Piešti Ingai tenka kluone ar kitur lauke, kadangi namie pasklistų specifinis kvapas ir būtų pritaškyta dažų: ji užsiima taip vadinamu purškiamuoju dažymu (angl. „spray painting“). Tam reikia grafičiams skirtų dažų, taip pat senų laikraščių, dangtelių nuo majonezo kibirėlių bei stiklainių, statybininkų naudojamų mentelių.
Indelio dangtelis gali virsti planeta ar kiaulpienės žiedu: moteris jį uždės ant lapo, kad aplink nupurkštų foną, vėliau vėl kažką purkš, formuos senu laikraščiu, raižys ir pieš (kartais visgi pasitelks ir paprastą teptuką).
„Spray painting“ techniką moteris įvaldė, susižavėjusi taip piešiančio menininko Evaldo darbais prieš ketverius metus. „Vasarą ilsėjomės Šventojoje, o ten jis gatvėje prie bažnyčios piešė. Mane sužavėjo pats procesas – galėjau visą dieną stovėti ir seilę varvindama žiūrėti, kaip jis dirba, tai tarsi hipnotizavo. Taip pat įsigijau ne vieną jo darbą – vėliau jis man jų jau nebepardavė, matyt, pagailėjo mano pinigų“, – nusijuokė Inga.
Pirmą vasarą ji tik stovėjo ir žiūrėjo, o kitąmet per atostogas išdrįso Evaldo paklausti, kaip visa tai daroma, kokių dažų ir popieriaus reikia. Menininkas buvo draugiškas ir mielai viską pasakojo.
Grįžusi namo Inga pradėjo eksperimentuoti, nuolat ieškodama naudingos informacijos „Youtube“ platformoje.
„Vis siųsdavau savo darbus Evaldui per mesendžerį, jis vis parašydavo, kad dar reikia padirbėti. O galiausiai parašė, kad viskas gerai, jau galėčiau kartu su juo piešti gatvėje, – ir tokia laiminga pasijutau“, – pasakojo pašnekovė.
Piešimas ir įvairūs rankdarbiai bei papuošalų gamyba Ingą traukė nuo seno, nors ji baigė paprastą namų ūkio ekonomikos specialybę.
2006 m. ji su vyru ir dviem nedideliais vaikais, Augustinu ir Paulina, kurie dabar jau suaugę, 25 ir 21 m., išvyko į Airiją. Ten ji dirbo viešbutyje, grožio salone darė manikiūrą, dažė namus. Kartą teko ir piešti kambaryje ant sienos – pastaroji veikla jai ypač patiko.
Po ilgoko laiko tarpo susilaukė dar dviejų dukrelių, Viltės ir Emilijos, kurioms dabar 4 ir 7 m. „Žmonės dažnai suabejoja, ar visi keturi mano vaikai, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, yra su tuo pačiu vyru – žinokit, būna ir taip“, – nusišypsojo moteris, šią gegužę švenčianti 25 metų santuokos jubiliejų.
Beje, ji jau turi ir trimetį anūką, kuris už jos mažąją dukrelę jaunesnis vos 1 metais ir 1 mėnesiu.
Mažosioms mergytėms kiek paūgėjus moteris, susigriebė, kad metas pagaliau grįžti į Lietuvą, nes jei pradės jas leisti į airiškas ugdymo įstaigas, vėl „įstrigs“, o gimtieji Zarasai visą laiką traukė. Taigi galiausiai pasiryžo grįžti (vyresnieji vaikai liko Airijoje).
Pirmieji klientai – vaikai
Zarasuose Inga su vyru įsigijo sklypą su keliais senais pastatais ir pamatais naujam namui ir ėmėsi jį statyti. Patikimų apdailininkų rasti buvo nelengva, tad viduje daug ką abudu darė savo rankomis. Vėlgi labai pravertė pamokėlės iš „Youtube“.
Būtent tuo metu, pasinėrusi į namų įsirenginėjimą ir augindama dvi mažas dukreles, Inga ir atrado tapybą „spray painting“ technika.
Darbus ji pirmiausia kūrė sau ar dovanojo draugėms, o praėjusią vasarą ryžosi juos pristatyti ir Zaraso ežero saloje praeiviams. Pradžioje prašė savivaldybės leidimo tą daryti mieste, bet jo nesulaukė, o vėliau prieglobstį suteikė saloje sklypą besinuomojantis verslininkas Aurimas Žala – jam ji labai dėkinga, nes kitaip į viešumą išėjusi nebūtų.
„Taip kuriant svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas – ne tik man Šventojoje, bet ir daugeliui kitų žmonių smagu tiesiog stovėti ir žiūrėti į patį procesą, kai purškiant dažus popieriaus lape atsiranda kalnai, planetos ar pastatai. Tai toks raminantis veiksmas, kažkuo primenantis meditaciją“, – sakė Inga.
Beje, pradėjusi naują darbą ji ir pati tiksliai negali numatyti, kaip tiksliai atrodys galutinis rezultatas – proceso metu neišgausi tokio tikslumo, kaip tapydamas teptuku.
Menininkė prisipažino iš prigimties esanti kukli, nedrąsi, taigi eiti piešti į viešą vietą pradžioje buvo nejauku ir ją lydėdavo draugė Irena, na, o vėliau jau apsiprato ir eidavo viena.
Greitai atsirado ir pirmieji pirkėjai – tai buvo vaikai, dalyvavę netoliese vykusioje vasaros stovykloje, kuriems jos darbai labai patiko. Tačiau jų perkamoji galia nebuvo didelė, tad moteris savo darbus jiems sutiko parduoti po 5 Eur. Tačiau ir tiek pinigų stovyklai baigiantis turėjo ne visi, tad paskui nuleido kainą iki 2,5 Eur. Tuos vaikus, kurie jau buvo sumokėję didesnę kainą, pasišaukė ir kainų skirtumą jiems grąžino, kad nebūtų nuskriausti.
Tiesa, dabar Inga jau nusiteikusi taip nenusipiginti ir darbus pardavinėti po kelias dešimtis eurų – ir tiek mokančių klientų netrūksta, nes jos darbai tikrai įspūdingi ir neįprasti, o vasarotojai stebisi ir negaili komplimentų.
Internetu pardavinėti nedrąsu
Pirkėjų moteris vėl tikisi sulaukti vasarą Zarasuose – savo darbų internete ji nereklamuoja, nes juos taip pardavinėti jai atrodo nejauku. „Būna, kad žmonės skundžiasi internete įsigytomis prekėmis ir, ko gero, būna pardavėjų, kurie nesiekia nieko apgauti, tačiau realybėje prekė atrodo kitaip nei ekrane. Taigi man neramu, kad nusipirkusiems piešinius internetu žmonėms kažkas gali atrodyti kitaip negu įsivaizdavo – norisi, kad jie pamatytų juos gyvai. Be to, kaip jau minėjau, įdomus yra ne tik rezultatas, verta pamatyti ir procesą, kaip vaizdas atsiranda“, – pasakojo meniška moteris.
Tam, kad būtų galima stebėti, kaip ji dirba, dar reikalingas tinkamas oras: turi būti ne per karšta ir ne per saulėta, nes tada dažai džiūva itin greitai ir nepavyksta išgauti norimų formų. Žinoma, negali lyti, taip pat neturi būti vėjuota, nes vėjas dažus nupučia.
Ir žiemą nepapieši – kai šalta, dažai išsipurškia su burbuliukais, tad atšalus moteris mieliau siuvinėja kryželiu. Kai vasario gale prasidėjus karui Ukrainoje Inga visgi labai užsinorėjo piešti, ji pasinaudojo „jutūberių“ pademonstruota gudrybe: dažų indelius sumerkė į karštą vandenį, ir tada jie tapo tinkami purškimui.
