Kunigas Ričardas Doveika atsakė, kur yra Dievas, kai vyksta karas

Ričardas Doveika (47 m.) per daugiau nei dvidešimt kunigystės metų rado atsakymus į daugybę klausimų. Prieš pat Velykas drįsau sudrumsti kunigo nuotaiką netikėtu klausimu: „Kurgi yra Dievas, jeigu Rusijai užpuolus Ukrainą liejasi nekaltų žmonių kraujas?“

Gavėnia R.Doveikai šįmet buvo labai stipri, nes paženklinta neteisybės, karo ir kančios.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gavėnia R.Doveikai šįmet buvo labai stipri, nes paženklinta neteisybės, karo ir kančios.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gavėnia R.Doveikai šįmet buvo labai stipri, nes paženklinta neteisybės, karo ir kančios.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gavėnia R.Doveikai šįmet buvo labai stipri, nes paženklinta neteisybės, karo ir kančios.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gavėnia R.Doveikai šįmet buvo labai stipri, nes paženklinta neteisybės, karo ir kančios.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gavėnia R.Doveikai šįmet buvo labai stipri, nes paženklinta neteisybės, karo ir kančios.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gavėnia R.Doveikai šįmet buvo labai stipri, nes paženklinta neteisybės, karo ir kančios.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Gavėnia R.Doveikai šįmet buvo labai stipri, nes paženklinta neteisybės, karo ir kančios.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 16, 2022, 1:06 PM

Negana to, kad dvejus metus pasaulį talžė koronaviruso pandemija, šįmet Europa atsidūrė žiauraus karo akivaizdoje. Neturėtume pamesti tikėjimo bei vilties net ir per didžiąsias krizes, juolab šios Velykos, kai po karantino pertraukos galėsime susiburti su artimaisiais, turėtų tapti tikrąja gyvenimo šviesa.

– Kokiomis mintimis pasitinkate Velykas? – paklausiau Vilniaus Šv.Juozapo parapijos klebono R.Doveikos.

– Kaip ir kiekvienais metais, visą gavėnios laikotarpį, keturiasdešimt dienų, aš, kaip katalikas ir kaip dvasininkas, gyvenantis su bendruomene parapijoje bei bažnyčios statybomis, rengiamės išgyventi ir švęsti Velykų šventes.

Šių metų gavėnia kiekvienam mūsų buvo labai stipri, nes paženklinta akivaizdžiai matomos neteisybės, smurto, skausmo, kančios, pabėgėlių tragedijų, karo baisumo, neteisingo elgesio su kitu žmogumi. Šis laikotarpis leido suprasti, koks trapus žmogaus gyvenimas ir kokie santykiai yra tarp žmonių, kurie tampa paženklinti nuodėmės.

Kartojasi Biblijos istorija apie Abelį ir Kainą, kai brolis pakelia ranką prieš brolį dėl ambicijų, pavydo, patikėjimo šėtono gundymu, kad tu gali būti pasaulio mesijas, gelbėtojas, vienintelis taikos ir vilties šaltinis, pateisinantis brutalumą.

Visą gavėnią glaudžiamės vienas prie kito, nes esame tikėjimo žmonės. Brandiname ir atnaujiname savo santykį su Dievu, kuris yra mūsų gyvybės versmė, paguoda ir stiprybė. Gyvename dvasinį gyvenimą, kuris tampa nuostabiu įrankiu išbūti neteisybės, smurto, karo, sugriautos kasdienybės tikrovę.

Kai girdime, kad negalime sakyti: juoda ar balta, tai netiesa – dabar pasaulyje labai aiškiai matoma taika ir karas, gyvybė ir jos sunaikinimas. Pasislėpti ir sakyti, kad to nežiūriu, tuo nesidomiu, bando toks žmogus, kuris turi rūpesčių dėl savo vidinio pasaulio. Matyt, jis taip bando kovoti su savo baimėmis ir bijo susitikti su pačiu savimi: o kaip aš pasielgčiau, jei visa tai būtų šalia manęs ir aš toje situacijoje atsidurčiau?

Tikintieji tai išgyvena aktyvindami dvasinį gyvenimą, santykį su Dievu, vienas su kitu. Tai reikia išbūti, o ne pabėgti, ne pasislėpti, ne atsiriboti.

Juk matome, ką išbūna Kijevo, Mariupolio žmonės, karo pabėgėliai. Ir ką jie daro? Kur yra labai gražus šių metų gavėnios vaizdas? Į Lietuvą atvykę pabėgėliai prašo turėti nors mažytę savo erdvę ir leisti jiems dirbti, išlaikyti savo šeimas. Iš karo gniaužtų išbėgusieji iš karto galvoja apie darbą, gebėjimą pamaitinti savo vaikus.

Toks yra gavėnios kelias ir pamoka.

– Prasidėjęs karas Ukrainoje jau pirmomis dienomis taikiems pasaulio gyventojams tarsi išmušė žemę iš po kojų. Teko girdėti sakant: „Jeigu būtų Dievas, nevyktų karas.“ Ar tikintieji išties nesuabejojo Dievo buvimu?

– Tas, kas tiki Dievą, niekada neabejoja. Tikintieji visų iššūkių akivaizdoje turi atsakymą į klausimą, kur yra Dievas, kai vyksta karas?

Mes labai daug kalbame apie karą, nes jis yra arti mūsų. Mes pamirštame, kad Ukrainoje kovos tęsiasi jau aštuonerius metus, kad yra milijonai karo pabėgėlių, kurie patiria tautinį ir etninį genocidą, kuris vyko Sirijoje, kituose pasaulio kraštuose. Jeigu neramumai vyksta labai toli geografiškai ir tai mane atriboja, o aš manau, kad gyvenu taikos amžiuje, yra didžiausia klaida taip mąstyti.

Pasaulyje karai kyla kasmet ir tiek lėšų išleidžiama ginklams, kad kiekviena kulka tampa dar vieno vaiko neišgerta stikline vandens, dar vieno vaiko neišmokta pamoka, dar viena prekybos žmonėmis auka, dar viena sudaužyta viltimi. Kiekviena pagaminta kulka yra dar viena sunaikinta galimybė.

Tai, kad dabar keliame Dievo buvimo ar nebuvimo klausimą, yra neteisinga. Taip negalima elgtis.

Juk ir taikoje gyvendami matome karus: ar vaikų namuose esantys vaikai nėra karo aukos, kai tėvai kariavo skyrybų karą? Giminės kariauja – juk Vilniaus mieste kas tris mėnesius palaidojama po 18–20 žmonių, kuriuos laidoti visi atsisakė. Jie laidojami valstybės lėšomis. Jų kas nors išsižadėjo. Tad jie yra abejingumo karo aukos.

Puikiai matome, kad karas vyksta ir taikos metu: mūsų pavydas, apkalbos, giminių konfliktai, skyrybos.

Tokių karų pasekmės – vaikų namai, abortai, valstybės lėšomis palaidoti žmonės, išsidraskiusios giminės, dėl tėvų palikimo nesikalbantys broliai ir seserys.

Reikėtų nesinaudoti tuo, kas mus jausmingai paliečia. Pasaulis visuomet yra kare, jis lygiai toks pat kaip ir Afrikos smėlynuose užgesusio vaiko gyvybė.

Turime būti atsargūs dėl visų spekuliacijų ir žinoti tą tiesą, kuri labai neparanki. Labai džiaugiuosi, kad šeimos nuoširdžiai atsiveria priimti ukrainiečių vaikus pabėgėlius, o mes, kaip visuomenė, iš šio karo beprotybės išeisime brandesnė.

Labai norėčiau tikėti, kad kai šis karas baigsis ir kai tos šeimos grįš į savo griuvėsių miestus atkurti gyvenimo, mes baigsime kariauti dar vieną karą – mūsų šeimos taps atviros vaikų namuose esantiems vaikams ir jie ras savo namus. Tuomet galėsime užbaigti bent vieną karą visuomenės viduje, gal tai bus proga susitaikyti giminėms, šeimoms.

Išmoksime karo pamokas ar ne, užgesinsime visuomenės viduje vykstančius karus, su kuriais esame apsipratę?

Juk esame apsipratę su vaikų namais, abortais, giminės konfliktais – esame apsipratę su karu.

Tada galiu kelti klausimą apie Dievo buvimą. Juk tas, kuris tiki Dievą, nepastumia kito žmogaus žodžiu, elgesiu, laikysena, puikybe, savo sprendžiamų problemų sąskaita – tai yra esminė krikščionybės žinia. Tas, kuris tiki Dievą, žino, kur dabar yra Dievas, kai vyksta neramumai. Dabar Dievas yra ant kryžiaus ir kenčia su tuo žmogumi, kuris yra karo auka.

Tikintieji taip pat žino, kad ne Dievas, o žmogus yra karų priežastis. Nereikia Dievo kaltinti karais, jei žmogus pakelia ranką prieš kitą žmogų. Ką Dievas daro? Kenčia prie kryžiaus, nukentėjusį glaudžia prie savęs, o už smurtautoją meldžiasi prašydamas susivokti dėl to, ką jis padarė.

– Ar iš patirties nepastebėjote, kad per didžiąsias krizes būtų susvyravęs tikėjimas? Gal mažiau tikinčiųjų lankosi bažnyčioje?

– Nepamirškime, kad dar liko pandemijos laikotarpio pasekmių, nes daug įsibauginusių ir stipriai apribojusių bet kokią viešąją elgseną žmonių. Dėkui Dievui, kad pamažu ta baimė tirpsta.

O pandemija padėjo išsikristalizuoti žmonėms, kurie Dievą tiki kasdieniame gyvenime ir iš to kildina visus savo sprendimus, ir jie sugrįžo į bažnyčią.

Daliai žmonių, kurie ateidavo į bažnyčią iš pareigos, pandeminis laikas buvo geras pareigą paversti atsisakymu.

Tie žmonės sugrįžo prie jūros, į lėktuvus, į kurortus, sodybas, išskyrus į bendruomenę.

Negrįžo toks žmonių lankomumas, koks buvo iki pandemijos, nes sumažėjo kultūrinės krikščionybės atstovų, kuriems Velykos yra pavasario šventė, kurie nemato skirtumo, ką reiškia švęsti ir „baliavoti“.

Yra žmonių, kurie pabėgo ir džiaugiasi, kad nereikia grįžti, bet yra žmonių, kurie ateina atrasti tikėjimo ir džiaugiasi atradę. Daugelyje bažnyčių Velykų naktį ne po vieną suaugusį žmogų priims krikštą. Dėl to šių metų Velykos nuostabios savo tikrumu ir žmogaus sąmoningu apsisprendimu, o ne elgesiu iš tradicijos, pareigos ar dėl to, kad taip madinga.

– Ar Šv.Juozapo bažnyčia palaiko ryšius su ukrainiečiais?

– Su Ukraina turime labai glaudžius ryšius, nes statydami bažnyčią vykdome daug projektų būtent su ukrainiečiais. Planavome pabaigti pakloti granito grindis, trečdalis medžiagų dabar įstrigo karo gniaužtuose. Yra užsakytas masyvus dviejų tonų balto akmens grynuolio altorius.

Net ir karo metu jis ruošiamas, Pietų Ukrainoje žmonės bando gyventi įprastinį gyvenimą.

Ukrainiečių menininkas tapo Kryžiaus kelio stotis – didžioji dalis paveikslų kabo mūsų bažnyčioje ant sienos. Keleto nutapytų negalima išvežti dėl karo veiksmų.

Bendruomenės atsakymas dėl karo pabėgėlių buvo labai nuostabus – tikintieji prisidėjo lėšomis.

Bažnyčioje dešimtys žmonių buvo susirinkę ir savo laiką dovanojo pindami maskuojamuosius tinklus, jie išsiųsti į Ukrainą.

Pilaitės bendruomenėje, kaip ir visame Vilniaus mieste, apsigyveno ukrainiečių. Juos priėmė šeimos, o vaikai įsiliejo į mokyklas.

Kadangi ukrainiečiai yra stačiatikiai, jie eina į stačiatikių cerkves, švenčia krikščionišką stačiatikių bendruomenės gyvenimą. Jų dvasinis religinis gyvenimas tęsiasi Vilniuje.

***

Kunigas R.Doveika džiaugėsi šias Velykas sutiksiąs mišiomis Šv.Juozapo bažnyčioje su parapijiečiais, nes pastaruosius dvejus metus dėl pandemijos ribojimų dvasininkas su tikinčiaisiais per Velykas viešai negalėjo susiburti. Tuo laikotarpiu kunigas net ir artimuosius sveikino telefonu.

„Nė Kūčių nėjau valgyti pas brolį į jo šeimą, neapsilankiau ir per Velykas jo namuose, nes buvo prašoma atsiriboti nuo susitikimų. Džiaugiuosi, kad tokį liudijimą – atsakomybės valstybei ir kitam žmogui – brolis ir savo vaikams perdavė. Šįmet Velykas pirmiausia švęsiu, nes krikščionys švenčia religinius įvykius“, – pasakojo Šv.Juozapo parapijos klebonas.

Velykų rytą po šventų mišių parapijoje tarnaujantys kunigai ir darbuotojai, kurie turi tądien ateiti, nes jų tarnystė svarbi švęsti religines šventes, susiburs pabendrauti ir suvalgyti pusryčių.

Prie mišioms patarnavusiųjų stalo Velykų rytą įprastai prisijungia keletas vienišų žmonių, kuriuos bendruomenė pagloboja. Taip parodomas krikščioniškos iškilmės ir šventimo momentas.

„Paskui po visų įsipareigojimų bažnyčioje užsuksiu pas brolį išgerti puodelio kavos. Mes niekada religinių švenčių nepaverčiame puotomis, jas švenčiame“, – pasakojo R.Doveika, kurio brolio abi dukros yra jo krikšto vaikai.

Kunigas savo kasdienybės santykius su broliu apgaubia tikėjimo ženklais, kurie jiems buvo pažįstami nuo mažens. „Labai džiaugiuosi, kad kai susiburiame su brolio šeima per religines šventes, jos švenčiamos meldžiantis, perduodant tradicijas, tikėjimo liudijimą. Mums svarbu ne tai, kas padėta ant stalo, o kas susėda aplink tą stalą“, – tokių Velykų linkėjo R.Doveika.

Dirbdama žurnaliste su R.Doveika susipažinau dar 2002 metų pavasarį, kai Vilniaus arkikatedros bokšte buvo keičiami varpai. Tai buvo Kelno arkivyskupijos dovana – šeši nauji varpai Vilniaus arkikatedrai ir miestui. Pažintis su jaunu kunigu tapo kone asmenine, nes vėliau ne kartą teko su juo bendrauti.

R.Doveiką tekdavo pašnekinti prieš didžiąsias šventes – apie Kūčių, Kalėdų ar Velykų prasmę, tradicijas. Kunigas mielai dalijosi ir tuo, kaip religines šventes šventė vaikystėje.

Kadangi Ričardas prieš tapdamas dvasininku baigė kulinarijos mokyklą, mokėjo profesionaliai padaryti sviestinį avinėlį.

„Per Velykas ant stalo šalia margučių visuomet stovėdavo avinėlis, kuris mums svarbesnis atributas nei dažyti kiaušiniai“, – vaikystės prisiminimais dalijosi tuometis Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius ir kunigas R.Doveika.

Paėmęs didesnį gniužulą sviesto rankomis kunigas suformuodavo avinėlį. Jis patikino, kad tai visiškai paprasta, tik kiek daugiau išmonės reikia padaryti avinėlio garbanas.

Sviestinį avinėlį R.Doveika puošdavo krapais ar petražolėmis. Šis kulinarijos kūriniu tapęs Kristaus simbolis Velykų rytą po mišių buvo tepamas ant duonos ir užkandamas valgant margučius.

Gaminti sviestinius avinėlius R.Doveika išmoko iš savo motinos Gražinos. Ji sūnui buvo pirmoji mokytoja, mokiusi ir kaip dažyti margučius. Ričardas su broliu Robertu, jei pavasaris būdavo šiltas, eidavo rinkti prasikalusių žemuogių lapų ar snieguolių žiedų. Juos dėdavo į kojinę kartu su margučiais ir virdavo svogūnų lukštuose ir pirktiniuose dažuose – žalumynų formos atsispausdavo ant velykaičių.

Nors broliai anksti neteko tėvų, kasdien ir per šventes vienas kito laikosi įsikibę. Ne kartą Ričardas pasakojo, kad visada laukiamas brolio šeimoje, ir džiaugėsi, kad brolio atžalos – jo krikšto vaikai. Kad ir kur sutikdavau R.Doveiką, ne tik į mane, bet ir į kitus jis žvelgdavo kaip į krikšto vaiką – rūpestingai, globėjiškai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.