Su ukrainiečių kariais dirbančiam druskininkiečiui skaudu girdėti vieną atvykėlių klausimą

Druskininkų Šaulių kuopos vadas Ramūnas Šerpatauskas (42 m.) pažįsta daug ukrainiečių karių ir dabar visą laiką dėl jų labai nerimauja bei džiaugiasi, sulaukęs žinučių, kad jie sveiki ir gyvi. Be to, vyras padeda į Druskininkus atvykusiai bičiulio iš Ukrainos žmonai su vaikais, renka kariams reikalingus daiktus ir organizuoja jų vežimą į Ukrainą.

Ramūnas Šerpatauskas – Druskininkų šaulių kuopos vadas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ramūnas Šerpatauskas – Druskininkų šaulių kuopos vadas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ramūnas Šerpatauskas – Druskininkų šaulių kuopos vadas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ramūnas Šerpatauskas – Druskininkų šaulių kuopos vadas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Druskininkų šauliai išreiškia palaikymą Ukrainai kovo 11 d.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Druskininkų šauliai išreiškia palaikymą Ukrainai kovo 11 d.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Druskininkų šauliai išreiškia palaikymą Ukrainai kovo 11 d.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Druskininkų šauliai išreiškia palaikymą Ukrainai kovo 11 d.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Parama iš Druskininkų keliaus tiesiai pas Ukrainos karius.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Parama iš Druskininkų keliaus tiesiai pas Ukrainos karius.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Parama iš Druskininkų keliaus tiesiai pas Ukrainos karius.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Parama iš Druskininkų keliaus tiesiai pas Ukrainos karius.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ramūnas Šerpatauskas – Druskininkų šaulių kuopos vadas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ramūnas Šerpatauskas – Druskininkų šaulių kuopos vadas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Apr 14, 2022, 10:06 PM

Kad Ukrainoje vyksta negeri dalykai, Ramūnas tai aiškiai supranta jau aštuonerius metus – jis su ukrainiečių kariais nuolat susidurdavo nuo 2014 m., dirbdamas karių reabilitacijos centre. Į jį jėgų atgauti atvykdavo mūšiuose Donbase ar kitur sužeisti kariai (iš viso jų buvo apie 300). Pašnekovas tvarkydavo jų atvykimo reikalus, organizuodavo laisvalaikį, įvairius susitikimus su mūsų šalies bei Lietuvoje esančiais NATO valstybių kariais.

Ir pats R.Šerpatauskas ne kartą su reikalais lankėsi Ukrainoje ligoninėse, kuriose gulėjo traumas patyrę kariai. „Lankiausi Kijevo, Dnipro ir kitose karo ligoninėse, o ypač sukrėtė apsilankymas vienoje Kijevo psichiatrijos klinikoje, kur gydomi kariai, kenčiantys nuo potrauminio streso sindromo. Ukrainos kariai dažnai sako, kad tu gali grįžti iš fronto, bet niekada negali grįžti iš karo. Po patirtų baisumų į civilį gyvenimą įsilieti daugeliui nelengva, vieni dar prisitaiko ir imasi kažkokių veiklų, eina savanoriauti, pasineria į kūrybinę veiklą, darbus, bet kiti iš tos mūšio būklės išeiti niekaip negali ir sudėtingos būsenos patenka į psichiatrijos klinikas. Su tuo susidūręs pradedi į viską žiūrėti kiek kitaip, supranti, koks žiaurus tas karas ir kokias žaizdas jis palieka“, – pasakojo Ramūnas.

Jis su bendražygiais ukrainiečių karių gerove kiek galėdamas rūpinosi ir anksčiau. Pavyzdžiui, viename pažįstamo kario atsiųstame vaizdo įrašę pamatęs, kad jo batai suplyšę, suorganizavo naujų batų siuntą. Kariai dėkojo ir svarstė, gal tokius gerus batus reiktų pasilikti paradui.

Su daugeliu ukrainiečių, su kuriais susidūrė Druskininkuose, Ramūnas palaikė ryšį ir toliau, tad ir vasario 24 d. prasidėjusį karą, kaip pats sako, priėmė gana asmeniškai.

Pašnekovas labai nuliūdo sužinojęs, kad vienas jo pažįstamas karys, geraširdis šiltas žmogus, dingo be žinios dar kovo 25 d. Donecko srityje. „Vilties, kad jis atsiras gyvas, teoriškai dar gali būti, bet iš tiesų jau praėjo per didelis laiko tarpas, taigi šansai itin menki. Jei jis būtų pakliuvęs į nelaisvę, priešai, sužinoję, kad jis kovojo ir 2014 m., jo gyvo nepaliktų“, – pastebėjo pašnekovas.

Iš vieno pažįstamo, kariavusio Irpinėje (netoli Kijevo), išgirdo, kad po to, kas ten vyko, sukrėsti liko ir kariai, kurie iki tol jau buvo matę daug.

Vasario pabaigoje kitas bičiulis karys paprašė Ramūno, kad paglobotų jo į Lietuvą atvykstančią šeimą, žmoną su vaiku, ir jis, žinoma, neatsisakė. Jiedu su tuo vyru pažįstami nuo 2014 m., lietuvis net ir dalyvavo ukrainiečio vestuvėse Kijeve 2018 m., kur jam buvo patikėtos garbingos liudininko pareigos.

Tas karys 2015 m. buvo sunkiai sužeistas, vos išgyveno ir turi neįgalumą. Jis taip pat galėjo trauktis iš Ukrainos, tačiau nusprendė likti savo šalyje ir dėl jos daryti viską, ką gali, grįžo tarnauti atgal į kariuomenę. Ypatingų operacijų jis nevykdo, atlieka logistines užduotis, kurioms negalia nekliudo, tarkim, vairuoja automobilį. „Jis liko ištikimas duotai priesaikai“, – konstatavo Ramūnas.

Taigi to kario žmona Hana su 2 m. sūneliu kovo pradžioje atvyko į Druskininkus. Kartu su jais atkeliavo ir dvi jų draugų dukros, 8 ir 13 m., kurių tėvai negalėjo išvykti iš šalies. Dabar jie kaip savanoriai padeda kariuomenei.

Taip į Druskininkus atvykusi ukrainietė tapo tų dviejų mergaičių globėja – nors joms, ypač jaunesniajai, be tėvų ir liūdna, čia joms saugiau.

Būstas – per kelias minutes

Pirmąją dieną, kai ukrainietė su vaikais atvyko, Ramūnas juos priglaudė savo namuose, tačiau pats su šeima gyvena 2 kambarių bute, tad ilgam jų priimti negalėjo. „Vakare savo feisbuko paskyroje parašiau, kad yra tokia situacija, ukrainietei su trimis vaikais reikalingas būstas. Ir ką jūs manote – gal po 3-4 min. vienas mano feisbuko draugas, parašė, kad butą jau gavom – leido neatlygintinai apsistoti savajame“, – pasakojo Ramūnas.

Dabar atvykėliai turi patogią gyvenamąją vietą, vaikai jau lanko ugdymo įstaigas (Druskininkų mokyklose atsirado ir ukrainiečiams skirtos klasės). Moteris džiaugiasi, kaip greitai pavyko sutvarkyti šiuos ir kitus biurokratinius dalykus, taip pat tuo, kad Lietuvoje jaučia daug žmonių palaikymo.

Ji jau buvo besusirandanti darbą, bet paaiškėjo, kad jis pamaininis, tad, kai tektų dirbti savaitgalį, nebūtų kam palikti dvimečio sūnelio. Dabar moteris svarsto galimybę imtis individualios veiklos, susijusios su maisto, tiksliau, nacionalinių ukrainietiškų patiekalų, gamyba, o Ramūnas stengiasi jai padėti visais kylančiais klausimais.

Taip pat jis vis organizuoja paramos rinkimą Ukrainos kariams ir jos nuvežimą tiesiogiai jiems. Tik pastebėjo, kad daugelio kariams reikalingų daiktų (generatorių, turniketų, neperšaunamų liemenių ir kt.) Lietuvoje dabar itin sudėtinga rasti – viskas jau išpirkta ir išvežta į Ukrainą.

O bene skaudžiausia morališkai Ramūnui būna tada, kai dvi jo globojamos be tėvų čia esančios mergaitės klausia, kada galės grįžti namo. Ką jis tada atsako? „Didelių vilčių neteikiu, pasakau, kad, duok dieve, gal kitais mokslo metais jau bus namie. Juk karas nesibaigia per vieną dieną, o po to dar reikės atstatyti miestus ir sugriautas mokyklas... Bet priduriu, kad po to, kai jos grįš namo, kada nors vėl susitiksime ir tada šį jų gyvenimo Druskininkuose etapą atsiminsime kaip įdomų nuotykį“, – sakė Šaulių kuopos vadas.

Jis pats tiki, kad karas baigsis Ukrainos pergale, bet sako, kad pergalės kaina bus labai didelė, žus daug žmonių, na, o šalies ir viso likusio demokratinio pasaulio santykiai su Rusija liks sugadinti šimtmečiams.

Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.