Nesustabdė net pandemija
Alfonsas gimė ir augo kaime, vėliau persikėlė gyventi į Panevėžį ir pasiliko jame gyventi. Nors senjorui jau 83 metai, tačiau savo dienų jis neleidžia nuobodžiaudamas.
„Dabar, kai jau esu pensininkas, sėdėti, nuobodžiauti man nesinori, todėl pradėjau savanoriauti, padėti neįgaliųjų draugijoje „Vilties sodas“.
Maždaug 3–4 dienas per savaitę darbuojuosi čia, o savaitgaliais visuomet važiuoju į Rokiškio rajoną pas seserį. Sesuo gyvena viena, yra vyresnė už mane, tai jai padedu viską apsitvarkyti“, – savo veiklas vardino vyras.
Alfonsas prisimena, kad vaikystėje tokio veiklumo jam stigo dėl sveikatos problemų, tačiau džiaugiasi, kad dabar dejuoti nereikia.
„Vaikystėje buvau lepūnėlis. Pamenu, kad šeštoje klasėje į mokyklą reikėjo eiti 3 kilometrus, tačiau nuo sausio mėnesio man buvo uždrausta ten eiti, neva – sveikata per silpna. Kas ten man buvo, net nežinau, bet metus mokyklos praleidau ir baigiau tik septynias klases.
Dabar, ačiū Dievui, sveikatos turiu, nereikia dejuoti, todėl ir darbuojuosi.
Jeigu man reikėtų sėdėti ir pro langą tik žiūrėti, tai man būtų sunku – nenorėčiau. Man viskas rūpi, norisi eiti, daryti, judėti. Ir net nėra, kad aš labai pavargčiau, nes viską, ką jau apsiimu dirbti, atlieku iš lėto“, – kalbėjo senjoras.
Nors prieš daugiau nei dvejus metus prasidėjusi pandemija viso pasaulio žmones kuriam laikui uždarė namuose, Alfonsas net ir tada nesustojo. Senolis juokėsi, kad susirgęs izoliaciją atsėdėjo namuose, o vėliau vėl ėmėsi įprastų darbų.
„Kad aš net ir per tą pandemiją užsidaręs nebuvau, savanoriaudavau. Buvo, kad visas kolektyvas susirgo ir teko pasėdėti namuose. Padarė man tada testą, parodė, kad teigiamas, pasėdėjau 10 dienų namuose, o po to vėl darbavausi“, – sakė Alfonsas.
Gavo ypatingą apdovanojimą
Tėvo dienos proga Alfonsui buvo įteiktas prezidento apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvai“. Pats senjoras tokiu įvertinimu vis dar negali atsidžiaugti, tačiau kukliai sako, kad tokio apdovanojimo yra vertesni kiti.
„Taigi čia stebuklai kokie! Atrodo, keista, kad tokiam seneliui tokį apdovanojimą... Juk yra ir kas kalnus nuverčia, kas daug daro, o aš vos krutu, kažką dirbu ir vis tiek gavau“, – neatsistebi senolis.
Alfonsas jau užaugino du sūnus, o dabar džiaugiasi ir keturiais anūkais. Tiesa, senjoras sakė, kad anūkų, jo nuomone, dar nedaug, tačiau užtenka.
Paklaustas, ką galėtų palinkėti visiems tėčiams, Alfonsas nesuabejojo – taikos.
„Visiems tėčiams labiausiai palinkėčiau taikos šeimoje, kad visi draugiškai sutartų ir pykčių nebūtų. Taip pat visiems sveikatos, kad nepalūžtų, dirbtų ir judėtų daugiau“, – linkėjo vyras.
Iniciatyvą tokį apdovanojimą Alfonsui įteikti sumąstė „Vilties sodo“ direktorė Rasa Remeikienė. Anot jos, senjoras labai džiaugiasi visais gaunamais įvertinimais, tačiau dėl didelio kuklumo jautėsi to nenusipelnęs.
„Aš pati ir kreipiausi į prezidentūrą dėl apdovanojimų. Labai norėjau, kad apdovanotų, nes jau Alfonsui 83 metai, tai kada, jei ne dabar? Jam tai buvo labai svarbu.
Matėme, kaip jis ruošėsi pas prezidentą važiuoti. Nors juokavo, kad tas važiavimas sutrukdė malkų ruošai, bet jis labai stengėsi tinkamai pasiruošti, kostiumus derinosi ir pan.
Jis labai džiaugėsi, visiems rodė medalius. Jam apskritai tokie dalykai yra labai svarbūs, jam labai gera bet kokio dėkingumo sulaukti. Net jei iš mūsų gauna kažkokį pagyrimą ar padėkos raštą, jis visiems rodo ir džiaugiasi, o šis prezidento apdovanojimas – viso gyvenimo apdovanojimas.
Tik Alfonsas labai kuklus žmogus, jis iš tų, kurie gerus darbus daro tyliai. Kai paskambino iš prezidentūros, dar bandė sakyti, kad gal nereikia, gal ir be jo apsieis, bet čia tik iš kuklumo“, – pasakojo R.Remeikienė.
Negaili pagyrų
Rasa Remeikienė Alfonsui negaili gerų žodžių. Prieš daugiau nei 6 metus susipažinusi su šiuo vyru, stebėtis jo veiklumu nenustoja ir dabar.
„Tuo metu reikėjo mūsų bendrijos patalpas tvarkyti, o Alfonsas nei savo laiko, nei lėšų negailėjo. Jis niekada jokių darbų ir dabar neatsisako.
Dauguma mūsų bendrijos mamų gyvena be vyrų, tai jei jau kažkas namuose atsitinka, iškart skambina Alfonsui. Jis yra ir vyras iš didžiosios raidės, ir savanoris iš didžiosios raidės“, – džiaugėsi „Vilties sodas“ direktorė.
R.Remeikienė teigė, kad Alfonsas žavi ne tik savo veiklumu, bet ir kruopštumu – net ir smulkiausius darbelius jis atlieka su didžiausiu rūpesčiu ir meile.
„Pamatėme skelbimą, kad dovanoja malkas, nuvažiavome pasižiūrėti, o ten tiesiog nugriuvęs namas. Tai Alfonsas su savo automobiliu suvežiojo visus rąstus, atstatė ir susitvarkė malkinę, pasidarė tarsi kambarėlius ir žino, kur koks berželis stovi, kur kokia malka sausesnė.
Jis yra labai smulkmeniškas ir kruopštus, nieko niekada neišmeta, viskam randa vietą, jei sulūžę – sutvarko“, – pasakojo moteris.
Tėvo dienos proga gavęs apdovanojimą Alfonsas nosies neužrietė, o grįžęs iš prezidentūros ir toliau kibo į darbus. Anot R.Remeikienės, tokios jo savybės priverčia kiekvieną susižavėti.
„Net ir su ordinais, medaliais, žmogus grįžo ir toliau juda. Jis ir toliau toks pat paprastas, tuos pačius darbelius dirba.
Jis yra visų mylimas žmogus, niekas apie jį nieko blogo nėra pasakęs ir net negali pasakyti. Mes į jį, kaip į tėvą kreipiamės“, – gražių žodžių negailėjo „Vilties sodas“ direktorė.
