Sunku patikėti: 5 vaikų mama suranda jėgų pasirūpinti ir vienišais senoliais

Molėtų raj. Balninkų miestelyje gyvenanti Ona Jurkevičienė (65 m.) vienatve nesiskundžia. Nors pernai palaidojo vyrą ir namuose liko vienui viena, kai tik prireikia pagalbos, kuris nors iš penkių vaikų tuojau sėda į automobilį ir atlekia jai padėti.

O.Jurkevičienei buvo labai smagu sulaukti Prezidento apdovanojimo.<br>V.Skaraičio nuotr.
O.Jurkevičienei buvo labai smagu sulaukti Prezidento apdovanojimo.<br>V.Skaraičio nuotr.
O.Jurkevičienė su vaikais sutaria, kad į apdovanojimus Prezidentūroje ją lydės vyriausias ir jauniausias vaikas.<br>V.Skaraičio nuotr.
O.Jurkevičienė su vaikais sutaria, kad į apdovanojimus Prezidentūroje ją lydės vyriausias ir jauniausias vaikas.<br>V.Skaraičio nuotr.
O.Jurkevičienei buvo labai smagu sulaukti Prezidento apdovanojimo.<br>V.Skaraičio nuotr.
O.Jurkevičienei buvo labai smagu sulaukti Prezidento apdovanojimo.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Su visais vaikais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su visais vaikais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Ir su visais anūkais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Ir su visais anūkais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

May 4, 2022, 9:11 PM

Per šias Velykas Ona sulaukė kvietimo į Prezidentūroje Motinos dienos proga vykstančius apdovanojimus, kur pagerbtos nusipelniusios daugiavaikės mamos ir globėjos. Kai sulaukė kvietimo, ji su svečiuose buvusiais vaikais pasitarė, kurie iš jų ją lydės į renginį Vilniuje, ir sutarė, kad logiška būtų, jei lydėtų vyriausia bei jauniausia atžala.

Trys Onos vaikai, Loreta (45 m.), Ramūnas (42 m.) ir Darius (40 m.), gyvena ir dirba Ukmergėje, o du jaunesnieji sūnūs Virginijus (36 m.) ir Marius (33 m.) – Vilniuje. Vienas jų buvo keliems mėnesiems išlėkęs ieškoti laimės į Norvegiją, bet grįžęs sakė, kad dirbdamas tokiu krūviu, kaip ten, ir čia gali nemažai uždirbti, be to, pragyvenimas ten daug brangesnis, žodžiu, daugiau į užsienius nesidairo.

„Labai džiaugiuosi, kad vaikai manęs neužmiršta, kiekvieną savaitgalį jei ne vienas, tai kitas grįžta namo. Ir visi jie rimti, dirbantys, negyvena iš pašalpų, turi savus butus. Ir mes patys su vyru visą gyvenimą dirbome, pašalpų nesivaikėme, nors kartais ir išgirsdavome kalbų, kad tiek vaikų – dėl jų. Dėl tokių kalbų būdavo labai apmaudu. Taip, mažesniuose miesteliuose yra žmonių, kurie sako, kam ten dirbti, kai gali gauti pašalpą, bet tokie tikrai ne visi“, – aiškino Ona.

Ji dirba ir dabar, nors prieš porą metų oficialiai tapo pensininke – nori padirbėti tol, kol sveikata ir jėgos leidžia, nes mano, kad sėdėti namuose gali būti nuobodu.

O.Jurkevičienė yra Molėtų socialinės paramos centro lankomosios priežiūros darbuotoja, kitaip tariant, socialinė darbuotoja, kuri lanko vienišus senelius ir padeda jiems apsipirkti, pasiruošti maisto, atneša vaistų, atlieka kitus reikiamus darbus.

Ši darbą ji dirba jau 24 metus. Seniau buvo baigusi zootechnikos specialybę ir dirbo fermos vedėja, o kai kolūkių ir fermų neliko, teko ieškotis kitos veiklos. Pašnekovė prisipažino, kad pradžioje jai socialinis darbas pasirodė sudėtingas, net manė, kad jame neištvers: prislėgė vaizdai vienišų kaimo senelių namuose, juk daugelio jų būstuose netvarka, jie ilgai nesiprausę, nes patiems per sudėtinga savimi pasirūpinti. Vieną močiutę net rado iškritusią iš lovos ir negalinčią atsikelti...

Visgi su tokia realybe moteris apsiprato, su klientais susibičiuliavo, žino, kad tie laukia jos vizitų. Prasitarė, kad jos pavyzdžiu pasekė ir socialiniu darbuotoju buvo tapęs ir jos vyras – tada jiie žmones lankydavo kartu, buvo paprasčiau, kadangi vyras vairavo automobilį. Dabar, kai prireikia klientą nuvežti į polikliniką ar dar kažkur, ji prašo vaikų pagalbos.

Savo globojamus žmones, vaikų padedama, moteris atveža ir į bendruomenės renginius – pati jau kurį laiką yra Balninkų bendruomenės pirmininkė. „Bendruomenėje ruošiame įvairius projektus, o kartais tiesiog susirenkame pasibūti, pasišnekėti, pamegzti ar panerti kartu – buvo ir tam skirtos pamokos“, – pasakojo Ona.

Bet ar vaikai visuomet randa galimybių kažkur nuvežti mamą su jos globotiniais ten, kur reikia? Ji patikino, kad kuris nors iš jų visuomet padeda kad ir vidury savaitės (pora dirba pamaininį darbą arba turi individualią veiklą), juolab, kad nuo Ukmergės iki jos namų gana netoli, mažiau nei 30 km.

Vaikai klausydavosi ir padėdavo

Moteris patikino, kad tiek daug vaikų turėti smagu – ji mato, kokie jos globojami žmonės, nesusilaukę vaikų, jaučiasi vieniši, niekas jų neaplanko net per Motinos ar Tėvo dieną (tiesa, kai kurie iš jų vaikų turi, tačiau šie emigravę į užsienį), o ji niekuomet nesijaučia vieniša, nors ir gyvena ištuštėjusiuose namuose.

Bet kai jos vaikai buvo maži, turbūt buvo labai sunku? „Ne, nebuvo, turbūt todėl, kad anuomet vaikai buvo kitokie. Nors mes nebuvo griežti tėvai, jie mūsų klausydavo. Ir mielai mums padėdavo – būdavo, mes einame daržų ravėti, dar kažką daryti – ir vaikai kartu, valgyt gaminam – jie irgi kartu, taip jie tarsi savaime visko išmoko. Būdavo ne taip, kaip dabar, kai vaikai nori tik sėdėti įsikniaubę į savo telefonus“, – sakė moteris.

Pridūrė, kad susilaukus trečios atžalos pas juos gyventi atsikraustė vyro mama, taigi ir ji padėdavo. Ir apskritai dabar atrodo, kad tas laikas, kai vaikai buvo maži, labai greitai pralėkė.

O ar vaikai, tarp kurių – net keturi berniukai, prikrėsdavo daug eibių? Moteris sakė, kad jei ko ir nutikdavo, giliai atmintyje tai neįstrigę. Kiekvienas vaikas turėjo savo veiklų ir pomėgių, štai Virginijus labai mėgo žvejoti – tėvai ragindavo jį imtis ko kito, o jis vis griebdavo kibirėlį, meškerę ir traukdavo prie ežero, kurių aplink netrūksta.

Ona turi ir 8 anūkus, jauniausiam – 1,5 m., vyriausiam – jau 21 m. Moteris sako, kad ir tarp jų jaučiasi skirtumai – vyrausiajam anūkui dar įdomu, koks gyvenimas kaime, dar ir vieną kitą darbelį močiutei gali padėti atlikti, o jaunesniems tokie dalykai visai nerūpi.

„Ko gero, patys tėvai dabar vaikus auklėja kažkaip kitaip, tačiau patiems tėvams dėl to ir sunkiau. Būna, aš pradedu kažką daryti, o man kuris nors sūnus ar dukra sako: „Nereikia, mama, aš tai padarysiu“ – kažin, ar dabar auganti karta taip sakys savo tėvams“, – svarstė 5 vaikų mama.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.