Tragiška sužadėtinių iš Charkovo istorija: vietoj vestuvių – laidotuvės

Grįžimas iš dieną ir naktį bombarduojamo Charkovo į už tūkstančio kilometrų esantį Lvovą sukelia dvejopus jausmus. 

Charkove Marija Tyščenko pastaruosius pusketvirtų metų gyveno kartu su bendraamžiu vaikinu, informatiku Saša Oharkovu. Pora kartu apkeliavo nemažai šalių, o šią vasarą planavo vestuves. Tačiau jos neįvyks, nes sužadėtinis žuvo Rusijos raketai susprogus po jų buto langais.
Charkove Marija Tyščenko pastaruosius pusketvirtų metų gyveno kartu su bendraamžiu vaikinu, informatiku Saša Oharkovu. Pora kartu apkeliavo nemažai šalių, o šią vasarą planavo vestuves. Tačiau jos neįvyks, nes sužadėtinis žuvo Rusijos raketai susprogus po jų buto langais.
Tiek tulpių nuo Sašos Marija gavo per pastarąjį savo gimtadienį.
Tiek tulpių nuo Sašos Marija gavo per pastarąjį savo gimtadienį.
Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais.<br>E.Butrimo nuotr.
Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais.<br>E.Butrimo nuotr.
Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais.<br>E.Butrimo nuotr.
Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais.<br>E.Butrimo nuotr.
Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais.<br>E.Butrimo nuotr.
Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais.<br>E.Butrimo nuotr.
Charkove Marija Tyščenko pastaruosius pusketvirtų metų gyveno kartu su bendraamžiu vaikinu, informatiku Saša Oharkovu. Pora kartu apkeliavo nemažai šalių, o šią vasarą planavo vestuves. Tačiau jos neįvyks, nes sužadėtinis žuvo Rusijos raketai susprogus po jų buto langais.
Charkove Marija Tyščenko pastaruosius pusketvirtų metų gyveno kartu su bendraamžiu vaikinu, informatiku Saša Oharkovu. Pora kartu apkeliavo nemažai šalių, o šią vasarą planavo vestuves. Tačiau jos neįvyks, nes sužadėtinis žuvo Rusijos raketai susprogus po jų buto langais.
Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais.<br>E.Butrimo nuotr.
Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais.<br>E.Butrimo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Specialiai lrytas.lt, Charkovas-Lvovas

Apr 11, 2022, 2:41 PM

Iš vienos pusės ištinka savotiškas šokas, nes Lvove karo beveik nesijaučia. Čia jau atsidarė ir veikia dauguma parduotuvių, restoranų, o senamiestis skamba nuo gatvės muzikantų balsų ir garsių kvietimų lankytis parduotuvėse bei baruose.

Ukrainoje lvoviečiai yra vadinami racionaliais ir apsukriais, kiek šykščiais, mat to esą išmoko iš austrų ir vengrų: miestas ir visas regionas beveik 150 metų buvo Austrijos ir Vengrijos imperijos dalimi, vadinosi Lembergu ir gali didžiuotis puikiu senamiesčiu, įtrauktu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Apsukrūs Lvovo verslininkai užtvindė suvenyrų parduotuves karo laimėjimų bei patriotinių šūkių lozungais. Prezidento Volodymyro Zelenskio portretai puikuojasi ant puodukų, pagalvėlių, lėkštučių, bloknotų, rašiklių.

Tai nėra blogai: pats prezidentas ragino verslininkus veikti, gaivinti įmones, nes tai garantuoja įplaukas į šalies biudžetą.

Tačiau besilinksminančio miesto vaizdas šokiruoja tuos, kurie atvyko prabuvę ilgas savaites slėptuvėse ir išgyvenę didžiulius sukrėtimus, netektis. Jei toks vaizdas pritrenkė mane, Charkovo ugnyje išbuvusį tik dvi savaites, tai koks jis turi būti pribloškiantis žmonėms, iš apšaudomų miestų išbėgus po pusantro mėnesio.

Tai, kad nesugeba įsilieti į besilinksminančią minią Lvove ir išgyvena savotišką nesmagumą, patvirtino senamiestyje esančio hostelio „Dream Hostel“ gyventojai – tie, kurie atvyko iš Rusijos karių apgultį ir žiaurumus patyrusių vietovių.

Tokius žmones galima nesunkiai atpažinti – jie nesišypso, vaikšto prislėgti, liūdnomis akimis. Hostelyje gyvenanti kijevietė Olga Plytko bei charkovietis Denisas Golubevas pareiškė: jiems natūraliai norisi bendrauti su panašius išbandymus patyrusiais asmenimis.

Tokie žmonės esą geriau supranta vienas kito jausmus: atsiradusią nemigą, nerimą dėl artimųjų, skubėjimą į slėptuvę vos išgirdus oro pavojaus pranešimą. Dauguma lvoviečių į oro pavojaus pranešimus net nereaguoja, miesto centras nė karto nebuvo bombarduotas.

Dar viena keturviečio hostelio kambario gyventoja Marija Tyščenko beveik visas dienas tūnojo susirietusi į kamuoliuką lovoje. Po kelių nedrąsių bandymų visgi pavyko prakalbinti 25 metų merginą ir išgirsti jos sukrečiančią istoriją.

Maisto technologijos mokslus Charkove baigusi M.Tyščenko pastaruosius pusketvirtų metų gyveno kartu su bendraamžiu vaikinu, informatiku Saša Oharkovu ir jo tėvais.

Pora kartu apkeliavo nemažai šalių, o šią vasarą planavo vestuves. Tačiau jos neįvyks, nes sužadėtinis žuvo rusų raketai susprogus po jų buto langais.

Vietos gyventojai spėja, kad raketa buvo paleista susprogdinti netoliese esančią traktorių gamyklą. Bet ji iki tikslo nenuskrido, o krito anksčiau, tiesiai po tuo balkonu, kuriame tuo metu rūkė Marijos vaikinas.

Sprogimo aukomis tapo keliolika to namo gyventojų bei praeivių, vidurdienį išėjusių šiaip pasivaikščioti ar į parduotuvę. Šis Charkovo mikrorajonas iki tol nebuvo patyręs raketų antpuolio, mat yra priešingoje pusėje nei fronto linija, einanti palei šiaurinę miesto dalį. Todėl vietos gyventojai nepaisydavo oro pavojaus pranešimų ir jį paskelbus drąsiai traukdavo į gatvę.

Sprogus raketai Saša patyrė daugybę sužeidimų ir po dviejų parų ligoninėje mirė.

M.Tyščenko, tuo metu buvusios prieškambaryje, kūną krauju nudažė keliolika smulkių skeveldrų, tačiau mergina liko gyva. Parą buvo apkurtusi ir ne visai suvokė, kas vyksta aplinkui.

To nelabai suprato ir Sašos mama, kuri kartu su vyru sprogimo metu ėjo iš parduotuvės namo ir iš toli pamatė kilusį didelį ugnies blyksnį po jų langais.

Tėvai girdėjo ir kurtinantį sprogimo aidą: po pirmo nustebimo ir išgąsčio pasileido bėgti savo namo link.

Tėvas puolė į butą gelbėti sūnaus ir sužadėtinės, o mamą, pamačiusią šalia jų namo gulinčius praeivių lavonus ištiko šokas ir ji sukniubo garsioje raudoje.

Į ligoninę nuvykęs parsivežti sūnaus palaikų tėvas Sašą atpažino tik iš vaikystės rando po kairiąja pažastimi. Į karste paguldytą jauną vyrą buvo leista pažiūrėti tik vienam šeimos nariui, tad su sūnumi paskutinį kartą atsisveikino ašaromis pasruvusi mama.

„Aš laikau save kalta, kad nesugebėjau Sašos įtikinti būti atsargiam, nerūkyti balkone ir dienas leisti kartu su manimi buto koridoriuje“, – liūdnu balsu pasakojo mergina.

Marija teigia, jog nuo vaikystės yra baikšti ir atsargi, o prasidėjus karui atidžiai skaitė visus pamokymus, kaip saugotis nuo bombų. Ji pasitiesė čiužinį koridoriuje ir kategoriškai pareiškė, jog arba gyvens gretimo namo slėptuvėje, arba nesitrauks iš koridoriaus.

Saša bei jo tėvai į tokį Marijos pareiškimą pažiūrėjo pašaipiai, ir nuolat ją paerzindavo kaip panikuotoją. Sašos tėvai net atsisakė langus apklijuoti lipnia juosta, kad po sprogimų kylanti smūgio banga jų nesudaužytų.

Mergina net pareikalavo iš koridoriaus iškelti veidrodį ir nukabinti spintelę, kad ši krisdama jos nesužeistų. Tą rytą Marija kažkodėl atsibudo su nerimu ir paskambinusiai tetai prasitarė: „Širdį skauda tarsi prieš kažką negero“.

Bet nelaimės nei ji, nei Saša, nei jo tėvai nenujautė ir nesusapnavo.

Tą vidurdienį Sašos tėvai ją kvietė kartu eiti į parduotuvę, tačiau mergina kaip visada atsisakė. Ji net atsisakydavo išvesti į lauką pasivaikščioti labradorų veislės kalę Helsi.

Kaip į balkoną rūkyti nuėjo Saša, Marija nepastebėjo, tačiau spėja, kad jis specialiai iškiūtino tyliai, kad sužadėtinė nepriekaištautų netęsimo pažado mesti rūkyti.

Išgirdusi kurtinantį sprogimą Marija įbėgo į jų kambarį ir pamatė Sašą gulintį veidu ant grindų. Mergina spėja, jog sužadėtinis galimai tuo metu jau parūkęs ėjo iš balkono, kai smūgio banga ir atlėkusios skelveldros jį pasiekė.

Vaikinas tyliai dejavo ir Marijai tik pratarė: „Neliesk manęs, viskas labai skauda“. Tėvui su dar vienu kaimynu įbėgus į butą jie trise išnešė Sašą į lauką, nes butas skendėjo liepsnose.

Marija netrukus į lauką išnešė apdegusią jų katę bei kalę Helsi. Šios ryšys su Saša buvo ypatingas, mat šunį tėvai sūnui nupirko prieš 11 metų, kad šis mažiau liūdėtų mirus mylimam seneliui.

Nei brolio nei sesers neturėjęs paauglys Saša nepaprastai pamilo Helsi, o ši irgi nuo jo nenorėdavo atsitraukti nė per žingsnį.

Palaidoję sūnų tėvai išvyko į už keliolikos kilometrų esantį kaimą pas gimines, kur pasiėmė ir per gaisrą apdegusią savo katę. Labradorę Helsi paliko pasaugoti vienai pažįstamai, gyvenančiai to paties mikrorajono pakraštyje.

Šunį Sašos tėvai planavo į kaimą atsivežti vėliau. Bet praėjus kelioms dienoms po tragedijos ir sūnaus laidotuvių, šiaip visada labai rami buvusi Helsi kieme nusitraukė nuo pavadėlio ir nežinia kur nubėgo.

Vakar Marija sužinojo, kad kaimynai rado Helsi negyvą netoli jų apgriuvusio namo.

Graudžią istoriją papasakojusios Marijos veidu ėmė sruventi didelės ašaros, o aš pagalvojau, kad gal Helsi tiesiog siekė numirti, kad galėtų kitame pasaulyje susitikti su Saša. Ten ji vėl bus laiminga, kaip kad buvo iki tos nelemtos šlykštaus karo dienos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.