Didžiulę ukrainiečių šeimą išdraskė karas: Darbėnų parduotuvėje net pravirko

Prie slenksčio – aštuonios poros batų, o namai kvepia barščiais, virtiniais, mėsos pyragėliais. Septynis vaikus auginanti buvusi virėja Liudmila Opryško (47 m.) savo širdį turėjo padalyti perpus – karas moterį išskyrė su vyru ir dviem vyresniaisiais sūnumis, ginančiais Ukrainą, o vykdama į Lietuvą moteris pasiėmė likusius penkis vaikus ir dar dvi anūkes.

 Palangiškis gydytojas Š.Kasmauskas (stovi centre) su drauge Gražina (kairėje) tikino, kad ukrainietė L.Opryško su dukromis Katia (stovi dešinėje), Daša ( sėdi kairėje), anūke Sofija, sūnumi Bohdanu, anūke Angelina, sūnumis Kolia ir Michailu galės gyventi atskirame name tiek, kiek norės.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Palangiškis gydytojas Š.Kasmauskas (stovi centre) su drauge Gražina (kairėje) tikino, kad ukrainietė L.Opryško su dukromis Katia (stovi dešinėje), Daša ( sėdi kairėje), anūke Sofija, sūnumi Bohdanu, anūke Angelina, sūnumis Kolia ir Michailu galės gyventi atskirame name tiek, kiek norės.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Sudarius sąrašą, kokie yra ukrainiečių vaikų batų dydžiai, norinčiųjų padėti netrūko. Buvo padovanoti taip pat ir dviračiai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Sudarius sąrašą, kokie yra ukrainiečių vaikų batų dydžiai, norinčiųjų padėti netrūko. Buvo padovanoti taip pat ir dviračiai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Ukrainietei L.Opryško įsikurti Lietuvoje padėjo japoniškojo sodo kūrėjas Š.Kasmauskas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Ukrainietei L.Opryško įsikurti Lietuvoje padėjo japoniškojo sodo kūrėjas Š.Kasmauskas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Gyvenantiems japoniškajame sode moksleiviams iš Ukrainos pasisekė, kad gali lankyti futbolo treniruotes. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Gyvenantiems japoniškajame sode moksleiviams iš Ukrainos pasisekė, kad gali lankyti futbolo treniruotes. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Gaminti valgį mėgstanti L.Opryško džiaugėsi, kad pirmieji jos virtinių paskanavo Š.Kasmauskas ir jo gyvenimo draugė Gražina.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Gaminti valgį mėgstanti L.Opryško džiaugėsi, kad pirmieji jos virtinių paskanavo Š.Kasmauskas ir jo gyvenimo draugė Gražina.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Š.Kasmauskas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Š.Kasmauskas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Sudarius sąrašą, kokie yra ukrainiečių vaikų batų dydžiai, norinčiųjų padėti netrūko. Buvo padovanoti taip pat ir dviračiai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Sudarius sąrašą, kokie yra ukrainiečių vaikų batų dydžiai, norinčiųjų padėti netrūko. Buvo padovanoti taip pat ir dviračiai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Gaminti valgį mėgstanti L.Opryško (centre) džiaugėsi, kad pirmieji jos virtinių paskanavo Š.Kasmauskas ir jo gyvenimo draugė Gražina.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Gaminti valgį mėgstanti L.Opryško (centre) džiaugėsi, kad pirmieji jos virtinių paskanavo Š.Kasmauskas ir jo gyvenimo draugė Gražina.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Moderniame skandinaviško tipo name netrūksta vietos pabėgėliams – dviem mamoms ir šešiems vaikams.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Moderniame skandinaviško tipo name netrūksta vietos pabėgėliams – dviem mamoms ir šešiems vaikams.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Liudmilos duktė Katia (kairėje) prieš karą buvo slaugytoja. Lietuvoje ji tikisi įsidarbinti pagal specialybę arba prisijungti prie mamos idėjos gaminti ukrainietiškus patiekalus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Liudmilos duktė Katia (kairėje) prieš karą buvo slaugytoja. Lietuvoje ji tikisi įsidarbinti pagal specialybę arba prisijungti prie mamos idėjos gaminti ukrainietiškus patiekalus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Gaminti valgį mėgstanti L.Opryško džiaugėsi, kad pirmieji jos virtinių paskanavo Š.Kasmauskas ir jo gyvenimo draugė Gražina.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Gaminti valgį mėgstanti L.Opryško džiaugėsi, kad pirmieji jos virtinių paskanavo Š.Kasmauskas ir jo gyvenimo draugė Gražina.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Vienas didžiausių Europoje japoniškųjų sodų Kretingos rajone padeda ukrainiečiams užmiršti karo žaizdas. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (20)

Lrytas.lt

Apr 30, 2022, 8:44 PM, atnaujinta May 1, 2022, 9:45 AM

Savo gyvenimą ukrainietė dalija į dvi dalis: iki karo ir jam prasidėjus. Daug kas pasikeitė. Gaminti mėgstanti ukrainietė dabar svajoja, kad jos patiekalų paragautų kuo daugiau lietuvių. Virtinius ji gali paruošti net vidurnaktį prikelta iš miego, nes šio patiekalo receptų turi bent kelias dešimtis.

Lietuvoje, kaip ir anksčiau savo namuose Ukrainoje, ji kepa duoną iš kvietinių miltų, pusryčiams verda sriubą ir kepa varškėčius su razinomis. Blyneliai su aguonų įdaru, kurie labiau paplitę Vakarų Ukrainoje, o ne pietrytinėje šalies dalyje esančiame Dnipre, kur Liudmila gyveno, taip pat yra jos mėgstamas patiekalas.

Traukdamasi iš Ukrainos Liudmila nerimavo, kad trijų kartų, kurį sudarė aštuoni jos šeimos žmonės, būrio niekas nenorės pas save priglausti. Beveik prieš du mėnesius atvykusiai į Lietuvą pabėgėlei buvo siūloma pagalvoti, kaip galėtų savo atžalas padalyti į dvi grupes. Galbūt tada pabėgėlių registracijos centro atstovams būtų lengviau rasti, kur visiems apsistoti.

Kadangi L.Opryško duktė Katia jau buvo ištekėjusi ir susilaukusi dviejų dukterų, buvo svarstoma, kad ji galėtų atskirai įsikurti, netgi pasiimti kelis savo jaunėlius brolius. Bet Liudmila nesutiko išskirti savo vaikų.

Jai pagalbos ranką ištiesė Kretingos rajone, Mažučių kaime, Europoje didžiausią japoniškąjį sodą įkūręs palangiškis gydytojas Šarūnas Kasmauskas.

Jau pirmąją Ukrainos karo dieną jis užsiregistravo savanorių koordinavimo centre „Stiprūs kartu“ ir užpildė anketą, kad gali priimti pabėgėlius.

Kovo 10-ąją vyras sulaukė telefono skambučio iš Vilniaus Raudonojo Kryžiaus būstinės su klausimu, ar gali priimti aštuonių asmenų ukrainiečių šeimą – šešis vaikus ir dvi mamas.

Sužinojusi, kad siūloma apsistoti atokiame Mažučių kaime, Kretingos rajone, Liudmila nenusiminė. Moteriai buvo svarbu, ar bus darbo, ar vaikai turės kur eiti į mokyklą.

„Norėjome padėti labiausiai pažeidžiamiems žmonėms, nelabai kas kitas troško juos priglausti, apgyvendinome atskirame name“, – pasakojo Š.Kasmauskas.

Tuo metu buvo ilgasis savaitgalis, nes Lietuvoje buvo švenčiama Kovo 11-oji. Pirma tema, kurią reikėjo aptarti su Liudmila, buvo, kokių drabužių ir avalynės reikia. Tada buvo sudarytas sąrašas, kurį išplatino socialiniuose tinkluose Š.Kasmausko gyvenimo draugė Gražina.

Norinčiųjų paremti ukrainiečius netrūko, greit atsiliepė Darbėnuose gyvenančios kelios daugiavaikės šeimos, taip pat japoniškojo sodo kaimynai. Vos per savaitę daugiavaikei motinai pavyko gauti tai, ko labiausiai trūksta.

Atsiliepė ir vienas kretingiškis, kuris savo bute darė remontą, – jis Liudmilai ir jos vaikams nutarė padovanoti dalį daiktų: geros kokybės dujinę viryklę, šaldytuvą, stalą su kėdėmis.

Moderniame skandinaviško stiliaus name po vienu stogu apsigyveno Liudmila, jos duktė dešimtokė Daša, trys sūnūs: aštuntokas Bohdanas, penktokas Kolia, ketvirtokas Michailas, taip pat vyriausia duktė Katia, kuri atvyko į Lietuvą su dviem dukterimis: septynmete Sofija ir trimete Angelina.

Kai kovo 10-ąją ukrainietė su vaikais ir anūkėmis pasiekė Mažučių kaimą, jiems buvo paruošta vakarienė, bet visi buvo taip pavargę, kad krito į lovas miegoti.

Rytą atsibudusi Liudmila negalėjo patikėti, kad name visiems užteko vietos. Išėjusi į terasą išgerti kavos moteris stengėsi įžiūrėti, ar išskirtiniame japoniškajame sode už kalvomis apaugusių pušų yra kokie nors ūkiniai pastatai, ar bus galima laikyti vištų, sodinti vaikams bulvių ir daržovių, įrengti šiltnamį.

Kai Liudmila tarėsi pabėgėlių registracijos centre dėl apgyvendinimo kaimo vietovėje, svarbiausi klausimai jai buvo, ar netoli yra mokykla, vaikų darželis, ar ji galės dirbti.

Prieš karą Ukrainoje, netoli Dnipro miesto, gyvenusi moteris vertėsi ūkiškai, augino ožkas, turėjo vištų, didelį šiltnamį. Ji taip pat dirbo vienoje kavinių, kur ruošdavo maistą įvairiems renginiams, plaudavo indus. Liudmilos vyras buvo degalinės operatorius. Karui prasidėjus kavinė buvo uždaryta, neveikė ir degalinė, nes ėmė trūkti degalų.

Liudmila tikėjosi, kad jos rankų prireiks Dnipro miesto ligoninėje, tačiau jai buvo pasakyta – iš gatvės nieko nepriimame.

Dėl karo neteko pajamų ir Liudmilos duktė Katia, kuri yra slaugytoja, anksčiau dirbusi reanimacijoje, kur prižiūrimi neišnešioti naujagimiai, vėliau perėjo į privatų odontologijos centrą. Bet prasidėjus Rusijos karinei invazijai šis centras taip pat nutraukė darbą.

Likusi be atlyginimo Liudmila ėmė svarstyti, kaip išmaitinti daugiavaikę šeimą. Namuose maisto atsargų buvo vos savaitei, nes karui niekas nesiruošė.

Tačiau kalbų apie būsimą karą Ukrainoje praėjusią žiemą netrūko. Kai Liudmilos vaikai grįždavo iš mokyklos į namus, jai sunkiausia būdavo atsakyti į klausimą: „Mama, ar tiesa, kad bus karas?“

Apie karą pusbalsiu kalbėdavo mokykloje ne tik paaugliai, bet ir jaunesnių klasių moksleiviai. Nenorėdama, kad vaikai nusimintų, ji imdavo energingai purtyti galvą ir kartoti: „Ne, karo pas mus negali būti, tai nesąmonė.“

Vietovėje, kur šeima gyveno, iki karo buvo padaryta daug gerų dalykų, pavyzdžiui, puikiai suremontuota mokyklos sporto salė, ten futbolo treniruotes lankė jos sūnūs Kolia, Bohdanas ir Michailas. Kūrėsi bendruomenė, vaikams susirgus nereikėdavo vykti į Dnipro centrą, nes netoliese buvo atidarytas šeimos medicinos centras.

Liudmila vis dar viliasi, kad palikti namai liko nesugriauti. Traukdamasi iš tėvynės moteris turėjo tik vieną svajonę – apsaugoti vaikus nuo karo siaubo ir bado.

Kai vasario 24 dieną prasidėjo karas, Liudmila kurį laiką manė – pakentės ir viskas greit baigsis. Bet mokykla, vaikų darželis buvo uždaryti, o apie tai, kad ji gaus naują darbą, negalėjo būti jokių kalbų.

Įsimesti kelis daiktus į kuprinę ir vykti su vaikais į traukinių stotį, kad galėtų iš Dnipro pasiekti Lvovą, – toks žaibiškas planas L.Opryško mintyse kilo, kai vieną naktį vartydamasi lovoje negalėjo ilgai užmigti.

Jau pirmosiomis karo dienomis miltai, druska, makaronai, kruopos dingo iš daugelio prekybos centrų lentynų. Tada Liudmila suprato, kad pasilikusi Ukrainoje negalės išmaitinti vaikų. „Turėjau vienintelę galimybę – bėgti su vaikais nuo karo, daryti viską, kad jie liktų gyvi“, – prisipažino ukrainietė.

Trauktis kartu su Liudmila negalėjo nei 51-erių jos sutuoktinis, nei du vyresnieji sūnūs – 30-metis Viačeslavas ir 21-erių Vladimiras. Jie liko tarnauti Ukrainos karinėse pajėgose.

Iš Dnipro Liudmila su vaikais išvyko kovo 6-ąją, kai jau buvo subombarduotas oro uostas, kariniai sandėliai, kelios gamyklos. Apie pabėgėliams skirtą traukinį Liudmila sužinojo naršydama socialinius tinklus. Tačiau išvykti nebuvo lengva. Dnipro geležinkelio stotyje kilo sumaištis, buvo susigrūdę beveik penki tūkstančiai žmonių.

„Įlipę į traukinį sėdėjome ant grindų. Traukėmės į Lvovą, bet apie antrą valandą nakties pasiekę Vinycios miestą turėjome išlipti. Paaiškėjo, kad bombarduojant oro uostą buvo pažeistas geležinkelis. Toliau traukinys nevažiavo“, – sunkiausią savo gyvenime kelionę prisiminė Liudmila.

Moteris dėkinga savanoriams, kurie tą naktį virė arbatą, dalijo užkandžius pabėgėliams. Ne kartą šioje kelionėje ji meldėsi. Kai po kelių valandą buvo pranešta apie traukinį, vykstantį į Lvovą, kurio reikėjo Liudmilai su vaikais, kilo panika.

Atvykęs traukinys jau buvo perpildytas, jame buvo ir tokių keleivių, kurie tyčia pečiais užrėmė duris, kad daugiau pabėgėlių negalėtų patekti į vagono vidų.

„Mes buvome nereikalingi. Tik tada, kai kažkas pagaliau išlaužė duris, mums pavyko patekti į traukinį. Vagone nebuvo kur atsisėsti, stovėjau ir verkiau“, – prisiminė ukrainietė.

Išlipus Lvove Liudmilos savanoriai teiravosi, kur norėtų su vaikais ieškoti prieglobsčio. Ji galėjo pasirinkti daugelį šalių, bet Lietuva pasirodė tinkamiausia vieta, nes žinojo, kad lietuviai nėra abejingi ukrainiečių nelaimei. Jai taip pat buvo svarbu, kad atvykusi į svetimą kraštą galėtų susikalbėti rusų kalba.

Kai L.Opryško su vaikais iš Lvovo autobusu pagaliau pasiekė Lenkijos sieną, buvo apie 10 valanda ryto. Visi pabėgėliai turėjo pėstute kirsti pasienio punktą, o tai moteriai su vaikais pavyko padaryti tik antrą valandą nakties, nes gyva eilė buvo nusidriekusi keliasdešimt kilometrų. Nors humanitarinei pagalbai buvo suteiktas žaliasis koridorius, milžiniškas žmonių srautas judėjo labai lėtai.

Kovo 9-ąją pasiekus Vilnių buvo sutvarkyti ukrainietės ir jos vaikų dokumentai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad gauti kodai dar nereiškia, kad Liudmila ir jos duktė Katia galės atsidaryti banke sąskaitą, gauti mažamečiams skirtas pašalpas, įsidarbinti. Daugiau kaip šešias savaites iš Migracijos tarnybos specialistų ukrainietės sulaukdavo tik pažadų: „Laukite, sprendimas netrukus bus priimtas.“

Jei ne gerų žmonių valia, Lietuvoje Liudmila nebūtų galėjusi net parduotuvėje nusipirkti maisto, nes bankai nepriima kortelių, kurios išduotos Ukrainoje.

Tačiau daugiavaikė motina nenusiminė – ją džiugina, kad vaikai lanko mokyklą, kuri yra vos keli kilometrai nuo laikinųjų namų, išmoko ne vieną lietuvišką žodį, o anūkės pritapo vaikų darželyje. Trys Liudmilos sūnūs lanko futbolo treniruotes Palangoje, į kurias vyksta triskart per savaitę.

„Kai atvykome į Lietuvą, beveik nieko neturėjome, esame už daug ką dėkingi“, – prisipažino Liudmila. Moteris buvo nustebusi, kai vienoje Darbėnų parduotuvėje iš jos neėmė pinigų už pirkinius, nes sužinojo, kad ji atvykusi iš Ukrainos.

Toks gerumas moterį net pravirkdė. Ji nesyk buvo nustebusi, kai pasakiusi, kokio dydžio yra jos vaikų batai, jau kitą dieną sulaukdavo dovanų. Nepažįstami žmonėms taip pat atvežė į namus, kur gyvena Liudmila, televizorių, kompiuterį, įrengė internetą, padovanojo naują skalbyklę, net penkis dviračius ir paspirtuką. Kad moksleiviai iš Ukrainos galėtų ruošti namų darbus, buvo padovanota stalų, kėdžių, įvairių mokyklinių priemonių.

Apie Lietuvos žmonių gailestingumą ir nuoširdžią pagalbą prabilusi L.Opryško neslėpė, kad jei ne karas Ukrainoje, negalėtų pykti ant savo likimo.

Telefonu bendraudama su sūnumis, likusiais Dnipre, Liudmila stengiasi neklausti, ar kas nors iš jos pažįstamų nežuvo nuo bombų sprogimo.

Kartą ji pasiteiravo vyriausio sūnaus Viačeslavo: „Jei pradingtum, kaip žinosime, kur tavęs ieškoti?“ Bet sūnus nesutiko pasakoti apie savo karinį dalinį, nes šia informacija gali pasinaudoti Rusijos karinė žvalgyba ir sunaikinti dalinį. Viačeslavas guodė motiną, kad viską, ką reikės žinoti, ji gaus iš oficialių institucijų.

Apie tėvynę ginančius sūnus ir sutuoktinį Liudmila stengiasi negalvoti liūdnai. Moteris susitaikė su mintimi, kad tokio amžiaus vyrai negali išvažiuoti iš šalies dėl karo prievolės, todėl tik viliasi, kad juos kada nors pamatys.

Ukrainietei Lietuva jau tapo antraisiais namais. Ji mano, kad čia jos vaikų laukia geresnė ateitis. Čia yra ir geresnė medicinos priežiūra – tai ukrainietė suprato, kai visi jos vaikai užsikrėtė vėjaraupiais, nes profilaktinis skiepijimas Ukrainoje karo metais yra sunkiai įsivaizduojamas.

Kartą Liudmila susimąstė, kiek ilgai galės likti Lietuvoje, bet ją nuramino verslininko Š.Kasmausko žodžiai: „Kiek norėsite, tiek galėsite būti. Nemanau, kad su jumis reikia sudaryti kokią nors terminuotąją sutartį, jūs esate mano šeimos nariai.“

Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.