Bjauria liga susirgusi vilnietė: „Manau, kad ją prižadinau savo netinkamais veiksmais“

Vilnietė Indrė Sakaitienė (35 m.), dviejų sūnų (10 ir 4 m.) mama, kartais keičiantis orui pajunta lengvą pėdų ir kelio maudimą. Bet tai – smulkmena, palyginus su tuo, kaip ji jautėsi seniau, kai dėl pėdų skausmo sunkiai pereidavo per kambarį ir sužinojo itin išgąsdinusią Bechterevo ligos diagnozę.

Dabar Indrė gali bėgioti ir sportuoti, o buvo metas, kai vaikščiojo šlubuodama ir kęsdama skausmus.<br>„Mattuti photography“ nuotr.
Dabar Indrė gali bėgioti ir sportuoti, o buvo metas, kai vaikščiojo šlubuodama ir kęsdama skausmus.<br>„Mattuti photography“ nuotr.
Buvo metas, kai Indrei norėjosi visus artimuosius paversti vegetarais – dabar jau juokinga tą atsiminti.<br>„Mattuti photography“ nuotr.
Buvo metas, kai Indrei norėjosi visus artimuosius paversti vegetarais – dabar jau juokinga tą atsiminti.<br>„Mattuti photography“ nuotr.
Dabar Indrė gali bėgioti ir sportuoti, o buvo metas, kai vaikščiojo šlubuodama ir kęsdama skausmus.<br>„Mattuti photography“ nuotr.
Dabar Indrė gali bėgioti ir sportuoti, o buvo metas, kai vaikščiojo šlubuodama ir kęsdama skausmus.<br>„Mattuti photography“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Apr 20, 2022, 10:08 PM

Internete apie šią ligą rašoma: „Tai tai lėtinė autoimuninė uždegiminė liga, pažeidžianti stuburą ir sąnarius, o kai kuriais atvejais ir vidaus organus (akis, širdį, žarnyną)“, „Galiausiai visi stuburo slanksteliai susilieja į vieną kaulą, kuris rentgeno nuotraukose atrodo kaip bambukinė lazda, ir žmogus tampa visiškai nejudrus“ ir pan.

Išgirdus iki tol negirdėtą diagnozę ir pasiskaičius apie Bechterevo ligą internete, moterį apėmė siaubas, atrodė, kad tai, kas užgriuvo, yra nepakeliama.

Dabar ji jau su šypsena sako, kad daug apie šią ligą ir nepapasakotų, nes daugiau niekada nedrįso apie ją skaityti – matė, kad nuo to tik blogiau. Užtat Indrė gali papasakoti apie tai, kaip jai pavyko savo būklę pagerinti ir bjauriąją ligą „užmigdyti“ – dabar ji gali laisvai vaikščioti, bėgioti, sportuoti.

Galbūt jos patirtis įkvėps ir kitus autoimuninėmis ligomis sergančius žmones ar tiesiog tuos, kurie niekaip nesiryžta pradėti gyventi sveikiau.

– Kokius simptomus jautėte, kai išgirdote Bechterevo ligos diagnozę? – paklausiau Indrės.

– Viskas prasidėjo beveik prieš 10 m., kai su 9 mėn. pirmuoju sūnumi ant rankų stiebiausi į viršų ir pajutau kairiajame kulne pokštelėjimą, tačiau jokio skausmo nebuvo, galėjau toliau judėti. Po dviejų savaičių atsirado skausmas kulne lipant laiptais, dar po kiek laiko skausmą jau jutau ir tiesiog eidama.

Kreipiausi į gydytojus ir papasakojau apie nutikimą stiebiantis. Padarius rentgeną jie nieko blogo nematė, įtarė Achilo sausgyslės pažeidimą. Kadangi dar maitinau krūtimi sūnų, atsisakiau vaistų, buvo nuspręsta uždėti gipsą ir tikėtis, jog tai padės. Aš buvau įsitikinusi, kad tai tiesiog patempimas ir netrukus bus viskas gerai.

Gipsas nepadėjo, dėl kūdikio maitinimo gydytojai vis dar negalėjo skirti man priešuždegiminių vaistų, todėl tiesiog atlikome šildymo procedūras, masažus. Po kiek laiko atsirado skausmas mentėje. Pasidarė skausminga kelti ranką, sukti galvą. Man atliko magnetinio rezonanso tyrimą, bet išvados jokių atsakymų nedavė.

Tuomet pradėjo skaudėti dešinės kojos pirštus, vaikščiodama šlubuodavau. Galiausiai kairės kojos kelyje pradėjo kauptis vandenys ir tada nuvykau pas kitą gydytoją ortopedą.

Jis mane apžiūrėjęs pasakė, jog man reikia ne pas ortopedą, o reumatologą (man buvo šokas: aš, 25 metų moteris, eisiu pas reumatologą?! Tik bobutės pas juos vaikšto!). Mane paguldė į Kauno klinikas, padarė tyrimus ir gavau atsakymą – Bechterevo liga.

– Kaip manote, kodėl susirgote?

– Tai – genetinė liga, vadinasi, polinkį į ją aš turėjau jau gimdama. Kiek domėjausi, mano tėvai, seneliai nei tolimesni giminaičiai ja ar kitomis sąnarių ligomis nesirgo.

Todėl aš manau, jog ligą prižadinau savo netinkamais veiksmais ir nualindama kūną – aš visiškai jo nesaugojau. Paauglystėje buvau susižavėjusi lieknumo kultu, todėl badaudavau po kelias dienas, kol imdavo temti akyse. Visada stengdavausi valgyti kuo mažiau ir sekdavau savo svorį. Rūkymas už kampo ir alkoholis taip pat nebuvo svetima – juk tai kieta!

Po mokyklos sekė studijos, kurių nekenčiau, bet mesti nedrįsau. Tuos trejus metus atsimenu kaip didžiausią košmarą. Priaugau daug svorio, nes valgydama bėgau nuo realybės. Alkoholis ir cigaretės taip pat niekur nedingo. Baigusi studijas dar bandžiau dirbti pagal specialybę, nes daugiau nieko nemokėjau.

Nuo streso pykindavo, dažnai skaudėdavo galvą. Dar prisidėjo nėštumas, ilgai maitinau vaikelį, o tai taip pat pareikalauja daug jėgų iš organizmo. Viso to mano vargšui kūnui tiesiog buvo per daug ir jis palūžo.

– Kokie jūsų žingsniai sekė po to, kai sužinojote apie ligą?

– Mano kelias prasidėjo, kai aš svečiuose paimiau į rankas pavartyti knygą „Daktarės Filomenos Taunytės priimamasis“. Tai tapo mano Biblija. Joje sužinojau, kad ir docentė sveikuolė Ksavera Vaištarienė sirgo ta pačia liga kaip ir aš! Todėl nusipirkau ir K.Vaištarienės knygas.

Jose radau Žoržo Ozava dietas, viena iš jų – kruopų valgymas 10 dienų. Iš pradžių tai neatrodo labai sudėtinga. Košes aš mėgstu, tad maniau, kad nebus labai sunku. Po kokių 5 dienų aš į košes žiūrėti nebegalėjau. Todėl likusias dienas beveik badavau. Tačiau rezultatai buvo nuostabūs. Dingo dalis skausmų, nukrito nereikalingas svoris, jaučiausi vidumi švaresnė, lengvesnė, oda tiesiog švytėjo!

– Ir ką darėte toliau?

– Laikydamasi grikių dietos buvau susitikusi ir su pačia K.Vaištariene. Ji mane padrąsino ir liepė šios dietos laikytis kas 20 dienų, kol visiškai išsivalys ir atsistatys organizmas ir dings skausmai. Deja, daugiau šios dietos laikytis 10 dienų man nebepavyko, nes trūkdavo energijos, būdavo silpna, o juk turėjau mažą vaiką, namus, kuriais turėjau rūpintis.

Tuomet pradėjau ieškoti kitų būdų. F.Taunytės knygoje perskaičiau ir apie dėles, kurios mane sudomino. Pradėjau domėtis, ieškoti informacijos ir išgirdau, jog yra žmogus, kuris atlieka procedūras su dėlėmis ir akupunktūrą.

Taip aš susipažinau su Dalia ir Rimu. Ši nuostabi pora išgelbėjo mano gyvenimą – manau, kad akupunktūra ir dėlės labiausiai prisidėjo prie to, kad aš savo ligą „užmigdžiau“ ir simptomų beveik nebejaučiu.

– O ar nebuvo baisu, kad skaudės? Kaip apibūdintumėte, koks tas jausmas, kai jus bado adatėlėmis arba siurbiasi dėlės?

– Su dideliu skausmu aš jau gyvenau gal kokius metus. Būdavo dienų, kai ropodavau iki tualeto, nes atsistoti ant pėdų būdavo nepakeliamas skausmas, todėl dėlių ir adatėlių skausmo tikrai nebebijojau.

Man asmeniškai, kai siurbiasi dėlė, jausmas toks, lyg būtum nusidilginęs su dilgėle: niežti, peršti, dilgčioja ir skauda tuo pačiu metu. Adatėles duriant į odą, taip pat jaučiasi nestiprus skausmas, tačiau tiek dėlės, tiek akupunktūra yra tikrai pakenčiamos procedūros.

– Kaip apibūdintumėte, kaip, jūsų supratimu, tai veikia organizmą?

– Adatos bedamos į tas kūno vietas, kurios atitinka tam tikrus organus, ir tokiu būdu yra stimuliuojami tie organai, jie atsinaujina, gyja.

Kai dėlė siurbia kraują, į žmogaus kūną su jos seilėmis patenka ir aktyviųjų medžiagų, kurios žmogui labai naudingos: stiprina imunitetą, valo kraują, mažina uždegimus. Aš labai trumpai ir buitiškai tai paaiškinau, bet informacijos apie tai yra labai daug.

Mano gydymas truko 2 metus.

– Po kiek laiko pasijutote geriau? Ir ar tas minėtąsias procedūras derinote su vaistų gėrimu bei sveika gyvensena?

– Kai nusprendžiau gydytis dėlėmis ir akupunktūra, vaistų jau nebevartojau, todėl sugrįžo kojų skausmai, buvo sunku vaikščioti. Procedūras atlikdavau 2 kartus per savaitę ir taip tęsiau gal du mėnesius, kol skausmai ėmė mažėti ir netrukus visiškai išnyko.

Tuomet nusprendėme padaryti 6 mėn. pertrauką. Penkis mėnesius gyvenau visiškai normalų gyvenimą, nebuvo jokių skausmų, jaučiausi sveika. Šeštą mėnesi skausmas pradėjo grįžti ir pas Dalią su Rimu sugrįžau vėl šlubuodama. Tuomet vėl sekė keli mėnesiai procedūrų 2 kartus per savaitę, kol skausmas vėl visiškai išnyko. Tuomet vėl padarėme 6 mėnesių pertrauką ir susitarėme susitikti trečiajai gydymo sesijai. Skausmas niekada nebesugrįžo. Po šešių mėnesių aš sugrįžau į procedūras pasišokinėdama ir nejausdama jokių ligos požymių. Tiesiog žinojau, jog reikia dar kartą sutvirtinti mano organizmą.

Be abejo, su šiuo gydymu buvo derinamas ir gyvenimo būdas: jokių žalingų įpročių, sportas, vegetariška, vasarą – net ir žaliavagiška mityba. Ir, žinoma, optimizmas, gera nuotaika ir nuolatinis savo emocinės būklės stebėjimas.

Aš ir darbą pasirinkau tokį, kuris nėra sėdimas – dirbu vaisių parduotuvėje, turiu nuolat judėti.

– Apie ligą sužinojus jums buvo skaudu ir dėl to, kad gali būti pernelyg sudėtinga susilaukti antro vaiko. Bet jo susilaukti pavyko be didesnių sunkumų, ar visgi jų buvo?

– Buvome tik pasistatę namą, susituokę su vyru, susilaukėme pirmo sūnaus, be abejo, svajojau apie didesnę šeimą, kūriau planus. Kai sužinojau diagnozę ir gavau gydymą – 8 tabletes per dieną, o jei jos nepadės, laukė gydymas biologiniais vaistais, ir tai man nepriminė laimingos mūsų šeimos ateities.

Manau, jog didžiausia mano paskata sveikti buvo vyras ir sūnus. Žiūrėjau aš į tuos du mylimiausius savo žmones ir žinojau, jog jie nenusipelno skausmo sukaustytos motinos ir žmonos.

Nusprendžiau kalnus nuversti, bet pasveikti. Šventai tikėjau tuo, ką darau, ir, manau, tai labai prisidėjo prie mano pasveikimo.

Kai supratau, kad gydymas dėlėmis ir akupunktūra man padeda, nusprendžiau sąžiningai pereiti visą gydymo kursą, tuomet pasidaryti išsamius kraujo tyrimus, ir jei visi rodikliai bus geri ir gausiu palaiminimą iš savo ginekologės, bandysiu pastoti. Taip ir nutiko: skausmas ir ligos požymiai visiškai išnyko, kraujo tyrimai buvo puikūs ir nebuvo jokių kliūčių pastoti.

Jei pirmo sūnaus bandėme susilaukti pusę metų, tai su jaunėliu pastojau jau antrą mėnesį! Man tai buvo stebuklas!

Viskas ėjosi sklandžiai, tik 12 nėštumo savaitę buvo kilusi rizika prarasti kūdikį. Gydytojai manė, jog tai buvo kažkokios bakterijos įtaka ir nebuvo susiję su mano liga. Po savaitės antibiotikų kurso viskas susitvarkė. Išnešiojau ir pagimdžiau sveiką berniuką!

– Ar dabar save pavadintumėte sveikuole? Ar daug sportuojate, didelį dėmesį skiriate mitybai ir pan.? Kaip konkrečiau maitinatės?

– Ne, nevadinčiau savęs sveikuole. Alkoholio nevartoju, nerūkau. Bet jei gydymo metu griežtai laikiausi vegetariškos mitybos, dabar valgau ir mėsą. Sportuoju nereguliariai. Net ir svorio priaugau, nes esu didžiulė smaližė.

Per šią savo ieškojimų, atradimų ir paslydimų kelionę susikūriau kelias taisykles, kurių stengiuosi laikytis, nors tikrai ne visada pavyksta.

Mano taisyklės:

1. Kartą per metus pasidaryti kraujo tyrimą. Šiais metais man suėjo 35 metai ir gimtadienio proga pasidariau išsamius tyrimus. Šeimos gydytoja komentuodama sakė, kad retai kada mato tokius gerus rezultatus. Vadinasi, kažką darau gerai gyvenime (šypsosi).

2. Kartą per savaitę laikytis grikių dienos (valgau tik vandenyje virtus grikius ir geriu vandenį).

Taip pat pastebiu, jog mano kūnui labai patinka protarpinis badavimas (8 valandas valgau, 16 valandų ilsiuosi nuo maisto).

3. Nors mano darbas stovimas, o ir namais tenka pasirūpinti, atrodo, tikrai daug judu, pastebiu, jog vis dėlto kūnas reikalauja tikro sporto, kardio treniruočių. Nors visą gyvenimą buvau ėjimo entuziastė, dabar pastebiu, jog atsirado noras bėgti. Taip pat man labai patinka joga, kalanetika.

Būtina saviugda, savęs stebėjimas, nepasidavimas stresui, buvimas čia ir dabar. Šventai tikiu posakiu, kad visos ligos nuo nervų.

– Tarkim, nueinate į draugės gimtadienį, kur patiekiama kepta višta, balta mišrainė, geriamas šampanas. Dar laukia kava su tortu. Ar jums čia bus ką valgyti, ar kaip elgiatės tokiose situacijose, o gal apskritai vengiate tokių pasisėdėjimų?

– Mano artimieji ir draugai žinojo mano situaciją, todėl visada pasirūpindavo, kad ir man būtų ką valgyti. Alkoholio visada atsisakydavau, torto taip pat. Iš pradžių bandžiau visą savo aplinką padaryti sveikuoliais ir vegetarais, bet jie lengvai nepasidavė, todėl atsisakiau šios minties (juokiasi).

O dabar aš valgau viską, net ir šampano taurę per šventes su draugais pakeliu (bet tik tiek).

Jei kasdienybėje vadovausiesi sveiko gyvenimo principais, tai per šventes ar atostogas suvalgytas tortas, mėsainis ir išgerta taurė vyno tikrai nieko blogo nepadarys. Niekada nereikia pulti į kraštutinumus ir kankinti savęs, jei tau labai kažko norisi. Kaip ir minėjau, emocinė žmogaus būsena taip pat labai labai svarbi.

– Ar susirgus ir laukiant palengvėjimo pasikeitė ir jūsų mąstymas, požiūris į gyvenimą?

– Aš manau, pirmiausia pokytis ir prasidėjo mano galvoje, mano viduje ir tik po to tai pradėjo matytis išoriškai. Supratau, koks stebuklingas yra žmogaus kūnas ir kiek jis gali iškęsti, pakelti ir kaip gali sveikti. O tavo požiūris į gyvenimą lemia paties gyvenimo kokybę. Ir atsikėlęs ryte tik tu pats gali nuspręsti, kokia bus šiandien tavo diena.

– Kokiais pastebėjimais pasidalytumėte su žmonėms, kuriuos kamuoja sąnarių skausmai ir jie neranda tinkamo gydymo? Ir ką patartumėte tiems, kurie vis nori pradėti gyventi sveikiau?

– Mano asmenine nuomone, sąnarių skausmas yra užteršto organizmo požymis. Alkoholis – didžiausias nuodas sąnariams. Kol gydaisi – jokio alkoholio, nei lašelio, pamiršk jį. Tuomet svarbus kuo lengvesnis, sveikas, vitaminų pilnas maistas. Mėsos kuriam laikui taip pat galima atsisakyti. Puikus dalykas – iškrovos dienos. Ir labai svarbus judėjimas. Nors ir skauda, privalai judėti, kiek leidžia kūnas, nepersistengiant ir po truputį didinti krūvį. Nuostabus dalykas yra joga ir tempimo pratimai.

Manau, kiekvienas žmogus privalo surasti savo kelią, atrasti priežastį, kodėl tavo kūnas susirgo, ką šia liga jis tau nori pasakyti.

Dėl sveikesnio gyvenimo būdo: dažniausiai mums atrodo, kad mes sveiki būsime visada ir ligos užklumpa kitus, bet ne mane. O kai liga vis dėlto užklumpa, tuomet reikia žymiai didesnių pastangų pasveikti, nei tiesiog kasdien sveikiau gyvenant.

Kol žmoguje nebus noro keisti savo gyvenimo, tol nepadės jokie raginimai, patarimai, pavyzdžiai. Žmoguje turi užgimti noras, atkaklumas, ryžtas ir tikėjimas savimi.

– Gal visgi dar kažką įkvepiančio pasakytumėte tiems, kurie nori gyventi sveikiau, bet niekaip negali susiimti?

– Man kartais atrodo, kad šiuo metu sveikas gyvenimo būdas neatsiejamas nuo lindimo į eketes, maratonų bėgimo, vegetarizmo ir gyvenimo miške. Gal žmonės todėl net nedrįsta pradėti, nes nenori taip drastiškai keisti gyvenimo.

Kai kurie tikrai prisidaro bėdų puldami į kraštutinumus. Noriu griežtai pasakyti, jog aš pasitikiu gydytojais, netikiu jokiom nesąmonėmis apie farmacijos sąmokslą ir panašiomis teorijomis.

Dažnai žmonės, nusprendę keisti gyvenimo būdą ir gydytis netradicine medicina, nustoja pasikliauti tradicinės medicinos gydytojais, staiga meta gerti ilgą laiką vartotus vaistus. Labai prašau visų to nedaryti, nes tikrai žinau atvejų, kai nepalaipsniui nutrauktų vaistų vartojimas labai pablogina sveikatą.

Šiuolaikinė medicina daro stebuklus, bet gydytojai ne dievai. Jie gali suteikti greitąją pagalbą lėtinių ligų atvejais, bet savo prisivirtą košę teks srėbti mums patiems. Tiek laikydamasi grikių dietos, tiek gydydamasi dėlėmis reguliariai dariausi kraujo tyrimus, stebėjau savo būklę. Kilus klausimams, visada pirmiausia konsultuojuosi su gydytojais ir tik tada pati ieškau papildomos informacijos. Mano nuomone, visur turi būti balansas, sveikas protas ir malonumas gyventi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.