„Čia mes galime mėgautis tyla ir visą savo laiką skirti tik kūrybai. Po du mėnesius dieną-naktį girdimų sprogimų, šaudymų, oro pavojaus sirenų, nuolatinės įtampos dėl savo ir artimųjų gyvybės bei žinių apie žuvusius žmones jaučiamės tarsi pakliuvę į rojų. Su didžiule atsakomybe ir jauduliu ruošiamės pasirodymams Lietuvos žiūrovams. Juk mūsų teatro artistai scenos ir žiūrovų nėra matę jau daugiau nei du mėnesius“, – ramią, saulėtą dieną, ant Daugų ežero kranto po repeticijos bendraudamas su „Lietuvos rytu“, atviravo teatro orkestro dirigentas Jurijus Jakovenko.
Kilni teatro turto idėja
Teatro generalinis direktorius ir meno vadovas Olegas Oriščenko pasakojo, kad idėja surengti turą į Lietuvą jam kilo, kalbantis su Ukrainos kultūros ministru Oleksandru Tkačenka.
Charkivo artistų gastrolių Lietuvoje – „Europos kelias ir humanitarinis konvojus“ pasirodymai vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Molėtuose, Joniškyje. Galbūt – ir Alytuje bei Marijampolėje.
Taip pat, pasak O. Oriščenkos, jau vedamos derybos dėl gastrolių Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Prancūzijoje.
O. Oriščenko pabrėžė, kad perkantys bilietus į teatro pasirodymus Lietuvos žiūrovai padės jam tiesiogiai. Be to, ant afišų bus QR kodai, kuriuos nuskenavę lietuviai galės paaukoti lėšų ir į specialų fondą Ukrainos kultūrai ir karinėms šalies reikmėms.
Neįtikėtina lietuvių pagalba
„Kalbant apie tai, kad kolegos Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas ir prodiuseris Artūras Alenskas vos per dvi savaites mūsų teatro pasirodymams Lietuvoje suorganizavo net dešimt scenų, man ima spausti kvėpavimą. Tai – tiesiog neįtikėtina, nes paprastai tokios gastrolės rengiamos metus, o kartais – ir dvejus. Apskritai, to, kaip buvome sutikti jūsų šalyje ir kaip čia mumis rūpinamasi, žodžiais neįmanoma nusakyti“, – tramdydamas jaudulį, kalbėjo O. Oriščenko.
Jo vadovaujamas teatras į Lietuvą atvežė itin turiningą ir didelę programą. Carlo Orffo oratoriją „Carmina burana“, J. W. Mocarto „Requiem“, Geogeo Bizet operą „Carmen“, Giuseppe'io Verdi operą „Otelas“, baletą „Valpurgijos naktis“, surengs kelis didelius europinės ir ukrainiečių muzikos koncertus, o taip pat – baleto gala koncertus.
Prodiuseris A. Alenskas patikino, kad svečiams iš Charkivo svarbiausia – ne surinkti pinigus už bilietus, o suburti žiūrovus: „ Jiems reikia publikos, reikia repeticijų, reikia grįžti į sceną. Sunku įsivaizduoti šių žmonių emocijas, šitiek patyrus ir išgyvenus“.
J. Sakalauskas, kalbėdamas apie bandymus padėti kolegoms ukrainiečiams, prisiminė, kad, vos tik prasidėjus karui, skambino visiems Ukrainos operos ir baleto teatrų vadovams: „Supratau, kad Ukrainai – svarbi bet kokia pagalba, tačiau labai norėjosi padėti būtent operos bendruomenei.
Pirmasis į mano skambučius atsiliepė O. Oriščenko. Iš pradžių jis prašė pagalbos kariuomenei, medikams, skleisti informaciją pasauliui apie rusų pradėtą karą visais įmanomais būdais.
Po kurio laiko jau pats Charkivo teatro vadovas paskambino ir paprašė, kokių nors galimybių artistams Lietuvoje repetuoti ir pasirodyti scenoje. Iš karto su kolegomis, teatro darbuotojais, politikais ėmėmės darbo, kas galėtų priimti apgyvendinti ukrainiečius, kur jie galėtų repetuoti, rengti pasirodymus, kas galėtų paremti jų gyvenimą mūsų šalyje. Per keletą savaičių pavyko suorganizuoti tokį didelį turą“.
Pasak J. Sakalausko, šiuo metu kultūros ministras Simonas Kairys ieško galimybių, kad Ukrainos artistai galėtų pasilikti gyventi Lietuvoje dar mažiausiai mėnesį arba du.
„Juk jei artistai vėl netrukus sugrįžtų į žiauriai nuniokotą Charkivą, kai kas iš jų išsivažinėtų po visą Ukrainą, o didžioji teatro kolektyvo dalis sugrįžtų į rūsius ar slėptuves, be jokių galimybių repetuoti. Tai reikštų, kad ir dainininkai, ir muzikantai, ir baleto artistai tiesiog negailestingai prarastų savo formą“, – svarstė J. Sakalauskas.
Į Lietuvą – net su kūdikiais
„Matom, koks gražus Daugų ežeras, bet absoliučiai neturime laiko prie jo bent pasivaikščioti, nes atvažiavome į Lietuvą ne poilsiauti, o – groti, šokti, dainuoti. Norime su lietuviais pasidalinti ukrainiečių kultūra, o sykiu, dirbdami kultūros fronte – palaikyti Ukrainą ir jos ginkluotąsias pajėgas“, – mintimis dalijosi O. Oriščenko.
Į Lietuvą iš Charkivo per dvi paras traukiniu ir penkiais autobusais atvyko ne visa jo vadovaujamo teatro trupė, nes šiuo metu artistai iš nuolat bombarduojamo miesto išsibarstę po visą Ukrainą ir Europą. Pavyko suburti 220 orkestrantų, dainininkų, choristų bei baleto artistų komandą.
Atsigauti nuo nežmoniškos įtampos, patirtų psichologinių traumų, pagyventi ramybėje atvažiavo ir dvidešimt aštuoni įvairaus amžiaus artistų vaikai, kurie beveik du mėnesius glaudėsi miesto namų rūsiuose arba metro stotyse. Vienam Dauguose augančiam kūdikiui – kiek daugiau, nei mėnesis.
Namie likę sienos padeda
Charkivo teatro solisto Oleksandro Zolotorenkos pirmagimis Viktoras – karo vaikas, gimė jau smarkiai bombarduojamame Charkive dvidešimt penktąją Rusijos invazijos į Ukrainą dieną.
„Jeigu bombardavimas vyksta toliau nuo gimdymo namų, moterys gimdo ligoninėje. Jei – visai šalia, tenka gimdyti slėptuvėse. Mums su žmona pasisekė – kaip tik prieš sūnaus gimimą buvo šiokia tokia pertrauka tarp antskrydžių ir bombardavimų. Praėjus po gimdymo vos valandai, vėl prasidėjo šaudymai. Gydytoja, priėmusi gimdymą, mane iš karto pamokė – jei tik pajusčiau, kad raketos skrieja į ligoninę, privalau savimi pridengti sūnų ir žmoną. Dėkui, Dievui, po trijų dienų laimingai sugrįžome namo“, – prisiminė Olekasnadras.
Jo žmona, Charkivo Muzikinės komedijos teatro solistė Valentina Zolotorenko prisipažino, kad ilga kelionė į Lietuvą su kūdikiu nuvargino, vaikas buvęs neramus, nors dabar Dauguose jau tik valgo ir miega.
„Kasdien sekame žinias, apie tai, kas vyksta Charkive ir visoje Ukrainoje. Puikiai suprantu, kad ramybė Lietuvoje – tiesiog neįkainojama, bet, kai čia pasibaigs teatro gastrolės, vis tiek visi grįšime namo. Nepasiliksiu viena su vaiku.
Lvive ir Kyjive turiu giminių. Ten ramiau, todėl galėsiu pas juos su sūneliu kurį laiką pagyventi. Gal vis dėlto po kurio laiko okupantai paliks Charkivą ramybėje“? – vylėsi Valentina, pripažindama, kad ir ji, ir daugelis jos tėvynainių nesitiki, kad Rusijos pradėtas karas greitai baigsis.
Rengė koncertus metro stotyse
Dirigentas J. Jakovenko iš namų Charkive išvažiuoti niekur nenorėjo. Tik į saugesnį ir ramesnį Lenkijos pasienį išvežė žmoną su sūnumi.
Jurijus vis prisimena ir prisimena pirmąsias karo Charkive savaites – jis gyvena miesto centre, visai šalia savivaldybės rūmų, kurie buvo subombarduoti: „Kai į juos pataikė kelios raketos, atrodė, kad į orą pakils ir mūsų namas. Su žmona ir sūnumi per kelias minutes susikrovė daiktus, tiesiog kas pakliuvo po ranka ir išvažiavome kur akys veda.
Tik po to sugalvojome, kad reikėtų važiuot link Lenkijos. Aš ten pasilikti nenorėjau. Man svarbu buvo sugrįžti į Charkivą. Žinodamas, kad žmona su sūnumi – saugūs, galėjau ir toliau bent kiek dirbti. Tik labai neramu dėl tėvų, kurie nepanoro niekur važiuoti iš Charkivo. Skambinu iš jiems iš Lietuvos kasdien“.
Su grupe teatro kolegų dirigentas nuo pat karo pradžios važinėjo koncertuoti metro stotyse besislapstantiems miesto gyventojams. Iki išvažiavimo į Lietuvą surengė daugiau nei dvidešimt koncertų: „Jei taikos metu būtumėm groję ir dainavę gatvėse arba požeminėse stotyse, mus profesionalūs muzikai ir teatro vadovybė, neabejotinai, būtų pasmerkę. Bet per karą savo koncertus laikome tam tikra misija.
Žmonės mūsų labai laukdavo. Muzika jiems buvo lyg gurkšnis laisvės ir to buvusio, nesubombarduoto gyvenimo“, – atviravo dirigentas.
Paklaustas, ar nenorėtų Lietuvoje pasilikti ir padirbėti ilgesnį laiką, Jurijus prisipažino, kad nors gimtajame mieste ir labai pavojinga, o karas jau nežmoniškai išvargino, jis vis tiek nenori ieškotis ramesnių vietų: „Kartais pagalvoju, kad, jei visi žmonės imtų ir išvažiuotų iš miesto, tai okupantai Charkivą dar labiau suniokotų.
Kai išeinu gatvę, pamatau žmones, jie mane pamato, mes suprantame, kad – ne vieni, kad miestas gyvena, nepasiduoda. Kai vieną dieną pamačiau vėl kai kuriose gatvėse įjungtus šviesoforus, mane kone šokas ištiko – juk ilgą laiką po miestą važinėjome be jokių taisyklių. O staiga – dega šviesoforai. Vadinasi, gyvenimas tęsiasi“.
Naikino paliktas diversantų žymas
Prasidėjus karui iš apie pusantro milijono gyventojų turinčio Charkivo pasitraukė apie 600 tūkst. žmonių. Tačiau teatro solistas, Ukrainos nusipelnęs artistas Volodymyras Kozlovas, kaip ir jo kolega Jurijus, niekur iš išvažiuoti nepanoro.
„Žmona įkalbinėjo, bet aš nepasidaviau, sakiau, kad, kas beatsitiktų, namie bus geriau. Be to, man labai svarbu, kuo nors būti naudingam kitiems žmonėms. Per tuos du karo mėnesius aš savo automobiliu sukoriau daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų – tai draugams reikėdavo kuo nors padėti, tai humanitarinę pagalbą išvežioti, tai pagyvenusiems žmonėms, negalintiems išeiti iš namų, maisto arba vaistų nuvežti.
Tekdavo senukus ir laiptais nešioti arba, kilus gaisrui, išvežti iš namų. Su teritorinės gynybos kariais ir ginkluotųjų pajėgų grupuotėmis nuolat palaikiau ryšius. Juk mieste veikia okupantų diversantai, kurie dėlioja raketoms reikalingas elektronines žymas. Mes jas surinkdavome ir sunaikindavome“, – pasakojo Volodymyras.
Grįžęs po gastrolių Lietuvoje, jis niekur neplanuoja išvažiuoti iš Charkivo, nes pagal Ukrainos įstatymus vyrai nuo 18 iki 60 metų neturi teisės išvykti iš šalies: „Net ir tie, kurie niekada nėra tarnavę kariuomenėje ir nemoka naudotis ginklais. Man ginklas nepriklauso, bet tikrai rasiu ką daryti ir be jo“.
Baleto artistams – sunkiausia
„Kasdien dirbame negailėdami jėgų. Juk baleto trupė nešoko daugiau nei du mėnesius. Muzikantams ir dainininkams kiek lengviau sugrįžti į buvusią formą, o, jei baleto artistai nešoka mėnesį ar du, tai lygiai tiek pat laiko prireikia, norint vėl šokti taip, kaip anksčiau.
Iš esmės mums reikėtų repeticijoms dviejų mėnesių, bet privalėsime atsigauti kur kas greičiau. Kolegos lietuviai labai, labai padeda. Nors šokame Dauguose sporto salėje, mums buvo atvežta nepaprastai gera grindų dangą, kokios Charkive niekada neturėjome, todėl galime tausoti kojas, nebijome, kad ištiks traumos.
Bet labiausiai mums padeda begalinis lietuvių dėmesys ir pagalba. Vaikams buvo privežta žaislų ir net dviratukų, todėl mes jų ištisomis dienomis net nematome, galime ramiai repetuoti „, – apie baleto trupės pasiruošimą pasirodymams kalbėjo jos meno vadovė, Ukrainos nusipelniusi artistė Antonina Radijevskaja.
Paklausta, ar nors kiek mintimis atitolo nuo to karo košmaro, kuris liko Charkive, A. Radijevskaja prisipažino, kad pirmomis dienomis Dauguose nerimas kaustydavo, net išgirdus žoliapjovės garsus arba pamačius skaidriame danguje sklandytuvą: „Vaikai klausinėjo, kodėl lėktuvas taip – aukštai ir ar jis nepradės mėtyti bombų?
Juk ne kartą namie matėme, kai virš mūsų namo praskridus okupantų naikintuvui, buto sienos atsiskirdavo nuo lubų. Išvažiuojant iš Charkivo, mūsų namas dar buvo nesubombarduotas. Nežinia, ką rasime grįžę? Ramina tai, kad mūsų vaikinai kasdien okupantus vis labiau stumia atgal į Rusiją. Tikime, kad aukščiausios jėgos – mūsų pusėje ir Ukraina, nors ir patirdama didelius praradimus, vis tiek laimės“.
