Likimo ironija: homofobiškai mąsčiusi katalikė iš Gargždų rado laimę su liuteronų pastore

„Likimo ironija, kad nusigręžusi nuo Katalikų bažnyčios, jausdamasi jos atstumta, emigravusi iš Lietuvos įsimylėjau danę Liuteronų bažnyčios pastorę ir su ja susituokiau“, – kalbėjo informacinių technologijų specialistė Rūta Jonuševičiūtė (34 m.).

 Neseniai susituokusios lietuvė R. Jonuševičiūtė (kairėje) ir danė V.Bidstrup jau svajoja apie vaikus. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Neseniai susituokusios lietuvė R. Jonuševičiūtė (kairėje) ir danė V.Bidstrup jau svajoja apie vaikus. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu, o žiedus kaklo girliandoje atnešė Rūtos (kairėje) ir Vibeke šuo Baika.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu, o žiedus kaklo girliandoje atnešė Rūtos (kairėje) ir Vibeke šuo Baika.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Žiedai.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Žiedai.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu, o žiedus kaklo girliandoje atnešė Rūtos (kairėje) ir Vibeke šuo Baika.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu, o žiedus kaklo girliandoje atnešė Rūtos (kairėje) ir Vibeke šuo Baika.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vibeke kolekcionuoja guminius ančiukus.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vibeke kolekcionuoja guminius ančiukus.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės ir neturi įprastų laisvadienių.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės ir neturi įprastų laisvadienių.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 IT specialistė R.Jonuševičiūtė Danijoje tapo ramesnė, bendravime sumažėjo sarkazmo. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 IT specialistė R.Jonuševičiūtė Danijoje tapo ramesnė, bendravime sumažėjo sarkazmo. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 IT specialistė R.Jonuševičiūtė Danijoje tapo ramesnė, bendravime sumažėjo sarkazmo. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 IT specialistė R.Jonuševičiūtė Danijoje tapo ramesnė, bendravime sumažėjo sarkazmo. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Šeimos augintinis.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Šeimos augintinis.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės, ir neturi įprastų laisvadienių.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės, ir neturi įprastų laisvadienių.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės ir neturi įprastų laisvadienių. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės ir neturi įprastų laisvadienių. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Neseniai susituokusios lietuvė R. Jonuševičiūtė (kairėje) ir danė V.Bidstrup jau svajoja apie vaikus. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Neseniai susituokusios lietuvė R. Jonuševičiūtė (kairėje) ir danė V.Bidstrup jau svajoja apie vaikus. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės ir neturi įprastų laisvadienių. Tačiau laisvalaikiu Vibeke sugeba atsipalaiduoti, mėgsta linksmus dalykus.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės ir neturi įprastų laisvadienių. Tačiau laisvalaikiu Vibeke sugeba atsipalaiduoti, mėgsta linksmus dalykus.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės ir neturi įprastų laisvadienių. Tačiau laisvalaikiu Vibeke sugeba atsipalaiduoti, mėgsta linksmus dalykus.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Liuteronų pastorė V.Bidstrup dirba emociškai sunkų darbą – laidotuvės, krikštynos, vestuvės ir neturi įprastų laisvadienių. Tačiau laisvalaikiu Vibeke sugeba atsipalaiduoti, mėgsta linksmus dalykus.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Dar pirmą pažinties dieną Rūta ir Vibeke pajuto, kad joms yra lengva ir įdomu bendrauti. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Dar pirmą pažinties dieną Rūta ir Vibeke pajuto, kad joms yra lengva ir įdomu bendrauti. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Dar pirmą pažinties dieną Rūta ir Vibeke pajuto, kad joms yra lengva ir įdomu bendrauti.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Dar pirmą pažinties dieną Rūta ir Vibeke pajuto, kad joms yra lengva ir įdomu bendrauti.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Dar pirmą pažinties dieną Rūta ir Vibeke pajuto, kad joms yra lengva ir įdomu bendrauti.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Dar pirmą pažinties dieną Rūta ir Vibeke pajuto, kad joms yra lengva ir įdomu bendrauti.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Dar pirmą pažinties dieną Rūta ir Vibeke pajuto, kad joms yra lengva ir įdomu bendrauti.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Dar pirmą pažinties dieną Rūta ir Vibeke pajuto, kad joms yra lengva ir įdomu bendrauti.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Neseniai susituokusios lietuvė R. Jonuševičiūtė (kairėje) ir danė V.Bidstrup jau svajoja apie vaikus. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Neseniai susituokusios lietuvė R. Jonuševičiūtė (kairėje) ir danė V.Bidstrup jau svajoja apie vaikus. <br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu.<br>Lasse Skovgaardo Haseno ir asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (28)

Lrytas.lt

May 29, 2022, 8:17 PM, atnaujinta Jul 2, 2023, 10:56 PM

Gargžduose užaugusi R.Jonuševičiūtė kurį laiką homoseksualių žmonių atžvilgiu buvo kategoriška. Iki maždaug 23 metų ji save laikė netgi homofobiška, nepritarė pirmosioms Lietuvoje gėjų eitynėms.

Paauglystėje išgyvenusi sudėtingą laikotarpį mergina įsiliejo į krikščionišką Klaipėdos organizaciją „Jaunimo misija“, tačiau daugiau nei penkerius metus buvusi aktyvi bažnyčios narė, suvokusi, kad yra homoseksuali, krikščionišką bendruomenę paliko.

„Nenorėjau gyventi dvilypio gyvenimo – bendrauti su bendruomene, kuri pasisako prieš vienalyčių porų santykius, ir slėpti savo tapatybę“, – pasakojo R.Jonuševičiūtė.

Dabar Rūtai nebereikia nuo nieko slapstytis, gėdytis savo prigimties. Ji laisva mylėti moterį, mėgautis šeiminiu gyvenimu, svajoti apie vaikus. Tik tokios malonės ji sulaukė ne gimtinėje, o Danijoje.

Balandžio 23 dieną IT specialistė ir jos išrinktoji dvasininkė Vibeke Bidstrup (33 m.) Kopenhagoje atšoko smagias vestuves.

Susituokti Rūta ir Vibeke planavo 2021 metų rugsėjo mėnesį, bet dėl pandemijos ceremoniją teko nukelti.

Vestuvės vyko vienoje didžiausių Kopenhagos liuteronų bažnyčių, pavadintoje Grundvigo vardu. (Grundvigas buvo pastorius, Danijoje reformavęs krikščionybę ir prisidėjęs prie Europos demokratėjimo.) Šioje bažnyčioje pastore dirba ir V.Bidstrup.

Santuokos ceremonija vyko pagal visas tradicijas su religiniais skaitiniais, pamokslu, giesmėmis. Danijoje bažnyčioje galima susituokti ir vienalytėms poroms. Rūtą ir Vibeke sutuokė dvi Grundvigo bažnyčios pastorės. Danijoje pakanka bažnytinės santuokos, kad ji būtų pripažinta teisėta, nereikia papildomai jos registruoti civiline tvarka.

Į bažnyčią pasveikinti nuotakų susirinko per 150 žmonių. Po ceremonijos Rūta ir Vibeke lauke su svečiais pasivaišino šampanu, užkandžiais. Nuotakos vilkėjo švelniai rožinės spalvos apdarus. Rūta pasirinko kelnių kostiumą, o Vibeke pasipuošė tiulio suknele.

„Man buvo labai svarbu, kad būtume susiderinusios. Drabužius mums siuvo lietuvė dizainerė, mados namų „Mas 924“ įkūrėja Monika Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė. Nenorėjome ne tik baltos spalvos, bet ir tamsių tonų drabužių, tačiau siekėme atrodyti šventiškai. Aš labiau esu pratusi mūvėti kelnes, o Vibeke patinka labiau eksperimentuoti su apranga. Ir mūsų žiedai pagaminti Lietuvoje, jų autorius – juvelyras Paulius Rūkas. Vidinėje pusėje turime viena kitos pirštų atspaudus su išgraviruota vestuvių data. Mano vestuvinis žiedas yra juodas, pagamintas iš titano, o Vibeke pasipuošė raudonojo aukso žiedu“, – pasakojo Rūta.

Po iškilmių bažnyčioje šventė persikėlė į Kopenhagos centre esantį parką. Čia dalyvavo 120 svečių. Susibūrė net 12 skirtingų tautybių žmonės. Šventę vedė aktorius ir atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas, jis buvo atvykęs su savo gyvo garso grupe.

„Danijoje nėra vestuvių vedėjų tradicijos. Dažniausiai šventę koordinuoja koks nors jaunųjų draugas arba giminaitis, suteikiantis svečiams žodį.

Kadangi buvo tiek daug skirtingų tautybių ir kultūrų žmonių, norėjau profesionalo, kuris diriguotų paradui. Dominyku labai pasitikiu, net vestuvių datą derinome prie jo darbų grafiko“, – kalbėjo R.Jonuševičiūtė.

Povestuvinei kelionei Rūta ir Vibeke nesurado laiko ir mano, kad tai buvo klaida. Kelionė būtų suteikusi atgaivą po šventinių rūpesčių. Dabar pora planuoja kur nors išvykti žiemą.

– Ar kas nors pasikeitė jūsų santykiuose po santuokos registravimo? – paklausiau R.Jonuševičiūtės.

– Labiausiai džiugina, kad nuo pečių nukrito vedybų organizavimo rūpesčiai, nerimas.

Apie rimtesnius santykių pokyčius galėčiau pasakyti po metų. Bet jau dabar manau, kad atsirado daugiau ramumo, saugumo, aiškumo. Sprendimas padarytas, nebeliko kausimų, ar mes būsime kartu.

Žinoma, labai gaila, kad Lietuvoje mūsų santuokos liudijimas nieko nereiškia ir teisiškai negalioja, tad gimtinėje neturiu būdo išspręsti visų teisinių klausimų.

Tai viena priežasčių, kodėl gyvename Danijoje, o ne Lietuvoje. Danijoje mažiau problemų. Pavyzdžiui, jeigu man kas nors atsitiktų, Vibeke iškart gautų mano pensijos išmokas, ir atvirkščiai. Čia daugiau paprastumo, mažiau kompleksiškumo.

– Neslepiate, kad norėtumėte turėti vaikų. Ar tai yra vienas artimiausių planų?

– Vaikų nenusipirksi nuėjęs į parduotuvę, tačiau procesą norime pradėti artimiausiu metu. Kaip viskas klostysis, sunku prognozuoti. Gali ir užtrukti.

Danijoje sistema nestigmatizuojanti, nepriklausomai nuo porų lyties. Kai pradėsime procesą, į vaisingumo kliniką eisime kaip pora, kartu dalyvausime visuose etapuose.

Ten yra pasirašomi legalūs dokumentai. Mes nutarėme, kad pirmąjį vaiką išnešios Vibeke. Gyvenimas parodys, ar taip ir bus.

Jei viskas susiklostys sėkmingai, į vaiką turėsiu tokias pat teises ir pareigas kaip ir biologinė motina. Mūsų abiejų pavardės bus įrašytos vaiko gimimo liudijime.

Tad kartu turėsime išlaikyti vaiką, rūpinti jo gerove. Net tada, jei mudviejų santykiai nutrūktų.

Vaisingumo klinikoje yra donorų registras, galima rinktis, ar nori atviro donoro, ar uždaro. Mes nutarėme rinktis atvirą donorą, nes tuomet, kai vaikui sueis 18 metų, jis gaus biologinio tėvo kontaktus, jei norės, galės su juo susitikti, bendrauti, gauti atsakymus į rūpimus klausimus.

Vaikams dažnai kyla įvairių klausimų dėl tapatybės. Mes nenorėtume nieko nuo jo slėpti.

– Kaip ir kada jūs susipažinote su Vibeke?

– Prieš penkerius metus išvykau į Amsterdamą. Gavau įdomų darbą įmonėje „Canon Europe“, tapau IT infrastruktūros projektų vadove.

Nuo mano atvykimo buvo praėjusios gal trys savaitės, dar nebuvau spėjusi apšilti kojų ir susirasti draugų, kai programėlėje „Tinder“ į akis krito vienos merginos įrašas. Ji buvo trumpam atvykusi į Amsterdamą pas draugą ir ieškojo su kuo vakare išgerti alaus. Aš jai parašiau, taip mes susitikome. Pokalbis iškart užsimezgė, buvo įdomu bendrauti.

Iš pradžių į šią pažintį nežiūrėjau rimtai, nes Vibeke gyveno Kopenhagoje, aš – Amsterdame. Bet susitikome ir kitą vakarą, vėl turiningai praleidome laiką.

Po kurio laiko važiavau į mokymus Švedijoje, užsukau ir į Kopenhagą. Vėl susitikome. Tada Vibeke atvažiavo savaitei pas mane į Amsterdamą.

Pradėjome suprasti, kad mums kartu gera ir įdomu. Po poros mėnesių nutarėme pabandyti megzti rimtą draugystę, viena pas kitą važinėdavome kas tris savaites. Ir taip dvejus metus. Tapo aišku, kad taip bendrauti neracionalu. Susiradau Kopenhagoje darbą ir beveik prieš trejus metus čia persikėliau.

– Ar jūsų negąsdino, kad Vibeke yra pastorė, kad toks žmogus kasdienybėje gali būti per daug konservatyvus, sausas, asketiškas, sugalvojantis sau ir kitiems daug apribojimų?

– Kai susipažinome, Vibeke studijavo, todėl kai sužinojau, kad ji ruošiasi tapti pastore, labai nustebau.

Lietuviai įsivaizduoja, kad viskas, kas susiję su religija, yra nesuderinama su pasaulietišku gyvenimu, šeimos kūrimu, juo labiau su tos pačios lyties žmonių santykiais.

Nors iš pradžių buvo šioks toks šokas, laikui bėgant pamačiau, kad liuteronų tikėjimas, kitaip nei katalikų, ne toks mistifikuotas, neturintis tokio šventumo patoso. Liuteronų bažnyčios požiūris labiau filosofinis, etinis, jame nėra fanatizmo.

Vibeke dirba labai rimtą, emociškai sunkų darbą – tai laidotuvės, krikštynos, vestuvės, tačiau laisvalaikiu ji sugeba atsipalaiduoti, mėgsta linksmus dalykus.

Pavyzdžiui, Vibeke dažniausiai nešioja skirtingas kojines. Jos filosofija tokia – gaila aukoti laiką kojinėms rūšiuoti.

Išskalbtas kojines ji deda į vieną stalčių, iš ryto išsitraukia pirmas po ranka pakliuvusias ir apsimauna. Koks pasitaiko spalvų derinys, toks ir būna. Kartais išsitraukia panašias kojines, kartais – nelabai. Tai nėra stiliaus išraiška. Tai ji daro dėl to, kad taupo laiką.

Vibeke kolekcionuoja guminius ančiukus. Kolekcijoje turi ančiukę vienuolę, ančiuką velnią, ančiukę Mergelę Mariją, laikančią mažytį ančiuką Jėzų. Ji mėgsta klausytis popmuzikos, linksmintis vakarėliuose. Vibeke patinka lamos, alpakos. Tai, kad laisvalaikiu ji sugeba išsinerti iš rimtumo marškinių, mane labai žavi. Ji leidžia sau būti žaismingai. Aš to mažiau sau leidžiu, esu griežtesnė.

Gyventi su pastoriumi sudėtinga dėl to, kad išvykas per Kalėdas, Velykas galima pamiršti. Vibeke dažnai dirba vakarais, savaitgaliais.

Ji neturi įprastų laisvų dienų. Man laisvos dienos yra per Velykas, Kalėdas, o jai tai – darbo dienos. Jai laisvas kiekvienas pirmadienis, tad reikia viską labai iš anksto planuoti.

– Ar dalyvaujate Vibeke laikomose mišiose?

– Labai retai einu į bažnyčią, tik ypatingais atvejais, jei vyksta koks nors tarptautinis renginys. Nenoriu susilieti su jos darbu. Ji man yra žmona, o ne pastorė. Aišku, žinau, kaip jai sekasi darbe, mes pasikalbame.

Dar man labai patinka, kad, be bendro gyvenimo, turime asmeninius interesus.

Pavyzdžiui, Vibeke turi draugų, su kuriais eina žiūrėti filmų, aš turiu draugių italių, su kuriomis keliauju. Mums nėra poreikio būti visur kartu vienai į kitą įsikibus.

Neretai dirbu viršvalandžius ir dalyvauju konferencijose. Nežinau, kaip bus, jei turėsime vaikų, bet dabar mūsų kasdienybėje daug laisvės.

– Tikriausiai dabar homoseksualūs draugai iš Lietuvos sveikina jūsų santuoką? Gal net pavydi, kad be suvaržymų galėjote įteisinti santykius, kad nebereikia slapstytis?

– Gyvendama Lietuvoje nesislapsčiau artimiausioje aplinkoje. Buvau saugiame burbule, kuriame galėjau atsiverti, bet už jo ribų jausdavau įtampą, turėdavau galvoti, ką kalbu. Vieniems sakydavau, kad keliavau su antrąja puse, kitiems – kad su drauge. Turėjau atsiminti, ką kam sakiau. Visą laiką buvo papildomas galvos skausmas.

Atsimenu, kai tik pradėjau dirbti, mes Lietuvoje gyvenome kartu su tuometine partnere.

Norėjau pasikviesti į svečius kolegę, bet pagalvojau – juk gyvename dviese, miegamasis vienas, kaip reikės viską paaiškinti?

Arba savaitgalį praleidai su savo partnere, o kai darbe paklausia, ką veikei, pradedi suokti, kad buvai su draugais.

Labai daug papildomos įtampos. Danijoje to nėra.

Jei darbe kalba pasisuka apie santuoką ir manęs paklausia apie vyrą, aš galiu pataisyti, kad turiu žmoną.

– Jūs ne ankstyvoje jaunystėje atradote, kad esate homoseksuali. Paauglystėje dalyvavote krikščioniškos organizacijos „Jaunimo misija“ veikloje, kritiškai vertinote pirmąsias LGBT narių eitynes.

– Užaugau nereligingoje šeimoje. Būdama gal 16 metų prisijungiau prie organizacijos „Jaunimo misija“. Ieškojau bendraminčių, palaikymo. Tada jaučiausi esanti tokia kaip visi.

Nors dabar prisimenu, jog buvo visokių ženklų, susižavėjimų, bet iki galo nesuvokiau, kad man patinka tos pačios lyties asmenys.

Man atrodė, kad tai tiesiog labai įdomūs žmonės. Gyvenau Gargžduose, informacijos trūko ir aš iki galo negalėjau savęs suprasti.

Kai būdama 23 metų įsimylėjau moterį, išgyvenau vidinį konfliktą. Smerkiau save, kad patiriu jausmus, kuriems prieštaravau. Vieną vakarą norėjau kur nors trenktis su mašina – buvo per sunku priimti save.

Pasidarė skaudu, kai bažnyčioje girdėdavau, kad homoseksualius žmones reikia smerkti, kai iš krikščioniškos bendruomenės liedavosi neapykanta tokių žmonių atžvilgiu.

Man bažnyčia visada buvo daugiau nei tikėjimas, religija. Tai buvo žmonės, bendruomenė. Jaučiau, kad jie manęs nepriims tokios, kokia esu. Supratau, kad nebenoriu ten būti.

Tada išvažiavau studijuoti į Prancūziją, nustojau lankytis bažnyčioje. Ten artimos draugės italės padėjo man suprasti, kad nėra už ką savęs nekęsti, kad viskas gerai su mano jausmais. Užtruko kokius penkerius metus, kol susitaikiau su savo tapatybe.

– Kaip į jūsų homoseksualumą reagavo artimieji?

– Artimiausiems draugams pasakiau nuo pat pradžių. Jie gerai priėmė.

Tėvams atsivėriau po gerų metų, kai pradėjau santykius su moterimi. Tai buvo tikrai netrumpa priėmimo kelionė.

Suprantu, kad tėvams tai yra tam tikrų lūkesčių netektis. Natūralu, kad tai užtrunka. Be to, tėvams ir aplinka nepadeda.

Kartais svarstau, kad jiems net sunkiau nei vaikams, nes tėvai yra vieni toje situacijoje, ypač jei jų aplinkoje yra žmonių, kurie homoseksualumą smerkia. Žinau, kad Vilniuje yra tėvų paramos grupė, joje ir mano mama šiek tiek dalyvavo.

– Ar Lietuvoje susidūrėte su smerkimu, patyčiomis?

– Į akis man niekas nieko nesakė, bet manau, kad už akių buvau apkalbėta. Su kai kuriais giminaičiais apie savo santykius nekalbėdavau. Manau, kad jie nujautė, bet nieko neklausdavo, o aš jiems nesakydavau.

Prieš dvejus metus buvo parodyta laida „Spalvos“, kurioje dalyvavome mes su Vibeke. Kai kurie giminaičiai iš tos laidos pirmą kartą sužinojo apie mus.

Lietuvoje mano gyvenimas buvo tarsi ribų tikrinimas.

Pavyzdžiui, italų kalbos pamokose reikia pasakoti apie antrąją pusę. Tada prasideda vidinis konfliktas – meluoti, kad neturiu antrosios pusės, ar sakyti tiesą, kad turiu merginą?

Stengdavausi būti labai atsargi. Vibeke gyvenimas visiškai kitoks. Ji užaugo aplinkoje, kur homoseksualumas nebuvo tabu ir problema.

– Kodėl Katalikų ir Liuteronų bažnyčios taip skirtingai vertina homoseksualumą?

– Danijoje daug demokratinio mąstymo, bet ir čia yra visko. Yra fanatiškų žmonių, yra pastorių, kurie nusiteikę prieš vienalytes santuokas. Bet dauguma žmonių yra liberalūs. Norint būti pastoriumi, reikia baigti Kopenhagos universitetą, gal tai prisideda prie jų platesnio požiūrio.

– Nutiko šiek tiek komiškas dalykas – atsisakėte katalikų tikėjimo ir susituokėte su pastore.

– Taip. Komiškumo šiek tiek yra. Be to, dabar gyvenu bažnyčios name. Liuteronų bažnyčioje, kitaip nei kai kuriose krikščionių konfesijose, yra mažiau savęs baudimo, smerkimo.

Dabar mano požiūris į religiją, bažnyčią yra sušvelnėjęs. Matau, kad tai gali būti vieta svarstyti kokius nors vertybinius klausimus.

– Lietuvoje į dvasininkus žiūrime tarsi jie būtų pakylėti ant pjedestalo. Kunigai turi šeimininkes, kurios gamina valgį, tvarko kambarius, bažnyčią puošia gėlėmis. Kokia jūsų ir Vibeke buitis?

– Mūsų buitis įprasta. Neturime patarnaujančio personalo. Dvasininkai čia tokie patys žmonės – dirba pagal darbo sutartis, gauna atlyginimą, moka mokesčius.

Gyvename didžiuliame name. Jei sugenda santechnika ar šildymo sistema, remonto darbus apmoka bažnyčia.

Turime daug svečių kambarių, pas mus nuolat būna daug žmonių.

– Kaip dalijatės buities darbus?

– Labai natūraliai. Aš esu labiau susitelkusi, man tenka tvarkyti įvairią įrangą, kabinti paveikslus. Vibeke – labiau filosofė.

Namuose atliekame tuos buities darbus, kurie mums lengvesni arba artimesni. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu išnešti šiukšlių, iškyla kažkoks psichologinis barjeras. Tad tai yra Vibeke darbas.

Jai labiau patinka eiti pasivaikščioti, todėl ji dažniau vedžioja mūsų šunį Baiką. Dar ji visada pjauna žolę aplink namus, sako, kad šis darbas veikia kaip meditacija. Per penkerius metus nesu pjovusi žolės. Man labiau patinka ką nors nudažyti, pataisyti, parinkti baldus, valyti namus.

Sukiotis prie viryklės mes abi nejaučiame didelio malonumo. Ką nors pagamina ta, kuri turi laiko.

– Ką pamėgote daniško, o ką Vibeke – lietuviško?

– Vibeke labai patinka cepelinai. Ji dažnai svečiuojasi Lietuvoje, dabar kartą per savaitę nuotoliniu būdu su mokytoja mokosi lietuvių kalbos. Tai padeda geriau suprasti lietuvių kultūrą, mentalitetą.

Lietuvių kalba yra labiau nurodančioji negu danų. Su Vibeke kalbame angliškai.

Mes Lietuvoje ramiai galime pasakyti: „Uždaryk langą.“ O Vibeke iš pradžių manė, kad taip sakydama esu rūsti, nepagarbi.

Danų kalboje nėra liepiamosios nuosakos. Vibeke sakydavo: „Ar galėtum man atnešti vandens.“

Man skambėdavo per daug mandagiai. Bet vėliau apsipratome ir supratome kultūrinius skirtumus.

Danijoje man patinka ramybė, atsipalaidavimas, socialinis saugumas.

Tiesa, dviračiu, kaip daugelis danų, važinėti nepradėjau, toliau vairuoju automobilį.

Dar jie labai mėgsta anyžinius saldainius, aš jų kol kas taip pat nepamėgau. Jaučiu, kad gyvendama Danijoje tapau ramesnė, mano bendravimas mažiau grubus, ne toks sarkastiškas.

– Kokia jūsų darbo specifika, kokie santykiai su kolegomis?

– Dirbu vienoje didžiausių Danijos biotechnologijų įmonių „Novozymes“ IT vyresniąja projektų vadove. Turiu gerai apmokamą darbą ir galiu daryti karjerą.

Danijoje žmonės atskiria darbinius santykius ir draugystę. Lietuvoje žmonės ir laisvalaikį mėgsta leisti su kolegomis, o Danijoje taip būna retai.

Danai turi gyvenimo patikrintus draugus nuo darželio ar mokyklos laikų, šeimą ir su jais leidžia laisvalaikį. Retai kada bendradarbiai tampa draugais. Todėl užsieniečiams sudėtinga įsilieti į danų draugų ratą.

Danijoje dirbama daug mažiau viršvalandžių. Yra 37 darbo valandos per savaitę. Penktadienį jau nuo trečios valandos biure nieko nėra. Smagu, kad žmonės turi galimybę daugiau laiko skirti asmeniniam gyvenimui.

Atostogų danai turi penkias ar šešias savaites, priklausomai nuo įmonės. Vaikai vasarą atostogauja šešias savaites.

Liepą yra didysis atostogų metas, kai biurai beveik visai uždaryti.

– Dabar, kai tapote laiminga, savimi pasitikinčia moterimi, kokius esminius dalykus gyvenime supratote?

– Pagrindinis suvokimas tas, kad viskas man yra gerai.

Kad būti kitokiam yra normalu, kad nebūtina prisiimti svetimų lūkesčių, beprotiškų reikalavimų sau.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.