Mamą į Vilnių per vargus atsivežusi lietuvių kilmės ukrainietė susidūrė su nauju iššūkiu: negi neliko nuomojamų butų?

Kristina Kairytė (30 m.) neblogai kalba lietuviškai ir atrodo kaip tipiška lietuvaitė. Tačiau mergina sako, kad savo viduje ji jaučiasi ukrainietė, ir jos pasas – ukrainietiškas. Jau 2,5 m. ji gyvena ir dirba Lietuvoje, iš kurios kilęs jos senelis. Karui prasidėjus ji čia šiaip taip atsivežė ir savo mamą, tačiau kamuoja viena problema – niekaip neranda išsinuomoti buto.

 Kristina džiaugiasi, kad jos su mama pagaliau kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina džiaugiasi, kad jos su mama pagaliau kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar didžiausias iššūkis Kristinai su mama – išsinuomoti butą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina lietuvių kalbos nusprendė mokytis todėl, kad žmonės nuolat klausinėjo, ar ji ja moka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Apr 21, 2022, 8:08 PM, atnaujinta Apr 23, 2022, 7:47 AM

Kristinos senelis iš tėvo pusės Leonas Algirdas Kairys kilęs iš Pašilės kaimo netoli Dusetų (Zarasų raj.). Kai atėjo laikas eiti į sovietų armiją, buvo išsiųstas tarnauti į Rusiją. Ten sutiko savo būsimą žmoną, rusę Valentiną. Šeima apsigyveno šalia Sankt-Peterburgo, susilaukė sūnaus Vitalijaus.

Šis po mokyklos baigimo išvyko studijuoti į Kijevą, o ten susipažino su šimtaprocentine ukrainiete Aleksandra. Susituokė, po metų susilaukė dukros Kristinos. Planavo gyventi Sankt-Peterburge, tačiau jau po poros metų išsiskyrė. Moteris su dukra grįžo į gimtinę, ten, kur gyveno jos giminės.

Taigi Kristina, turinti ukrainietiško, lietuviško ir rusiško kraujo, augo Kijeve, kalbėjo su mama ukrainietiškai. O žmonės mokykloje, ligoninėje ir kitur jos vis teiraudavosi, iš kur pas ją tokia negirdėta Kairytės pavardė. Sužinoję, kad iš Lietuvos, klausdavo, ar ji moka lietuvių kalbą, ar teko joje lankytis.

„Vis atsakydavau, kad ne. O paskui pagalvojau, po galais, kiek gi galima sakyti ne – jei jau pavardė lietuviška, turiu išmokti kalbos ir susipažinti su Lietuva!“, – pasakojo Kristina.

Taip ji nusprendė, būdama 24 metų. Pirmiausia prisijungė prie Kijevo lietuvių bendruomenės ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Jau netrukus pirmą kartą apsilankė Vilniuje, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.

Vėliau vyko į Vilniaus universiteto organizuojamą lietuvių kalbos mokyklą vasarą, paskui – ir žiemą, su choru dainavo Dainų šventėje.

„Man labai patiko ir Vilniaus universitetas, ir pats Vilnius, tad galiausiai pasiryžau pradėti studijuoti čia ir persikraustyti. 2019 m. taip ir padariau. Ir šiuo sprendimu esu labai patenkinta“, – sakė pašnekovė.

Kristina Kijeve buvo įgijusi pianino ir muzikos mokytojos specialybę, Vilniuje studijuoja tarptautinės komunikacijos magistrantūroje, taip pat dirba – yra „Western Union“ duomenų bazių administratorė.

Karas išardė šeimą

Viskas klostėsi gerai iki šių metų vasario 24 d., kai Ukrainoje prasidėjo karas. Kristina labai išgyveno ir dėl to, kas vyksta jos šalyje, ir dėl ten vienos likusios mamos. Kaip tyčia jai labai pablogėjo sveikata, o medicinos paslaugos Kijeve buvo sunkiai prieinamos, teikiamos tik ekstra atvejais.

„Iš to streso vos galėjau dirbti, neradau sau vietos, iš nervų numečiau kelis kilogramus. Vis skaičiau internete naujienas ir bendravau su mama, kurios būklė vis blogėjo, o dar ir duonos trūko...“, – pasakojo Kristina.

Pridūrė, kad nors kalbama, kaip karas visus ukrainiečius suvienijo, jų šeimą jis išskyrė. Kijeve gyveno ir du mamos broliai, kurie savo mamą, jos močiutę, išvežė į saugesnę vietą užmiestyje, o mama rūpintis paliko Kristinai, nors toji ir buvo Vilniuje. Ji internetu ieškojo savanorių, kurie padėtų ligonei, atneštų maisto ir vaistų – ši pati jau nepajėgė išeiti iš namų.

„Sakoma, kad nelaimė ukrainiečius labai suvienijo, tačiau mūsų atveju, sakyčiau, nutiko atvirkščiai – mūsų šeima iširo. Jeigu ne mums padėję savanoriai ir mano bičiuliai, padėję ją išvežti iš Kijevo, mamos jau nebūtų gyvos“, – prasitarė Kristina.

Pridūrė, kad su Sankt-Peterburge gyvenančiu savo tėčiu ji seniau taip pat pabendraudavo. Su juo kalbėjosi ir karui prasidėjus, tačiau jis teisino Vladimiro Putino režimą ir netikėjo, kad šalį puola rusai, sakė, kad taip elgiasi patys ukrainiečiai. Tada ji su tėčiu susipyko ir daugiau nebendrauja.

Sulaukė baisios diagnozės

Gimtosios Ukrainos palikti patriotiškai nusiteikusi 53 m. amžiaus moteris labai nenorėjo, bet galiausiai Kristinai pavyko ją įkalbėti ir organizuoti jos pervežimą iš Kijevo į Vilnių. „Labai padėjo mano draugė iš lietuvių bendruomenės Ilona ir jos vyras Danielius Benatovas, taip pat Olga ir Galina Ševčenko, Andrew Spivakas, Viktoras Lazarenko, Sewerynas Kicinskis – visiems jiems esu labai labai dėkinga“, – sakė Kristina.

Mama Kijeve buvo nuvežta į stotį ir įsodinta į traukinį, važiuojantį į Chelmą – miestą Lenkijoje netoli sienos, – o iš ten ją į Lietuvą parsivežė automobiliu.

Kaip tik tada, kai mamai reikėjo lipti į traukinį Kijeve, ji visgi sulaukė diagnozės iš ukranietiškos gydymo įstaigos – vėžys.

Vos atvykusią į Lietuvą mamą Kristina užregistravo Migracijos tarnyboje ir kreipėsi į Nacionalinį vėžio institutą. Moteris kelioms dienoms paguldyta į ligoninę, kur diagnozė buvo patvirtinta. Skirtas reikalingas gydymas, ir dabar ji, nors vis dar yra nusilpusi, jaučiasi geriau.

„Esu labai dėkinga Lietuvos medikams už suteiktą reikalingą pagalbą, kurios Ukrainoje šiuo metu mama niekaip nebūtų sulaukusi“, – sakė Kristina.

Butų Vilniuje neliko?

Taigi nuo balandžio 5 d. Kristina su mama Aleksandra džiaugiasi tuo, kad yra kartu, ir gyvena viltimi, jog ji netrukus pasveiks. Tačiau yra dar viena bėda – problema dėl gyvenamojo ploto.

Kristina labai nori mamai išnuomoti 1 kambario butą Vilniuje ar šalia. Vieta mieste nesvarbi, tačiau svarbu, kad butas būtų pirmame aukšte ar name su liftu dėl mamos sveikatos būklės. Butą nori nuomotis su oficialia sutartimi 1 m. laikotarpiui. Gali mokėti 250-350 Eur per mėnesį (+ komunaliniai mokesčiai).

Buto Kristina ieško nekilnojamojo turto skelbimų portaluose ir feisbuko grupėse, bet niekaip neranda tinkamo varianto. Arba netinka aukštas, nėra lifto, arba išgąsdina kaina – būna, kad už vieno kambario buto nuomą prašoma net 450 Eur mėnesiui. Galiausiai vieną tinkamą variantą rado, tačiau šeimininkas nenorėjo pasirašinėti sutarties.

Vos mamai atvykus Kristina kreipėsi ir į „Stiprūs kartu“ organizaciją. Savanoriai rūpinosi, ieškojo būsto, tačiau paprastai juos siūlę žmonės išsigąsdavo to, kad moteris serga, gal bijojo, kad jiems reikės ja rūpintis. Viena pora visgi sutiko ją priimti, tačiau tik 2 mėnesių laikotarpiui. Po to vėl būtų buvę daug streso, ieškant kitos gyvenamosios vietos, taigi jos nusprendė pasiūlymo atsisakyti.

Iki mamos atvykimo Kristina nuomojosi 1 kambarį 3 kambarių bute. Gyventojų jame buvo ir daugiau, san.mazgas vienas, be to, butas 5 namo aukšte be lifto, tad ten su mama apsistoti niekaip netiko.

Dabar jos kartu gyvena nedideliame butuke, kurį užleido Kristinos draugas, pats laikinai persikraustęs į jos kambarį 3 k. bute, tačiau taip ilgai tęstis negali.

„Noriu grąžinti butą draugui, pati grįžti į savo kambarį, na, o mamą išnuomotame bute nuolat lankyčiau, padėčiau jai gaminti ir tvarkytis. Mums jau sako, kad butų Vilniuje nelikę ir reikia rinktis mažesnį miestą, tačiau aš dirbu čia ir svarbu, kad mama liktų netoliese“, – sakė Kristina.

Jei galite išnuomoti butą Kristinos mamai, rašykite el.p. kerri.kaj@gmail.com

Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių šimtmečio minėjimas