Legendinį kalbininką Aldoną Pupkį svaigina prisiminimai apie jaunystės kaštonus

Vilniaus universiteto dėstytojo Aldono Pupkio (83 m.) paskaitose studentai bijodavo prasižioti, kad neištartų netaisyklingai kokio nors žodžio. Ne visi iš pirmo karto išlaikydavo įskaitą. Bet griežtumas išėjo į naudą ir kalbėdami viešumoje buvę studentai greičiausiai nesusimovė. Garsaus kalbininko gyvenimas nuolat buvo ir tebėra susijęs su gimtąja kalba.

A.Pupkis iki priešpiečių dar dirba kompiuteriu, o popiet ilsisi žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos.<br> A.Ožič nuotr.
A.Pupkis iki priešpiečių dar dirba kompiuteriu, o popiet ilsisi žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos.<br> A.Ožič nuotr.
A.Pupkis iki priešpiečių dar dirba kompiuteriu, o popiet ilsisi žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos.<br>B.Simanavičienės nuotr.
A.Pupkis iki priešpiečių dar dirba kompiuteriu, o popiet ilsisi žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos.<br>B.Simanavičienės nuotr.
A.Pupkis iki priešpiečių dar dirba kompiuteriu, o popiet ilsisi žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Pupkis iki priešpiečių dar dirba kompiuteriu, o popiet ilsisi žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Pupkis iki priešpiečių dar dirba kompiuteriu, o popiet ilsisi žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Pupkis iki priešpiečių dar dirba kompiuteriu, o popiet ilsisi žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 19, 2022, 12:57 PM

Garbaus amžiaus dėstytojas jau du dešimtmečius nedirba Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kurį ir pats jaunystėje baigė.

Net ir A.Pupkio žmona Rita Miliūnaitė (59 m.) – kalbininkė, baigusi lituanistiką Vilniaus universitete 1986 metais. 1987–1988 metais ji Lietuvių kalbos katedroje dirbo vyresniąja laborante.

Po to A.Pupkio sutuoktinė tęsė mokslinius darbus ir dabar tebedirba Lietuvių kalbos institute. Galima sakyti, kad žmona ėjo tuo pačiu, kaip ir sutuoktinis, moksliniu keliu, ir tęsia jo pradėtus darbus.

Kalbininkė paskelbė monografijų ir straipsnių lietuvių kalbos norminimo klausimais.

Nors žmona yra ir šio žymaus kalbininko mokinė, jis išugdė net kelias studentų kartas, o televizijos žiūrovai ir radijo klausytojai anuomet įsiminė nemažai pastabų, kaip kirčiuoti ir taisyklingai kalbėti.

2020-aisiais Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija A.Pupkiui paskyrė Kalbos premiją už viso gyvenimo nuopelnus – reikšmingą indėlį į lietuvių kalbos norminimą, visuomenės švietimą ir lietuvių kalbotyros istorijos tyrimus.

– Kas atvedė jus į lituanistiką, kur jūsų, kaip kalbininko, šaknys? – paklausiau A.Pupkio.

– Sunku pasakyti apie tas šaknis, gal mokykloje. Joje labiau patiko lietuvių kalba negu fizika ar matematika, tačiau apie kalbą išmanėme menkai, ją supratome daugiausia kaip rašybos ir skyrybos dalykus.

Stojau į Vilniaus universiteto lituanistiką, nes kaip ir daugelis jaunystėje mėginau rašyti eilėraščius, tikėjausi išmokti geriau juos kurti.

Bet universitete nuo pat pirmųjų dienų sužavėjo profesoriaus Juozo Balčikonio paskaitos, jose ir užsikabinau.

Tuo labiau kad tais metais vyko nemaža diskusija spaudoje kalbos klausimais, kurioje buvo smarkiai puolamas J.Balčikonio mokymas, tai mes, studentai, ėjome už savo profesorių, o ne už valdžios palaikomus jo kritikus.

Su profesoriumi J.Balčikoniu universitete labai nesuartėjau, bet visam amžiui likau prielankus jo kalbos mokymui, žodžių rinkimo dalykams. Šie pomėgiai išliko visą gyvenimą ir kaip padėka profesoriui 2013 metais buvo išleista mano knyga „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“.

Manau, kad tai vienas geresnių mano darbų.

Tiesiogiai save galiu laikyti profesoriaus Jono Kazlausko mokiniu.

Nuo antro studijų kurso jis mane vedė mokslo keliu, kreipė į fonetikos tyrimus, skatino organizacinį aktyvumą. Jo vadovaujamas rašiau kursinį ir diplominį darbus. Profesorius rūpinosi mano aspirantūra (dabar vadinama doktorantūra), vėliau buvo ir vienas mano disertacijos oficialiųjų oponentų.

– Baigęs studijas universitete dirbote dėstytoju. Nuo 1965 metų iki 2000-ųjų per jūsų rankas perėjo daugybė filologų, neabejotinai jie jus prisimena, net pakelti iš miego pasakytų vardą ir pavardę. Vieniems galbūt buvote reiklus ir piktokas, kitiems, kuriems geriau sekėsi, – geraširdis. Kas jums buvo kalbos dalykų dėstymas universitete? Kokie studentai išliko jūsų atmintyje?

– Dėstymas buvo svarbus ir malonus darbas: jame ne tik turi iki pašaknų įsigilinti į dėstomą dalyką, bet ir gali išbandyti tam tikras mokslo hipotezes, patikrinti susidarytas nuostatas.

Lituanistams esu skaitęs bendrinės kalbos fonetikos, kirčiavimo, kalbos kultūros kursus, specialybės įvadą ir kitus dalykus, mokęs kalbos žurnalistus, teisininkus, dar medikus, ekonomistus.

Turėjau susikūręs savo dėstymo metodiką, nesistengdavau išmokyti visko, kas nurodyta programoje, bet imdavausi svarbiausių – sisteminių dalykų.

Buvau ir esu įsitikinęs, kad bent jau lituanistai turi būti iš kalbos tvirtai pasirengę ir teoriškai, ir praktiškai.

Žurnalistams reikia daugiau praktikos, bet ir jos negalima įgyti be teorijos pagrindų.

Kas dorai studijuoja ir perpranta kalbos sistemą, tam nebūna sunku ir darbe verstis sudėtingesniais atvejais. Šiaip ne vienas mane laikė griežtu dėstytoju, bet toks buvau tik visokiems nevaleikoms. Kas dirbdavo sistemingai ir nuosekliai, niekas nesiskųsdavo, nė nedejuodavo.

Atmintyje ir dabar atsigamina daugybės per dešimtmečius matytų žmonių veidai ir pavardės, visada malonu, jei viešai kas prisimena, pamini.

Jaučiu stiprų ryšį su dar sovietmečiu vykusio Kalbos sąjūdžio dalyviais, tada buvusiais studentais, susibūrusiais į vadinamąją pupkininkų kalbos duomenų rinkėjų grupę.

Ilgus metus kiekvieną vasarą važiuodavome į kalbos faktų rinkimo ekspedicijas, turėjome savo tradicijas (visokias naktines keliones po apylinkes ir į kapines, rytines maudynes, šiaip krėsdavome visokius pokštus ir išdaigas).

Ir dirbdavome negailėdami jėgų: retą vasarą nebūdavome pirmi tarp daugiausia pasidarbavusių ekspedicijos grupių, tarp geriausių kalbos duomenų rinkėjų. Galėjome didžiuotis, kad mūsų surinkti vietovardžiai pradėjo gulti į dabar leidžiamą daugiatomį „Lietuvos vietovardžių žodyną“, pateko ir patenka į kitus žodynus, tampa įvairių mokslinių tyrimų iliustraciniais pavyzdžiais. Ir dabar šildo anų dienų prisiminimai, visada malonu susitikti su po visą pasaulį pasklidusiais bendraminčiais.

Kartkartėmis dar vis tenka pabendrauti su kitais buvusiais studentais. Daug jų sėkmingai dirba mokslinį ir pedagoginį darbą, verčia ir redaguoja tekstus, prižiūri bendrinės kalbos vartoseną, patys įsitraukę į kokį kitą kultūros darbą. Pasakysiu, kad mane, pavyzdžiui, Giedros Radvilavičiūtės, Rimvydo Stankevičiaus ar Valdo Papievio grožiniai kūriniai džiugina ne mažiau negu sėkminga kalbos tyrėjų, normintojų ar puoselėtojų veikla.

– Vedėte televizijos „Mūsų kalbos“ laidas (1978–1989) ir radijo valandėles „Gimtoji kalba“ (1984–1990, 1992–1993), kurios pritraukdavo žiūrovų dėmesį, sulaukdavo atgarsio, aptarimų. Ką jums davė šis laikotarpis? Kodėl tokios laidos nerengiamos dabar, juk mokytis kalbėti taisyklingai reikėtų nuolat?

– Tai buvo sunki, bet miela veikla. Iš tiesų tos laidos ir valandėlės buvo populiarios, mes, rengėjai, gaudavome šimtus laiškų, daugelį laidų parengėme pagal žiūrovų ir klausytojų laiškus ir pageidavimus.

Tas darbas eteryje buvo tik vienas iš plačių tada veikusios Kalbos sekcijos veiklos barų (apie juos daugiau galima paskaityti mano knygoje „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1989 m.“; išleido Lietuvių kalbos institutas 2016 m.).

Visa tai nutrūko dėl kelių priežasčių. Gal buvome kiek išsisėmę ir nemokėjome prisiderinti prie naujų jau nepriklausomos valstybės sąlygų.

Žiniasklaidai tada daugiau rūpėjo kiti dalykai, be to, atsiradus daugeliui įvairių privačių radijo stočių ir televizijos kanalų parengti įtaigias laidas valstybinėje televizijoje gal atrodė ne visai pagal jos jėgas.

Dabar kartkartėmis pasirodo atskirų mėginimų rengti kalbos laideles, kai kada transliuojamos trumputės kelių minučių kalbos valandėlės, būna pavienių laidų kalbos klausimais. Nuosekliau apie kalbos dalykus dabar nekalbama nė per vieną radijo stotį ar televizijos kanalą. Jei kas ir pašnekama, nėra to tada buvusio įtaigumo, neatsiranda ir sumanesnių laidų rengėjų.

Gal kas mano, kad dabar nėra tokių valandėlių poreikio? Netiesa, kone kiekviename renginyje žmonės vis klausia apie vieno ar kito žodžio ar vietovardžio vartojimą, kilmę, teiraujasi kitų dalykų, kalbos reikalais plačiai domisi, bet atsakymų beveik negauna. Gal per mažai pastangų deda ar visai nededa visuomeninis transliuotojas, kuriam pagal paskirtį tai labiausiai pritiktų.

Apskritai visuomenės kalbinis švietimas dabar labai sumenkęs, jeigu nepasakysiu, kad visai nusmukęs. Tai didelė žala bendrinei kalbai ir aktyviems jos vartotojams.

Tiesa, pastaruoju metu gražiai kruta Lietuvių kalbos draugija, bet jos vienos pastangų neužtenka.

Be nuolatinės ir nuoseklios žiniasklaidos pagalbos ir dėmesio bendrinė kalba negali tinkamai atskleisti visų mūsų kalbos išgalių, darosi biurokratiška ir skurdi.

– Ar visuomet tikėjote savo, kaip kalbininko, misija išmokyti taisyklingai kalbėti visuomenę?

– To gal nereikėtų vadinti misija, greičiau tai noras plačiau girdėti gražią, išraiškingą, stilingą kalbą. Niekada neturėjau minčių bendrinės kalbos išmokyti visą visuomenę, būtų gerai, kad raiškiai ir taisyklingai stengtųsi kalbėti viešieji žmonės, visuomenės autoritetai.

Reikėtų siekti, kad viešumoje bent jau sumažėtų suveltos, susniaukrotos kalbos, paauglių dievaičių švebeldžiavimo, visokios kalėjimų klientams būdingos leksikos, kad per radiją ir televiziją nebūtų platinami keiksmažodžiai ir kita prasto skonio kalbėsena, kad bent kiek būtų pristabdyta kirčiavimo sistemos griūtis.

Kalba yra labai įvairi ir ta įvairovė yra jos gyvasties išraiška, bet jos neturėtume vienodinti pagal vieną taisyklingumo kurpalį.

Svarbu, kad žmonės suvoktų, kas ir kada turi kalbėti kultūringa bendrine kalba, o kada ir su kuo bendrauti privačios aplinkos kalbos priemonėmis. Kad suprastų, kad be iškalbos pradmenų nedera eiti į visuomenę ir kalbėti jai suvelta, bekrauje kalba.

– Kokia veikla – pedagoginė, mokslinė, šviečiamoji televizijoje, radijuje – jums pačiam buvo svarbiausia?

– Kai su kalba ir jos likimu esi suaugęs neatmegztinai, kiekviena tos srities veikla atrodo prasminga. Kiek galvojau, negalėčiau joje kam nors teikti pirmenybės ar kurią sritį sumenkinti. Kokį darbą kada dirbi, tas ir atrodo svarbiausias, tuo metu nepakeičiamas.

Be to, kartais tekdavo blaškytis tarp kelių sričių, jaunesniame amžiuje tai nebūdavo sunku.

Jau esu minėjęs, kad patikdavo dėstyti, šiam darbui negailėdavau nei laiko, nei jėgų. Maloni ir prasminga buvo jau minėta šviečiamoji veikla, beje, ne tik radijo valandėlėse ir televizijos laidose, bet ir kitoje Kalbos sekcijos veikloje, Lietuvių kalbos draugijoje ir kitur. Dar pridursiu redakcinį darbą (žurnale „Mūsų kalba“, vėliau „Gimtoji kalba“), kur krapštinėjausi kelis dešimtmečius, – viskas, bent man pačiam atrodo, buvo svarbu ir reikalinga.

Į mokslinį darbą visas panirau išprašytas į pensiją. Pradžioje buvo liūdna be studentų, be universiteto erzelio, bet įsitraukus į darbą didesnės palaimos nė nebuvo galima tikėtis. Čia parašiau reikšmingesnes savo knygas, čia patyriau, kad ir šis darbas yra tikra Dievo dovana, nepakartojamas gyvenimo džiaugsmas.

– Minėjote, kad leidžiate sau niekur neskubėti, dirbti lėtu tempu. Kam daugiausia skiriate savo laiką?

– Nugyventi metai reikalauja darbus lėtinti ir trumpinti. Šiaip buvau greitadarbis, stengdavausi suspėti visur ir visada. Dabar turiu džiaugtis, kad dar užtenka jėgų darbuotis prie kompiuterio iki priešpiečių, ir tas laikas man yra šventas. Po pietų skaitau (daugiausia grožinę literatūrą ir kultūrinę spaudą), pažiūriu kokį filmą, jeigu geresnį užeinu (bet nemėgstu kriminalų), klausausi muzikos – pandemija pririšo prie televizijos, tik rimtesnių koncertų čia ne per daugiausia.

Na, dar krepšinis – nepraleidžiu nė vienų Lietuvos komandų rungtynių. Neslėpsiu, kad prie kompiuterio pasineriu ir į socialinius tinklus. O pavasarį, suprantama, į sodybą, prie savo prižiūrimų ąžuoliukų, prie kitų sodo ir žemės darbų.

– Prieš devynerius metus tapote Kazlų Rūdos, kurioje gimėte ir augote, savivaldybės garbės piliečiu. Šio krašto žmonės didžiuojasi, kad jų žemė išaugino iškilų kalbininką. Kaip dažnai pastaruoju metu lankotės gimtinėje, kokių jausmų sukelia tas kraštas?

– Tie lankymaisi retėja, mažėja ir žmonių, su kuriais trauktų vis susitikti. Bet retkarčiais nuvažiuoju, bendraujame su savivaldybe, kultūros įstaigomis.

Gražiai susidraugavome su Jurgio Dovydaičio viešąja biblioteka: joje teko dalyvauti įvairiuose renginiuose. Užpraeitais metais literatūrinome legendą apie bajorą Kazlą ir jo sūnus, įkūrusius Kazlų Rūdą (redagavau jos tekstą), pagal ją miesto centre jau stovi bajoro Kazlos giminės skulptūrinė grupė.

O šiaip tėviškės trauka didžiulė, visais jausmais esi su ja suaugęs. Nuolat prisimenu gimtuosius namus, vešlius kaštonus prie langų ir beržų ošimą svaigiais jaunystės vakarais.

Dažnai prieš akis išnyra savo daržiukuose tebesikapstantys kaimynai, jau į amžinybę išėję bendramoksliai, mokytojai, kiti bičiuliai.

Kaip sakydavo mama, „tep miela savo kraštas, ir ant kapų; akyvaizdoj stovi savo gimtinė“. Ir, žinoma, ta gimtinės žemelė kapeliuose, ta pieska (t.y. smėlis), kaip Kazluos sakydavo, kur guli mama su tėte ir kur, tikiuosi, bus lemta ir man atsigulti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.