verkėme, kai susitikome. Ten gyvenanti giminaitė parašė knygą apie mūsų šeimą, gimines.

Laukia 100-ojo gimtadienio

Izraelyje, Tel Avive, gyvenanti Judita Sperlingienė švenčia du gimtadienius: kovo 10 d. ir balandžio 15 d. Pirmąją datą ji sieja su tuo, kaip jas, kalines, išlaisvino rusai ir ji liko gyva. Antroji data – tikrasis Juditos, paprastai visų vadinamos Dita, gimtadienis. Balandžio 15 d. jai sukaks 100 metų.

Kokie ritualai ar drausmė jai padėjo sulaukti tokio amžiaus?

J.Sperlingienė visuomet kas rytą daro mankštą, kasdien po kambarius vaikšto 45 minutes be pertraukos. Nuo 75 metų vartoja tik sveiką maistą. Vėliau, sulaukus 80 ir daugiau metų, maistą renkasi pagal gydytojo rekomendacijas.

Iš Lietuvos į Izraelį ji emigravo 1972 m. su vyru Vladimiru Sperlingu ir sūnumi Izaoku. Sūnus jau daug metų gyvena Amerikoje.

„Aš turiu puikią šeimą ir esu patenkinta, kad galėsiu švęsti savo 100-metį“, – džiaugėsi J.Sperlingienė.

Gelbėdavo vokiečių kalba

Tačiau iki savo 100-mečio, kaip ir visa žydų tauta, kurią A.Hitleris siekė išnaikinti, ji nuėjo tragiškai sunkų kelią.

Štai ką J.Sperlingienė prisiminė: „Aš buvau kalinama Kauno gete. Mano pirmasis vyras Juda Zupavičius buvo sušaudytas Kauno IX forte, kadangi neišdavė vaikų slėptuvių, kurios buvo įrengtos gete.

Getą likvidavo 1944 m. Buvo dar šilta, bet datos neatsimenu. Paskui vežė visus traukiniu. Štuthofo stotyje sustojo ir liepė tik moterims išlipti. Vyrus vežė į koncentracijos stovyklą Dachau.

Štuthofe vyko kalinių atranka. Tas, kurios atrodė apytikriai per 45 m., – tiesiai krematoriumą. Man pasisekė išgelbėti mamą vokiečių kalbos mokėjimo dėka. Ji mirė Izraelyje 86 metų.

Štuthofe buvome tik tris savaites. Kasdien nedirbome. Gaudavome dilgėlių sriubos.

Po trijų savaičių mus varė buvusiu Lenkų koridoriumi į laikinas darbo stovyklas. Ėjome ilgai, kol atsidūrėme darbo lageryje, kur kasdien kasėme apkasus. Lageris buvo giliai miške. Prižiūrėtojai buvo vyrai ir jie dažnai su manimi kalbėdavo, nes žinojo, kad gerai kalbu vokiškai.

Gyvenome vadinamosiose finų faneros palapinėse. Kas sirgdavo ar buvo silpnesnis, pateko vėl į Štuthofą – tiesiai į krematoriumą.

1945 m. sausio pabaigoje artėjo frontas. Esesininkai likvidavo darbo lagerį ir pėsčiomis mus varė atgal į Štuthofą. Atsimenu, vedė per užšalusią Vyslą. Spaudė apie 20 laipsnių šaltis. Jokio valgio. Moterys buvo jau silpnos ir kuri atsilikdavo, tą nušaudavo. Tą žygį kaliniai pavadino mirties žygiu.

Mano 15 metų pusseserė neturėjo jėgų eiti, aš ją tempiau. Ją nušovė, aš buvau keli metrai nuo jos per sušaudymą. Jos paskutinis žodis buvo riksmas „Dita!“. Mane išgelbėjo pripuolęs esesininkas, kuris žinojo, kad gerai kalbu vokiškai.

Mes vis dar ėjome Štuthofo link, bet vokiečiai buvo apsupti rusų ir iki Štuthofo nenuėjome. Chinuvo miestelio pakraštyje mus sukišo kaip silkes statinėje į didžiulį seną klojimą atokiau nuo kelio. Gaudavome juodo vandens vietoj sriubos.

Mus išlaisvino kovo 10 d. rusai. Tai – mano antrasis gimtadienis, kurį visuomet švenčiu.“

Darbą gavo Vilniuje ir Tel Avive

J.Sperlingienė prisiminė, kad maistas ir apgyvenimas bei kelionė atgal į Lietuvą buvusiems kaliniams nekainavo.

Kaip Lietuvoje ji kabinosi į gyvenimą?

Pašnekovė patikino, kad jokių sunkumų nei Lietuvoje, nei Izraelyje nepatyrė: „Gavau iš karto darbą visur. Lietuvoje, Vilniuje, dirbau Pedagoginiame institute, kur dėsčiau vokiečių kalbą. Tel Avive vokiečių kalbą dėsčiau Goethe's institute, esu docentė“.

Ištvėrė alinantį mirties žygį

Polina Zingerienė-Tatarskytė jau sunkiai kalba, tad motinos istoriją, remdamasis jos prisiminimais bei pasakojimais, kuriuos girdėjo nuo vaikystės ir kurių šešėlyje užaugo, papasakojo jos sūnus rašytojas Markas Zingeris.

„Mano motiną hitlerinis okupacinis režimas įkalino Kauno gete, – sakė M.Zingeris. – Ji naktį galėjo iš geto pabėgti. Dar prieš tai jos lietuvių kalbos mokytoja ne kartą siūlė slėptis pas ją. Ji nebėgo, nes būtų nesusidorojusi su kaltės jausmu, visus artimuosius palikusi gete.

Mano motina ištvėrė kalinių rūšiavimą Štuthofe – pateko į gyvųjų pusę.

Naktį į baraką įsiverždavo prižiūrėtoja, uždegdavo šviesą, pažadindavo kalines ir pradėdavo rėkti, kad jos neišplovė grindų.

Išliedavo kibirą vandens ir nešildomame barake joms reikėdavo naktį plauti grindis. Moterų prižiūrėtojos dažniausiai buvo psichopatės ir sadistės iš kriminalinio pasaulio.

Kartą Štuthofo komendantas sulaukė skambučio iš Berlyno, kad reikia evakuoti visą lagerį. Buvo 1945 m. sausio pabaiga, karas dar nebuvo pasibaigęs.

Mamą, kuriai tada buvo 22 metai, iš Štuthofo konclagerio varė didžiulėje moterų kolonoje, saugomoje esesininkų, į kitą įkalinimo vietovę. Ji prisimena du esesininkus. Vieno pavardė buvo Rebogenas, kito pavardė išsitrynė iš atminties.

Vienas teisininkas man skambino iš Berlyno turbūt prieš devynis mėnesius dėl sargybinio, kuris jas varė. Vokietijoje teisėjai kelia bylas visų konclagerių tarnautojams netgi jei nėra įrodymų, kad jie žudė žmones, bet kaip prisidėjusiems prie karo nusikaltimų.

Beje, Balys Sruoga (taip pat kalėjo Štuthofe, – red.) savo romane „Dievų miškas“ užsimena, kad matė varomą žydų moterų koloną.

Mama sakydavo, kad galėjo būti sausio pabaiga-vasario pradžia. Ji ėjo su medinėmis klumpėmis, štuthofinėmis. Moterys šlepeno tose žliugsinčiose klumpėse per šlapią sniegą.

Tokie varymai vadinosi mirties žygiais arba mirties maršais. Kas parkrisdavo, tą nušaudavo, kiti likdavo mirti pakelėje. Tai buvo pasaulio pabaigos vaizdelis.

Jos priėjo užšalusią upę. Tokia didžiulė ir apledėjusi upė galėjo būti tiktai Vysla. Taip apledėjusi ji buvo, kad esesininkai ant jos susikūrė laužą. Bet kalines vijo šalin nuo šilumos.

Atvarė jas į Chinuvo kaimelį (dabar jis Lenkijos teritorijoje), netoli Baltijos jūros. Visi vietos gyventojai buvo pabėgę. Kalines suvarė į didžiulį klojimą, jos sukrito ant šieno.

Jos buvo išsekusios nuo bado, kankino utėlės. Kai kurios mirė iš karto. Kitos sirgo šiltine ar dizenterija. Mano mama parkrito šalia negyvos moters – Kauno rabino žmonos.

Ji būtų ir mirusi tame klojime. Bet jos draugė Lena iš Kauno, kuri vėliau tapo jos brolio žmona (o mamos brolis buvo įkalintas Dachau, jį išlaisvino amerikiečiai) nuėjo į tą kaimelį ieškoti maisto. Kažkokiu būdu ji prasprūdo pro sargybinius ir parsinešė stiklainį konservuotos vištienos. Jos šiek tiek užkando. Pavojinga išbadėjusioms buvo daug valgyti, nes galima numirti.

Bet vieną dieną pabėgo jų sargybiniai, nes artėjo sovietų armija. Įkišo galvą į tą klojimą suodinas rusų tankistas ir nustėro. Sušuko: „Babenki, deržites. Seičas prijedet sančiast“ („Bobelės, laikykitės. Tuoj atvažiuos sanitarinis dalinys“).

Tose klumpėse mama nušalo mažąjį kojos pirštą. Ją apžiūrėjo Lenkijos Armijos Liudovos medikai. Vienas jaunas chirurgas norėjo nupjauti jai koją. O ji buvo angliško valso čempionė mokykloje prieš karą. Bet jis, aišku, to nežinojo.

Pagyvenęs chirurgas lenkas sudraudė: „Ne, palauk, šita mergiotė dar šoks“ ir jai išsaugojo tą koją. Kažkuo, matyt, įtrynė tą nušalusį pirštelį, kad jis atsigautų, ir nutarė neoperuoti. Tas pirštas tiesiog degė. Ją kankindavo deginantys skausmai visą gyvenimą, ypač žiemą tuo skųsdavosi.

Atėjo pavasaris, ji atsigavo, vaikščiojo su skarele, kad nesimatytų konclageryje nuskustos galvos. Jai davė šautuvą į rankas ir pastatė saugoti lempučių ir sutirštinto pieno sandėlį. Tai buvo kažkokie Gdynės priemiesčiai.

Po kiek laiko sovietų kariškiai mamai liepė varyti karves į rytus. Ji buvo miestietė, jos tėvas buvo laikrodininkas ikikariniame Kaune, ir ji nežinojo, kas yra ta karvė.

Karvės užlipdavo ant minų, šios sprogdavo, tada išsigandę gyvuliai pasklisdavo po laukus. Ir ji paliko tas karves. Už tėvo prieškariu jai dovanotą laikroduką, kurį buvo išslapsčiusi lageryje, išsiprašė, kad sunkvežimiu ją pavėžėtų iki kalinių filtravimo punktų.

Mama nusprendė grįžti į Lietuvą. Jau Gdynėje sutikti žmonės jai sakė: „Nebūk idiotė. Kur tu nori grįžti?! Važiuok arba į Vakarus, arba į Palestiną, važiuok atstatyti Izraelio.“ Bet giminės buvo susitarę, kad jeigu karas juos išblaškys, visi susitiks tame mieste, kurį gerai pažįsta, – Kaune, Laisvės alėjoje.

Todėl po karo visi vyko ne į Vakarus, kur jų lauktų galimai pagaliau padorus gyvenimas, ne į Palestiną, kur prisidėtų prie Izraelio valstybės atkūrimo, bet į Kauną.

Tad mama pateko į tuos filtravimo punktus, kur saugumiečiai kalinius tardė. O kodėl tu išlikai gyva? Gal tu vokiečiams kažkokias paslaugas darei? O gal tu – amerikiečių šnipė? Bet iškvotę ją paleido: ai, jauna mergiotė, tegul sau važiuoja.

Ir ji vargais negalais sugrįžo į gimtąjį Kauną. Jau buvo parvykęs jos brolis, ji susirado tetą. Mamos jau nebuvo – ji su kitais kaliniais buvo nuskandinta Baltijos jūroje. Kiti giminės, taip pat ir maži jų vaikai, buvo nužudyti, sušaudyti, pabėgę, patekę į dujų kameras, išnykę.

Prieškariu mama buvo paprasta mergina, žinojo visas ikikarines kino žvaigždes, vokiškus šlagerius, kurių klausydavosi per Varšuvos, Budapešto, Berlyno radiją.

Kartais „Pienocentro“ kavinėje susitikdavo su tokiu Günteriu, kurį vadindavo Gintaru, pabėgėliu iš nacių 1939 m. užimtos Klaipėdos. Ten porelė vaišindavosi silkės „rolmopsais“, marcipanais.

Mano motina – greičiau iš tų žmonių, kurie plaukia pasroviui. Iš tų, kurie nesiima ryžtingų veiksmų. Jos kitoks charakteris. Bet tai galbūt kaip tik jai padėjo išlikti. Tai – viena, kalbant istoriškai ir psichologiškai.

Kita – galbūt jos puiki genetika. Mes nežinome, kiek būtų išgyvenusi jos motina, mano močiutė, jei nebūtų nugulusi Baltijos jūros dugne.

Pokariu mama norėjo stoti į mediciną, bet buvo sudėtinga, – reikėjo iš kažko gyventi. Susituokę mano tėvai turėjo tik tuščią kambarį, vieną kėdę, lovą ir stalą.

Tad mama pasirinko felčerių-akušerių mokyklą. Per karą jai, matyt, teko matyti ir negyvų vaikų. Todėl pasirinko gyvybę teigiančią profesiją. Ir dirbo ilgai – iki kokių 75 metų.

Mama pagimdė tris vaikus: mane, Ritą ir Emanuelį. Man vaikystėje nustatė ūžesius širdyje. Nuo širdies ydos sesuo mirė dviejų mėnesių. Ko gero, gete ir konclageryje nualinta jos sveikata atsiliepė ir mūsų sveikatai.“

Mirties fabrikas – Štuthofas