Patys susikurdavo populiarius žaidimus
Nors Grigas neregys nuo gimimo, tačiau prisimindamas savo vaikystę sakė, kad visais būdais stengėsi augti taip, kaip jo bendraamžiai. Vaikinas prisiminė, kad iš pradžių buvo sunku suvokti erdvę, kai jos negalėdavo pamatyti, tačiau vėliau jo smalsumui pagelbėdavo tėvai.
„Jeigu kiti mato dangų, tai aš dangaus nematydavau, jeigu kiti mato lubas, tai aš jų nemačiau. Tada, kai buvau 4–5 metų man pasidarė labai įdomu, kas ten viršuje, ir niekaip negalėjau to suprasti.
Vaikystėje su tėvais gyvenau bute ir kai viršuje girdėdavosi kaimynai, aš nesuprasdavau kaip tai gali būti. Galų gale aš turbūt atsibodau su savo klausimais ir tėvai mane pakėlė, kad aš galėčiau paliesti lubas ir suprasti“, – prisiminė vaikinas.
Grigas pasakojo, kad su bendraamžiais nuo tuo metu populiarių veiklų taip pat neatsilikdavo. Tiesa, tam tikrus žaidimus teko pasitobulinti patiems.
„Ta vaikystė, aišku, nebuvo tokia pati kaip reginčio vaiko, nes tėvai leisdavo mažiau, labiau saugojo, bet vis tiek stengiausi domėtis tuo, kuo domėjosi ir mano bendraamžiai.
Jeigu tuo metu visi žiūrėdavo animacinius filmukus, tai man jie irgi būdavo įdomu. Mes bandydavome net žaidimų kortas atsispausti Brailio raštu, kai jau išmokom tą raštą. Visaip bandydavom tą gyvenimą panašų gyventi kaip ir kitų“, – pasakojo pašnekovas.
Nors kartais visuomenėje žmonės dar keistai reaguoja į sėkmingai besimokančius negalią turinčius vaikus, tačiau Grigas pasakojo, kad tėvai nuo to jo nesulaikė.
„Jie nedraudė man mokytis, dirbti nors saugoti stengiasi iki dabar. Mokytis jie niekada nedraudė, nes gerai suprato, kad mokslai veda ir kažkur toliau. Darbas arba mokslai yra ne tik užimtumas, pasiekimas kažkokių aukštumų, bet ir naujos pažintys, kurios praturtina. Nuo tokių dalykų tėvai tikrai nesaugo“, – kalbėjo vaikinas.
Apie istorijos studijas svajojo nuo mažens
Nors vaikinas ir turi regėjimo negalią, tačiau tai jo nesustabdė baigti dvejas studijas Vilniaus universitete. Jis prisiminė, kad apie 2019 m. baigtas istorijos studijas svajojo jau nuo mažens, o bakalauro laipsnio šioje srityje siekti padėjo ir kitų žmonių skeptiškumas.
„Istoriją studijuoti norėjau nuo pat mokyklos laikų, nors ir supratau, kad dirbti turint tokią negalią šioje srityje yra gan sudėtinga. Man istorija visuomet labai patiko, aš ją labiausiai mėgau mokykloje, tačiau ten jaučiau ir tokį spaudimą.
Kadangi muzikavau, tai man siūlydavo geriau būti muzikantu, kažką veikti su muzika, bet manęs tai nelabai traukė, o bandymas nukreipti mane kita kryptimi kaip tik padarė atvirkštinį efektą. Aš užsinorėjau įrodyti, kad aš galiu tai pasiekti, todėl pasirinkau istoriją, įstojau ir absoliučiai dėl to nesigailiu. Jeigu reikėtų, tai kartočiau ir dar kartą“, – džiaugėsi Grigas.
Antrąsias – pedagogikos – studijas jis baigė 2020 m., o kelias iki jų buvo visiškai atsitiktinis.
„Su pedagogika buvo priešingai – labai netikėta. Mokykloje pagalvojau, kad galbūt būtų įdomu istorija, o vėliau būti istorijos mokytoju, bet supratau, kad darbą gauti turint negalią būtų sunku. Vis dėlto, požiūris pasikeitė per akademines atostogas universitete. Jų metu dalyvavau viename su negalia susijusiame projekte, kurio vadovė manęs paklausė, ką aš veiksiu baigęs studijas ir paklausė, ar nenorėčiau pabandyti pamokytojauti.
Aš suabejojau ir sakiau jai, kad man galbūt net praktikos man nepavyks rasti ne aklųjų mokyklose, bet ji man parekomendavo vieną mokyklą, su kuria galėčiau pasikalbėti. Nuėjau į tą mokyklą dar net nežinodamas, ar įstosiu į pedagogiką universitete, bet iškart paklausiau direktoriaus, ar priimtų atlikti praktikos, jeigu įstočiau. Jis atsakė, kad tai būtų iššūkis, bet pabandyti galima. Tada pagalvojau, kad reikia bandyti, per galvą juk niekas neduos“, – kalbėjo pašnekovas.
Minėtąją praktiką Grigas atliko nedidukėje Vilniaus Vaivorykštės tako gimnazijoje, kurioje klasėse vos po 10 mokinių. Nepaisant nedidelės bendruomenės, vaikinui baimės prieš pirmąsias pamokas vis tiek buvo, tačiau ji greitai dingo.
„Kadangi praktikos metu atėjo karantinas, tai, nors ir sekėsi neblogai, tačiau praktikos pritrūko. Iš pradžių, žinoma, buvo baisu, nežinojau, kaip reaguos mokiniai į mane, ar neapmėtys kepurėmis.
Visa baimė dingo, kai per pirmąsias pamokas vaikai normaliai reagavo į mane, todėl vėliau ir nebuvo sunku. O dar pagelbėjo ir tai, kad prieš praktiką galėjau ir stebėti pamokas, kaip kiti mokytojai dirba su vaikais“, – pasakojo Grigas.
Grigas yra ir vienas pirmųjų, kurie Vilniaus universitete atsiėmė ypatingą Brailio raštu parašytą diplomą. Nors tokio gesto vaikinas pernelyg nesureikšmina, tačiau jo nuomone, tai gali būti ir geras ženklas.
„Toks gestas atrodo, kad Brailio raštas yra pripažįstamas kaip lygiavertis raštas. Juk iš esmės tai yra ta pati lotyniška abėcėlė tik iškili, kad ją galėtų matyti neregiai. Kuo daugiau tokių atvejų bus, kuo labiau daugės įvairių užrašų Brailio raštu, diplomų ar atestatų Brailio raštu, tuo labiau kils motyvacija tą raštą mokytis.
Dabar, jeigu žmogus naujai apanka, tai jis tokios motyvacijos mokytis neturi, nes yra įvairiausių technologijų, audio knygų, programėlių, o Brailio raštu visko yra mažai. Tokiu būdu universitetas, kuris iš esmės nieko bendro su Brailio raštu niekada neturėjo, prisideda prie Brailio rašto stiprinimo, platinimo, gaivinimo, nes bėdų su šiuo raštu tikrai yra“, – sakė jis.
Apie negalią turinčius žmones žinoma per mažai
Grigas pasakojo, kad mokyklose kalbėdamas su vaikais dažnai išgirsta klausimą apie sapnus. Nors daug kam atrodo, kad neregiai apskritai nesapnuoja, vaikinas pasakojo, kad tai nėra vien matymo klausimas – viską formuoja vaizduotė.
„Jeigu visi sapnuoja vaizdais, tai aš sapnuoju garsais. Aš viską suvokiu per garsą ir tada tam tikri dalykai iškyla vaizduotėje. Būna, aišku, kad susapnuoji kokį nors daiktą, kuris neskleidžia jokio garso, pavyzdžiui, padėtas kiaušinis ant stalo. Na, jis padėtas, bet jokio garso jis neskleidžia, bet aš vis tiek atsimenu, kad kažkada sapnavau pintinę kiaušinių.
Čia jau turbūt ne matymo klausimas, o tiesiog tai, kas iškyla vaizduotėje. Jeigu esi tą daiktą matęs, lietęs, supranti, kaip jis atrodo, tai jis ir iškyla vaizduotėje. Nors daug kam atrodo, kad nematantys apskritai nesapnuoja, bet tai netiesa, mes sapnuojame, tik kitaip“, – aiškino jis.
Nors Grigas yra gerasis pavyzdys, kaip žmonės su negalia gali gyventi pilnavertį gyvenimą, tačiau visuomenėje būna ir kitaip mąstančių asmenų. Kai kurie negalias net išsigalvoja tam, kad gautų asmeninę naudą.
„Esu girdėjęs, kad dėl pinigų kai kurie apsimeta, kad mato prasčiau arba apskritai naudojasi savo negalia. Tie, kurie bando pasinaudoti savo negalia, manau, bando tokiu būdu kompensuoti tai, ko jie neturi. Jie galbūt prarado regėjimą, klausą ar galimybę judėti ir tai bando kompensuoti kitais dalykais.
Tie, kurie bando apsimesti neįgaliais, man atrodo, nesupranta, nemoka džiaugtis gyvenimu ir tuo, ką jie turi. Jei jie iš tikrųjų atsidurtų tokioje vietoje, tikrai nemanau, kad būtų labai laimingi“, – svarstė jis.
Paklaustas, kaip jis išlaiko motyvaciją ir gerą nusiteikimą, vaikinas sakė, kad prie to prisideda ir jau sėkmingai nueitas kelias. Vis dėlto jis pridūrė, kad yra žmonių, kuriems gerai jaustis trukdo ir neigiamas požiūris iš visuomenės.
„Kol kas, kol dar viskas man klojasi ne taip ir blogai, tai manęs niekas ir nestabdo. Bet įsivaizduokim, kad jeigu žmogus pabaigia studijas ir jis niekur negauna darbo, jo niekas nepriima ir net normaliai negali motyvuoti, kodėl nepriima, tai tokiu atveju motyvacijos jau iš tikrųjų nelabai ir lieka.
Aš negaliu kalbėti už kiekvieną neįgalų žmogų ir noriu tikėti, kad tai keičiasi, bet manau, kad tai vis dar yra kitoks požiūris į neįgaliuosius. Visuomenė vis dar nelabai žino, ką gali žmonės su negalia, ko jie negali, kokios pagalbos jiems reikia, ką jie gali dirbti. Žmonės dar pakankamai mažai žino, todėl vis dar yra tas kitoks požiūris“, – dėstė Grigas.
Jis taip pat pridūrė, kad tokį požiūrį gali padėti pakeisti ne kas kitas, o patys negalią turintys vaikai. Vis dėlto, jis taip pat pabrėžė, kad tai turi būti daroma jau nuo mažų dienų, nes jau susiformavusį suaugusio žmogaus požiūrį pakeisti gali būti itin sunku.
„Manau, kad turėtų šviesti patys neįgalieji, o geriausia, jeigu jie savo pavyzdžiu tai ir parodytų. Pavyzdžiui, jeigu jie gali dirbti, tai ir dirbtų. Galima visuomenę šviesti visokiomis edukacijomis, tačiau manau, kad suaugusįjį šviesti gana sudėtinga, nes jis jau yra susiformavęs savo pasaulėžiūrą ir ją keisti yra sunku.
Vis dėlto mokyti galima vaikus. Jie yra imlesni, jiems viskas yra įdomu, jie dar neatmeta informacijos. Galėtų būti net ir vadovėlių turinyje apie negalią turinčius žmones“, – svarstė jis.
