Su daugybę talentų turinčia G.Pintukaite, kurios teptuko potėpiams Lietuvoje neatsispirdavo garsūs žmonės, o paveikslai puošė dešimtis personalinių ir apie šimtą tarptautinių parodų, susitikome Renesanso lopšiu vadinamoje Florencijoje, pasauliui padovanojusioje ne vieną garsų kūrėją.
Kol pačios kurta gėlėta skrybėle pasipuošusi Grytė ruošiasi parodai ir kabina ant sienų savo įspūdingus paveikslus, po šalia esantį jazminais kvepiantį Florencijos senamiesčio kiemelį bėgioja vietoje nenustygstantis jos šviesiaplaukis pustrečių metų sūnus Michaelis, mamą stebi ir iš pirmosios santuokos gimęs vyresnėlis sūnus Manuelis, kartu persikėlęs į Italiją.
Žymios portretistės paveikslų herojai tarsi atkeliavę iš praėjusių laikų, o jų autorė lyg dvarininkaitė – jos išskirtinės išvaizdos nepastebėti neįmanoma. Ji kalba ramiu melodingu balsu, visada puošiasi suknelėmis, kurias pati kuria, mielai dėvi skrybėles su vualiais, pirštinaites, mėgsta meną, poeziją, bel canto (liet. „gražus dainavimas“), o be kūrybos neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Žurnalui „Savaitgalis“ G.Pintukaitė atvirai papasakojo apie lyg paveikslą kuriamą savo gyvenimą, kuriame šviesios spalvos nutrina buvusius tamsius potėpius.
„Kai dabar pažvelgiu, iš tiesų atrodo labai neįtikėtinas toks staigus gyvenimo pokytis, bet tiesiog jaučiau, kad turiu eiti paskui svajonę, tarsi pajutau kūrėjo norą, kad aš juo sekčiau be jokių klausimų. Tuo metu buvo labai sunku Lietuvoje dėl įvairių susiklosčiusių aplinkybių, buvo per ankšta. Nieko daug negalvodama ir neplanuodama norėjau patapyti vasaros laikotarpiu, rasti ramybę“, – savo išskirtinės istorijos vingius pradėjo pasakoti Grytė.
Italijoje ji įsikūrė visiškai netikėtai. 2017 metų birželį surengė savo tapybos parodą Romoje ir nusprendė čia pasilikti, laukti kūrybinio įkvėpimo apsupta gamtos grožio, atsiskyrusi nuo rūpesčių, planų ir žmonių.
Tuomet jos turtas čia buvo tik lagaminas su keliomis vasariškomis plazdančiomis suknelėmis ir ją lydinčiu molbertu. Sėdusi į traukinį iš Romos ji nukeliavo į Toskaną, kur rado seną namą su balkonėliu ant kalvos žavingo Kortonos miestelio papėdėje.
„Vaikštinėdama pirmo pasitaikiusio žmogaus, traktoriumi tręšiančio alyvuoges, paklausiau, ar būtų galima vasarai kur nors išsinuomoti namą. Kaip tik Romoje parodoje buvo pavykę parduoti keletą paveikslų, už gautus pinigus galėjau išsinuomoti namą. Įsikūriau viena sau kalne tokioje vienumoje, kur aplink vaikštinėjo dygliakiaulės ir buvo girdėti senoviniai Kortonos rotušės varpų aidai.
Mano balkonėlis žiūrėjo į dangų ir į kalnų tarpeklio žalumą. Rašiau jame savo dienoraštį, kuris buvo tarsi pasikalbėjimas su Dievu, kad viską priimu, ką jis siunčia, ir net nedrįsau svajoti, kaip susidėlioti savo ateitį, – gyvenimo Italijoje pradžią prisimena G.Pintukaitė. – Nespėjau nutapyti nė vieno paveikslo, kai pro to senovinio akmeninio namo langą pamačiau gyvą paveikslą – takeliu į mane ateinančią mano meilę, savo būsimą vyrą italą vardu Amerigo.“
Su vynuogynų takeliuose sutiktu vyru Grytė netrukus pradėjo tapyti bendrą gyvenimo paveikslą. Atvirai sakė, kad susituokti juodu nusprendė vos po kelių dienų pažinties, tačiau būtiniausių dokumentų tvarkymas užtruko porą mėnesių.
Susitikę 2017-ųjų birželio viduryje, jau rugsėjo pradžioje jie vienas kitam ištarė „taip“ Kortonos miestelio rotušėje. Jų vestuvės buvo visiškai kitokios nei įprasta, be pompastikos, būrio svečių ir be jokių išlaidų.
„Tą dieną buvome mes ant baltos „Vespa“, sūnus ir mūsų kalaitė Corta, kurią iš gyvūnų prieglaudos pasiėmiau, kai apsigyvenau tame name, kad nebūčiau viena. Ji tapo pirmąja mūsų meilės ir sutuoktuvių liudininke.
Lydėjo mus į santuokų rūmus ir iki šiol gyvena su mumis. Iš tiesų kiti kartais moka nemažus pinigus, kad galėtų susituokti istoriniame Kortonos miestelyje, tačiau mes, būdami rezidentai, tai padarėme nemokamai.
Išvis nebuvo jokių vestuvių išlaidų, viskas buvo labai originalu. Kaimynai mums suruošė ypatingą vakarienę pas mus namuose lauke, jie patys tapo virėjais ir vis nešė mums gardžius patiekalus į pavėsinę sode. Svečių nebuvo. Mes mėgavomės tik vienas kitu ir gamta, kaip Adomas ir Ieva Edeno sode“, – prieš 5 metus vykusias tuoktuves prisimena Grytė.
Vėliau po truputį menininkės gyvenime ėmė atsirasti vis daugiau šviesių potėpių. Po dramatiškų skyrybų ir kelerius metus trukusių teismų Grytei pavyko į Italiją atsivežti vyresnėlį sūnų Manuelį.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
