Prieš penkiasdešimtąjį jubiliejų buvusi manekenė nerimauja dėl ateities: „Vyras pasirinko gyvenimą be šeimos“

„Šis laikotarpis persmelktas ir vilties, ir nerimo. Jaučiuosi priėjusi savotišką kryžkelę, galva pilna apmąstymų, slegia nežinomybė dėl ateities“, – prisipažino mokytoja, dailės terapijos specialistė ir trijų vaikų motina Kazimiera Matulionytė. Prieš tris dešimtmečius mados pasaulyje žibėjusi manekenė liepos 15-ąją minės 50 metų jubiliejų.

Prieš tris dešimtmečius mados pasaulyje žibėjusi manekenė liepos 15-ąją minės 50 metų jubiliejų.<br> Lrytas.lt koliažas.
Prieš tris dešimtmečius mados pasaulyje žibėjusi manekenė liepos 15-ąją minės 50 metų jubiliejų.<br> Lrytas.lt koliažas.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Praėjusiais mokslo metais K.Matulionytė Vilniaus Šilo mokykloje mokė trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Praėjusiais mokslo metais K.Matulionytė Vilniaus Šilo mokykloje mokė trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 K.Matulionytės modelio karjera buvo trumpa – truko penkerius metus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Praėjusiais mokslo metais K.Matulionytė Vilniaus Šilo mokykloje mokė trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Praėjusiais mokslo metais K.Matulionytė Vilniaus Šilo mokykloje mokė trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Praėjusiais mokslo metais K.Matulionytė Vilniaus Šilo mokykloje mokė trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Praėjusiais mokslo metais K.Matulionytė Vilniaus Šilo mokykloje mokė trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Praėjusiais mokslo metais K.Matulionytė Vilniaus Šilo mokykloje mokė trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Praėjusiais mokslo metais K.Matulionytė Vilniaus Šilo mokykloje mokė trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Lrytas.lt

2022-07-11 21:08, atnaujinta 2022-07-12 11:37

Vieną išraiškingiausių praeities podiumo deivių, 1993 metais pripažintą progresyviausiu Baltijos šalių modeliu, gąsdina ne bėgantys metai ar ilgesį keliančios negrįžtamai užgesusios scenos rampų šviesos, puošnių drabužių demonstravimas, aplodismentų trūkumas, o tai, kad ne visada viskas vyksta pagal savąjį planą. Jai, kaip ir daugeliui brandą pasiekusių moterų, norisi toliau oriai gyventi, nieko per daug nestokojant pastatyti ant kojų vaikus, dirbti mėgstamą darbą, mylėti ir būti mylimai.

Tačiau K.Matulionytė artėjant jubiliejui susidūrė su rimtai gyvenimą papurčiusiais iššūkiais: iš šeimos išėjo vyras ir dviejų vaikų tėvas, prasiautė koronavirusas, netoliese vyksta karas su širdį draskančiais nukentėjusiųjų vaizdais, nedžiugina įvairios ekonomikos smegduobės, lėšų trūkumas, neaiški padėtis darbe.

„Normalu, kad negaliu atsiriboti nuo pasaulį apėmusios visapusiškos krizės. Tai gal ir paaštrino mano jausmus, kad dabar esu tokiame etape, kai tenka daryti daug radikalių sprendimų. Kai kurie dalykai nepriklauso nuo manęs. Teko susitaikyti, kad vyras pasirinko gyvenimą be šeimos. Darbe jaučiu, kad irgi reikia labiau žvalgytis ir išsigryninti, ko tikrai noriu.

Turėjau visokių egzistencinių pokalbių ir darbo su savimi. Kai kurie sprendimai padaryti. Kai kuriuos dalykus teko palikti praeityje. Gyvenu viena su trimis vaikais – Mantu Pijumi (21 m.), Karoliu Jonu (15 m.), Nora Teofile (12 m.), dviem šunimis ir dviem putpelėmis. Ačiū Dievui, niekur nereikėjo kraustytis, turiu namus, kurie yra mano tvirtovė.

Vis galvoju, kada bus tų pokyčių pabaiga, bet ji vis neateina. Tada kyla klausimas, kiek dar iššūkių teks įveikti? Tai kainuoja nemažai fizinių, psichinių, emocinių jėgų.

Buvau susikūrusi patogų gyvenimą. Maniau, kad turiu kažkokius nekintamus dalykus, mane supančius žmones, įprastą gerai pažįstamą veiklą. Niekada nemaniau, kad sulaukus 50-ies teks daug ką lipdyti iš naujo“, – atviram pokalbiui pasiryžo praeityje žinoma manekenė K.Matulionytė.

– Kalbate apie profesinius pokyčius.

– Dabartinė ekonominė situacija nėra palanki. Viskas kosminiu greičiu brangsta, o pedagoginis darbas mažai apmokamas. Tenka ieškoti įvairių išeičių, kad kasdienybė būtų šviesesnė. Jau nebeturiu didelių ambicijų, kad privalau ką nors įrodyti. Manieji metai man leidžia jaustis patogiai būnant tokiai, kokia esu. Bet vėlgi sėdėti ir ko nors laukti neturiu prabangos, reikia judėti į priekį.

Negaliu susitelkti tik į pedagogiką ar tik į dailės terapiją. Kainoms kylant į neįtikėtinas aukštumas tenka mąstyti apie įvairius variantus.

Žinoma, nesinorėtų rinktis planų B ir C, kitaip sakant, keisti gyvenamosios vietos ar emigruoti. Čia yra mano šalis, upės, pievos, namai, žmonės. Čia yra mano vaikų gimimo vieta.

Gyvenimą su pedagogine veikla sieju nuo 1997 metų, todėl nenorėčiau palikti savo bendruomenės. Nenoriu atsisakyti ir dailės terapijos, nes tai per daugybę metų sukauptas nemenkas žinių bagažas.

Man patinka mano metai, nes jie leidžia suvokti, kad kartais gyvenimą reikia priimti kaip duotybę, mažiau maištauti, nesitaškyti emocijomis, pripažinti, kad jei reikės, galiu būti sodininke, ūkininke, gėlininke ar valytoja.

Šiais metais Vilniaus Šilo mokykloje mokiau trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbu su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais – nuo mažiausio iki 21 metų.

Į mano klasę atėjo mergaitė ukrainietė su savo skaudžiu likimu. Per tą laiką, kol ji buvo pas mus, jos tėtis žuvo Ukrainoje. Jos mama man yra stiprybės pavyzdys – kaip net tokioje situacijoje moteris gyvena palaidojusi mylimą žmogų, priverstinai dėl grėsmės emigravusi iš savo tėvynės, netekusi namų. Mergaitė po visų išgyvenimų toliau mokysis mūsų mokykloje.

Anksčiau dirbau Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dailės ir meno istorijos mokytoja.

– Nusikelkime 30 metų atgal – 1993 metais buvote pripažinta progresyviausiu Baltijos šalių modeliu. Kaip prasidėjo manekenės karjera?

– Nei aš troškau, nei svajojau apie tai. Mano vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo Sovietų Sąjungoje. Tada nežinojau nei kas tie modeliai, nei ką jie veikia. Iš dabartinės perspektyvos galiu pasakyti, kad madų demonstravimas, arba manoji mados terapija, buvo savotiška dovana po sunkaus laiko mokykloje, kur patyriau daug patyčių.

Buvau kompleksuota, išstypusi, blyškiaodė su oranžiniais plaukais. Atsitiktinai gatvėje mane pastebėjo drabužių dizaineris Seržas Gandžumianas ir pakvietė į tuometinius Vilniaus modelių namus, kur vyko modelių atranka.

Tada Vilniaus dailės akademijoje jau studijavau dizainą. Mane supantys meniški žmonės ragino pabandyti įsilieti į mados pasaulį. Neturėjau vizijos, kokiu modeliu turėčiau būti, ar mano tipažas tinkamas.

Drabužių dizaino katedros studentės mane aprengė pirmosioms atrankoms. Sunku pasakyti, kaip viskas atrodė iš šalies, bet aš buvimą modeliu priėmiau kaip patirtį, leisiančią atsikratyti kompleksų. Juo labiau kad tada atitikau visas manekenėms taikomas kūno apimtis – 90-60-90 (per krūtinę, liemenį ir klubus).

Vaikščioti podiumu mus mokė buvusi manekenė Aksana Naujokienė. Tuo metu Lietuvoje kaip tik prasidėjo tarptautinis mados festivalis „In Vogue“. Kolekcijos, tarp jų ir garsių pasaulyje dizainerių, buvo demonstruojamos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pasirodymus ant podiumo statė ir teatro režisieriai Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas.

Jaunas dizaineris Juozas Statkevičius, kurio diplominio darbo kolekciją teko demonstruoti, nuoširdžiai mus mokė kuo efektingiau parodyti drabužį. Kai dabar stebiu modelių darbą, matau, kad anksčiau tokio profesionalumo nebuvo.

– Dabar lietuvių dizainerių kolekcijose viskas iki smulkmenų suruošta – batai, aksesuarai, šukuosenos, makiažas. O kaip viskas vyko anuomet?

– Neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje mada tik skynėsi pirmuosius žingsnius. Manekenės į kolekcijų pristatymus turėdavo atsinešti nuosavus juodus batelius, neretai tekdavo pačioms ir pasidažyti.

Privalėdavome turėti juodas ir kūno spalvos pėdkelnes. Jeigu būdavo reikalingos spalvotos pėdkelnės, tuo rūpindavosi modeliuotojai.

Nors kosmetikos ir higienos priemonių trūko, mes nebuvome netvarkingos, gražinomės, kaip mokėjome.

Garsūs užsienio dizaineriai Paco Rabanne, Issey Miyake, Anna Molinari, Ameriką elegancijos mokęs legendinio serialo „Dinastija“ dizaineris Nolanas Milleris, Valentinas Judaškinas, Viačeslavas Zaicevas, mados namų „Ted Lapidus“, „Chloe“, „Givenchy“, „Nina Ricci“, „Rochas“ atstovai kolekcijoms demonstruoti turėdavo ir batus, ir aksesuarus. Taip, kaip ir dabar Lietuvoje vyksta.

Per svarbesnius pasirodymus mums būdavo daromos ir šukuosenos, ir makiažas, nes buvo bendradarbiaujama su Kino studijos, teatrų grimo ir šukuosenų meistrais.

– Tas laikas jums buvo jaunystės atgaiva?

– Tai buvo įdomus ir prasmingas laikas. Bet daugelio dalykų nesureikšmindavau. Dabar suprantu, kad mes buvome naivios, užmokestis už pasirodymus būdavo nedidelis. Kas kita dirbant modeliu užsienyje.

Nesu dalyvavusi demonstravimuose pripažintose mados sostinėse. Mano išvaizda – specifinė, gal neatitiko tarptautinių modelių agentūrų poreikių. Jau vėliau atėjo keistos, įdomios išvaizdos modelių laikas. Bet aš ir neieškojau būdų išbandyti laimę užsienyje. Džiaugiuosi, kad studijavau ir akcentus dėjau kitur.

– Kiek buvo mokama už apdarų demonstravimą?

– Dabar jau neprisimenu sumų, tačiau tikrai nebuvo taip, kad žarstyčiausi į kairę ir į dešinę. Kai kurie modeliuotojai už demonstravimą dovanodavo drabužių. Visą gyvenimą išsilaikiau iš kitų darbų, o modelio darbas buvo labiau kaip pomėgis, terapija.

– Ar mados pasaulyje jautėte konkurenciją, pavydą?

– Pavydas egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Bet nepasakyčiau, kad būtų buvusi arši konkurencija tarp manekenių. Stengiausi dirbti kuo geriau, turėjau ir treniruočių, ir repeticijų prieš pasirodymus – visa tai teko derinti su studijomis. Nebūdavo laiko atsisėdus mąstyti, ar tas, ar kitas žmogus man pavydi.

Gal ir sulaukdavau kokių nors nemalonių komentarų, apkalbų, bet ir gerai, nes dabar juokauju: teta Kazė dėl visų terapinių, psichologinių išgyvenimų garbingame amžiuje jau nebemąsto apie tai, ką žmonės pasakys ar kaip reaguos.

– Kokie įspūdžiai liko iš pažinčių su dizaineriais, kitais garsiais žmonėmis?

– Emocionalųjį ir darbštųjį dizainerį J.Statkevičių prisimenu kaip menininką, kuris iš bet kokio modelio sugebėdavo padaryti deivę. Drabužių dizaineriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus tada dirbo kartu. Prisimenu jaukų bendravimą jų namuose. Ten matuodavomės jų apdarus, o kartu buvo pokalbiai, bendri potyriai.

Iki šiol kaip didžiulę vertybę savyje nešioju susitikimus su menininkais, aktoriais, muzikantais, režisieriais. Prisimenu, kaip O.Koršunovas, kūręs vieną mūsų pasirodymą, paklausė, kodėl aš ne teatre. Dabar jau turiu atsakymą. Aš ne teatre, nes vaidinti visai nemoku.

Turėjau įdomią patirtį su aktoriumi Juozu Budraičiu. Taip sutapo, kad jis kartu su manekenėmis autobusu vyko iš Rygos mados asamblėjos. Buvo pasibaigęs mano asmens dokumento galiojimas.

Ir jeigu ne J.Budraičio žinomumas, būčiau likusi vaikščioti tarp Lietuvos ir Latvijos sienų – taip juokavo pasieniečiai. Aktoriaus dėka mane praleido ir palinkėjo geros kelionės.

– Kaip jautėtės vilkėdama žinomų užsienio dizainerių drabužius?

– Buvo įdomu stebėti užsienio dizainerių mąstymą, kitą kultūrą, kitą bendravimo stilių. Bet drabužių buvo įvairių. Tai, kad žmonės atvyko iš užsienio, dar nereiškė, kad visi drabužiai kokybiški. Bet buvo ir įspūdingų.

Ačiū močiutei, tarpukariu baigusiai Lietuvos mokytojų seminariją, ji net tais laikais, kai iš viso nieko nebuvo, turėjo daug kūrybinių gebėjimų, mokėjo gražiai siūti. Nuo mažens buvau papuošta. Mane ugdė, kad visada save pateikčiau kuo elegantiškiau ir įvairiapusiškiau, tad nuo užsienio dizainerių kolekcijų man galva neapsisuko.

Kadangi pasirodymų turėdavome daug, apdarus, nesvarbu, ar jie būtų aukštosios mados, ar laisvalaikio modeliai, užėjusios į užkulisius mesdavome ant grindų, per kelias sekundes vilkdavomės kitus – ir vėl į sceną. Dabar galvoju, kaip turėjo būti smagu apsaugininkams stebėti pusnuoges merginas, visai nekreipiančias dėmesio, ar kas į jas žiūri.

Visą gyvenimą prisiminsiu prancūzų dizainerio P.Rabanne kosminės kolekcijos pristatymą. Buvo gal lapkritis ar gruodžio pradžia, šlapdriba, šalta, o mes ant podiumo šalia Trakų pilies su metalo dekoracijomis ir šilku puoštais drabužiais vaikščiojome beveik nuogos. Tuo metu žiūrovai sėdėjo su kailinukais šalia šildytuvų.

– Ar demonstruojant kolekcijas pasitaikė nuotykių, kuriozų?

– Visko buvo. Nukrisdavo batai, parklupdavome, drabužis tarp kojų susipindavo. Buvo viena ypatinga istorija. Jauna užsienio modeliuotoja užsegė man beprotiškai pūstą trijų metrų skersmens sijoną, jo užpakalyje per visą ilgį buvo prakirpimas. Davė peršviečiamą palaidinukę ir paprašė nevilkėti jokio trikotažo. Repeticija praėjo sėkmingai.

Mano pasirodymas turėjo būti arti pabaigos. Iš nuovargio ar džiaugsmo visiškai pamiršau sudėliotą choreografiją ir pradėjau improvizuoti. Nuėjau į podiumo galą, apsisukau, pakėliau sijoną už kraštų ir nuėjau mosuodama į vieną pusę, į kitą. O kad likau nuogu užpakaliu, uždengtu tik persišviečiančiu aptemptu pasijoniu, man nė motais.

Ėjau išdidžiai, nemačiau nei žiūrovų, nei operatorių reakcijos. Taip ėjau apsinuoginusi per Operos ir baleto teatrą. Jeigu būčiau tuo momentu suvokusi, ką darau, būčiau siaubingai susisielojusi. Ne dėl to, kad žmonės pamatė mano sėdmenis, kurie tais laikais buvo visai dailūs, o dėl to, kad po teatro sceną, kuri yra šventa vieta kūrėjams, vaikštau pusnuogė ir tarsi rodau nepagarbą kamerinei scenai.

Kolekcijos autorė nesupyko, juokėsi ir dar lūpų dažų atminimui padovanojo. Buvo visokių nesąmonių. Dabar visai smagu tai prisiminti.

– Nepriklausomybės pradžioje nusikalstamas pasaulis veikė beveik nebaudžiamas. Ar neteko patirti grėsmių, persekiojimų?

– Kiek teko girdėti užkulisinių kalbų, nusikalstamo pasaulio atstovai finansuodavo dalį mados renginių. Į kolekcijų pristatymus rinkdavosi „Vilniaus brigados“ vyrai ir ypač norėdavo dalyvauti neoficialioje dalyje.

Bet ten visada sukiodavosi žmogus – gal nepriklausomos Lietuvos saugumo darbuotojas, gal policijos pareigūnas – jis tarsi atsirasdavo iš niekur ir leisdavo suprasti, kad mums laikas namo.

Būdavo visokių vyrų su treningais ir be treningų. Nenorėčiau, kad mano dukra atsidurtų panašiose situacijose, kur intuityviai pajausdavau, kad reikia rasti būdą pasitraukti iš tos aplinkos. Esu sulaukusi komplimentų, įvairių dviprasmiškų komentarų, bet pavojingų situacijų išvengiau.

Gal todėl, kad nebuvau blondinė ar juodaplaukė ir vyrų akyse nebuvau gražuolė, nes argi raudonplaukė gali būti gražuolė? Tas netipiškas įvaizdis mane kažkiek gelbėjo. Taip pat gelbėjo stipri nuojauta ir suvokimas, kad turiu eiti namo.

– Kaip jus veikė žinomumas? Maloniai nuteikdavo ar erzindavo?

– Tada dar nebuvo gausu spaudos leidinių ir manęs paparacai nesivaikė. Žinomumas skausmingiausiai atsiliepė meninėje aplinkoje.

Savęs žvaigžde niekada nelaikiau, bet Dailės akademijoje patyriau nepakantumą, pagalių kaišiojimą iš kai kurių dėstytojų. Bet stengdamasi išsisukti iš tokių situacijų brendau kaip asmenybė.

Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose modeliai buvo lyginami su palaido elgesio merginomis. Sakydavo, kad su jomis neverta bendrauti, nes jos tuščios, kvailos, amoralios.

Aišku, ne visi dėstytojai laikėsi tokių nuostatų. Buvo suprantančių, ką veikiu ant podiumo, – jie objektyviai vertino mano kūrybines užduotis.

– Jūsų, kaip modelio, karjera buvo gana trumpa, truko gal penkerius metus. Kodėl palikote podiumą?

– Nusibodo. Apie modelius gal kiek negražiai pasakysiu – net jei esi labai graži, išraiškinga, vis tiek esi tik pakabas rūbui. Visada siekiau didesnių savirealizacijos tikslų.

Mados terapija padarė teigiamą įtaką mano mintims, savivertei. Kai suvokiau, kad aš – nei gražesnė, nei negražesnė už kitas merginas, ėmiau jausti rutiną.

Dėl ko visa tai? Išėjau, nors manęs niekas nevijo, pajutau, kad reikia pereiti į kitą etapą.

– Ar dar kartą kartotumėte tą terapiją, kuri jums padėjo susitaikyti su tuo, kokia esate, išvadavo nuo kompleksų?

– Taip. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, vyksta neatsitiktinai. Anuomet S.Gandžumianas ėjo tuo pačiu keliu, kad mane pamatytų. Ir mano kompleksai, išstypimas, iš prigimties balta oda tarsi buvo skirti tam, kad įveikčiau neigiamą patirtį.

– Minėjote, kad vaikystėje, ankstyvojoje jaunystėje kentėte bendraamžių patyčias.

– Na, jie elgėsi neapgalvotai, kaip dalis vaikų ir paauglių. Tuometiniame raidos etape jie nesuvokė, kokių pasekmių sukelia kitam žmogui.

Kartą tėvai nusivedė mane į filmą „Baidyklė“, kuriame vaidina Kristina Orbakaitė. Pažiūrėjusi jį pagalvojau: „O, tai apie mane.“

Bendraamžiai šaipydavosi, esu gavusi mušti. Būdavo, jų lyderiai pasakydavo kitiems, kad jei bendraus su manimi, ir jie gaus mušti. Man padėjo stiprus šeimos palaikymas.

Bet ar tik bendraamžiai buvo kalti? Dabar manau, kad ne. Visada veiksme dalyvauja dvi pusės. Išvaizdos negali pakeisti – gimiau tokia. Bet kalbant apie elgesį – gal tam tikri dalykai, kuriuos į aplinką skleidžiau, erzino mano bendraamžius?

Nebuvau kuo nors kitokia, bet skyriausi – daug laiko praleisdavau su suaugusiaisiais, mano pasaulėžiūra buvo šiek tiek brandesnė, mintys – ne visai vaikiškos. Todėl negaliu sakyti, kad toks mano ir kitų vaikų santykis yra vienpusis veiksmas. Galbūt jie negalėjo kai ko suprasti, pakęsti, priimti.

Laikas bėgo, viską atleidau, žaizdos užgijo. Ar turėdama galimybę pakartoti praeitį norėčiau kitokios aplinkos ir gyvenimo?

Tokia, kokia esu dabar, – kiekvienos mano praėjusios dienos indėlis su skausmingais, nemaloniais ir net labai negerais dalykais. Bet tai – mano gyvenimo dalis.

– Sakote ant podiumo atradusi savotišką terapiją, padėjusią atsikratyti kompleksų, atgauti savivertę. Šiais laikais galėtų būti kitas pasirinkimas – pasikeisti plaukų spalvą ar vardą.

– Žodį „terapija“ vartoju drąsiai. Gal medikai mane bartų už tokį paaiškinimą, sakytų, kad vaikščiojimas su margaspalviais drabužiais nėra jokia terapija. Bet jei visų tų veiksmų procesas, kai kur peržengiant savuosius vidinius barjerus, mokymasis save pateikti, savęs stebėjimas įvairiapusėje šviesoje mane ugdė ir man padėjo, vadinasi, buvo veiksminga.

– Jus palaikė šeima. O kaip auklėjate savo vaikus, kokias vertybes jiems skiepijate, jeigu juos apninka egzistencinės abejonės?

– Su savo vaikais bendrauju pagal jų suvokimo lygį, bet stengiuosi nemoralizuoti, neaiškinti, kad mūsų jaunystės laikais buvo taip ir kitaip, nes tada jau būsiu ne teta Kazė, bet baba Kazė.

Stengiuosi vaikus pagal jų raidą mokyti suvokti, ką jie jaučia, pasakoju, kaip jaučiuosi įvairiose situacijose. Vaikams visada sakau: „Nesvarbu, kas gyvenime įvyktų, kur aš ir jūs būtumėte, aš iš visų jėgų stengiuosi ir tikiu, kad esu žmogus, kuris jus palaikys.“

Savo elgesiu bandau parodyti vaikams, kad nors yra sunku, reikia irtis į priekį pradedant nuo labai mažų žingsnelių. Suprantama, kartais atrodo, kad tamsa gaubia taip, jog nėra šviesos. Tada guli ir atrodo – viskas, pabaiga, nes nei fiziškai, nei psichologiškai neišlaikysi.

Pirma, ką mąstau, – reikia padaryti mažą veiksmą, pavyzdžiui, nueiti išsivirti arbatos, paskui išsivalyti dantis, vėliau dar ką nors. Ir matau, kad veikia. Vaikai greitai pagauna tokias praktikas.

Kai jaučiuosi fiziškai ir psichologiškai blogai, į kambarį staiga užėjęs sūnus sako: „Dabar privalai išgerti kavos.“ Ir padeda puodelį. Tada ateina kitas sūnus: „Motin, ko tu vis guli, greitai lėk į dušą.“ Mažoji ateina ir pakartoja mano žodžius: „Mama, kaip tu ir sakei – mes gi esame kaip vienas kumštis, mes viską įveiksime, supranti?“

Pasidaro šviesiau. Taip žingsnis po žingsnio perduodu vaikams savąją patirtį.

– Kaip sekasi mokykloje dirbti su mokiniais?

– Man buvo šešiolika, kai buvau įdarbinta vaikų darželyje auklėtojos padėjėja. O nuo 1997 metų jau buvo oficiali mano pedagoginės karjeros pradžia su jaunais žmonėmis. Visada stengiuosi parodyti, kad menas gali būti atrama, kad jis paaugliams reikalingas formuojant pasaulio grožio suvokimą. Dalis vaikų kryptingai siekė meno pažinimo, studijavo, dabar yra šios srities specialistai.

Įsijautusi pasakodavau vaikams apie didingiausius pasaulio kūrėjus, meno, architektūros šedevrus ir visada pridėdavau: „Kai jūs nuvažiuosite į Paryžių ir pamatysite Dievo Motinos katedrą arba kai jūs nuvažiuosite į Italiją...“ Jie grįždavo ir sakydavo: „Mokytoja, dabar aš suprantu, apie ką jūs kalbėjote.“

Atveždavo man lauktuvių atviruką – būdavo jausminga iki ašarų. Dar būdavo smagu, kai nesukalbami paaugliai vėliau džiaugdavosi, krykštaudavo, kad jiems pavyko piešinys.

Kai su vaiku per meną rasdavau ryšį, apimdavo didelė palaima.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado kikboksas? Ar juo vis dar užsiimate?

– Kikboksas atsirado iš pasiutimo. Vyravo kažkokia vidinė sumaištis. Netoli gimnazijos, kurioje dirbau, buvo, gal dar ir yra kikbokso klubas „Geležinis vilkas“. Ėjau ten labai pavargusi, pikta, sudirgusi, susinervinusi. Užėjau, nes reikėjo ką nors daryti, juk negali pulti visų aplinkui daužyti.

Iš pradžių jauni treneriai pamanė, kad atėjau pasiimti savo vaiko po treniruotės. Jiems akys ant kaktos iššoko, kai pasakiau, kad noriu pati lankyti treniruotes. Mane nusiuntė pas pagrindinį trenerį. Tai buvo nepaprastai inteligentiškas ir protingas vyras. Jis išklausė mano aimanas apie sumišusias emocijas ir tada pasakė: „Ateikite, paskirsime jus į pradinukų grupę.“

Pradėjau lankyti, patiko. Šiaip sporto nemėgstu nei žiūrėti, nei juo labiau sportuoti. Žvėriškai tingiu. Vėliau tą veiklą apleidau.

Bet gal šalia rytietiškų šokių klubo „Orientalija“, kurį dabar lankau, paderinusi dienotvarkę nueičiau ir ten. Būtų visai smagu. Į šokius mane nukreipė kineziterapeutė Irina Barzinskienė, kuriai esu už daug ką labai dėkinga. Ji sakė, kad jeigu nesportuoju, tada turiu šokti. Padvejojau ir sutikau.

Dabar jaučiu, kad tai man tinka. Šiame etape moteriai labai svarbu priimti savo besikeičiantį, senstantį kūną. Priimti save po visų asmeninių išgyvenimų, džiaugtis judesio, šokio grožiu.

– Sakoma, kad gražioms moterims gyvenimas klostosi lengviau, sėkmingiau. Bet jūsų pirmoji santuoka nutrūko, vėliau iširo santykiai ir su antruoju vyru.

– Negražių moterų nėra – turiu teisę taip sakyti kaip menininkė, nes gal ne tuo rakursu atsisėdo, ne ten žvilgsnį nukreipė, ne tą kosmetiką pasirinko, buvo prastos nuotaikos, neatitiko priešingos lyties atstovų lūkesčių.

Gražūs vyrai ir gražios moterys išties ne visada būna laimingi. Kaip ir turtingi vyrai ar turtingos moterys. Todėl, kad išoriniam spindesiui ne visada prilygsta charakterio ypatybės. Be to, yra sėkmė, likimas.

Iki šiol nesiskundžiu vyrų dėmesiu ir negaliu pasakyti, kad gyvenime niekada nebuvau laiminga. Tačiau tai, jog buvau modelis, dar nereiškia, kad sėkmė mane turi lydėti asmeniniame gyvenime ir kitose srityse.

Mano dveji santykiai nutrūko. Liko trys vaikai. Minčių tokiais atvejais kyla visokių. Ačiū artimiausiai aplinkai, kolegoms, kurie visada mokė išeiti iš sudėtingų situacijų kuo neskausmingiau. O graužtis? Kur tai nuves?

Pirmieji mano asmeninio gyvenimo praradimai buvo skausmingesni, nes tai vyko jaunystėje. Dabar kitaip viską dėliojausi. Be to, ir trijų vaikų mamos situacija kita. Būtų didžiulė prabanga sėdėti ir graužtis – nėra nei laiko, nei jėgų, nei noro.

Buvo sunku, teko įdėti nepaprastai daug darbo su savimi. Iš situacijos išėjau aukštai iškelta galva, be mirtino skausmo, graužaties, kompleksų, savęs nurašymo, sumenkinimo.

Savo amžiuje suvokiau, kad neturiu laiko užsitęsusiems procesams. Po sukrėtimų leidau sau metus gedėti ir lopyti žaizdas, per tą laiką kėliau tikslus, ką turiu nuveikti su savo emocijomis, dirbau su psichologiniu būviu, kūnu. Manau, kad programą įvykdžiau.

– Ar nulipus nuo podiumo išliko silpnybė dailiems apdarams, aksesuarams? Kokia jūs kasdienybėje?

– Būtų žavinga, jei galėčiau skirti daug laiko sau kalbant apie išvaizdą, apdarus, stiliaus paieškas, bet tokios prabangos neturiu. Kasdienybėje mūviu džinsus. Tvarkingai, bet patogiai apsirengiu, kad galėčiau dirbti su vaikais, kai reikia atsigulti, atsistoti, nušluostyti ašaras, nuvalyti dažus.

Bet būna akimirkų, kai su bendramintėmis norime virsti elegantiškomis ar margaspalvėmis deivėmis. Džiaugiuosi, kad mane supa moterys, kurios yra ištvermingos, daug dirbančios, bet kartkartėmis užsiimančios kažkuo, kas pakelia nuotaiką, suteikia kitokį gyvenimo atspalvį. Ir tada suvoki – gyvenimas yra kerinčiai gražus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.