Gyventi pasiektais rekordais ar jais girtis – ne V.Samarino būdui. Oro balionų pilotas mėgsta veikti tyliai.
Nors pavasarį, kai orai šilti, sostinės dangumi kartais plaukia oro balionai, labiausiai patyręs oreivis V.Samarinas šįmet nesižvalgė iš aukštybių į Vilniaus gamtovaizdį. Apie jį jau keletą metų nebuvo nieko girdėti, todėl nutariau pakalbinti.
– Kada jūsų kelias pasuko į Dubajų? Kodėl gyventi ir dirbti išvykote būtent į Jungtinius Arabų Emyratus?
– Pastaruosius dvejus metus trukusi pasaulinė pandemija pakeitė visų mūsų planus. Mano vienas tokių gyvenimo pokyčių yra oreiviškos veiklos Dubajuje pradžia.
Netikėtą kvietimą atvykti į Jungtinius Arabų Emyratus gavau praėjusį pavasarį, per patį pandemijos suvaržymų Lietuvoje įkarštį. Kadangi oreiviškos veiklos perspektyvos artimiausiems dviem mėnesiams Lietuvoje atrodė nekokios, apsispręsti nebuvo sunku, juolab kad prieš penkerius metus buvau aplankęs pakvietusią įmonę ir pabendravęs su jos akcininkais bei vadovais. Žinojau, kad ši įmonė pelnytai laikoma viena sėkmingiausių oreiviškų kompanijų pasaulyje ir taiko aukščiausius skrydžių saugos ir kone griežčiausius pilotų atrankos standartus.
– Kokios patirties įgijote dykumose?
– Klimatinės sąlygos ir vietovės, virš kurios skraidome, reljefas stipriai skiriasi nuo europietiško. Dykumoje paprastai naktys vėsios, o saulei pakilus temperatūra akimirksniu šauna į viršų. Tai lemia, kad skrydžiai oro balionais čia vykdomi tik rytą startuojant dar prieš saulei tekant ir leidžiantis ne vėliau kaip valanda po jos patekėjimo.
Tiek vėjo kryptis, tiek greitis skrydžio metu gali pasikeisti labai greitai. Niekada nekeliavusiam žmogui dykuma gali pasirodyti tokia vieta, kurioje leistis galima beveik bet kur. Tačiau tai labai klaidinga nuomonė, priešingai, nusileidimo vietas tenka planuoti kruopščiai, nes nusileidus netinkamoje vietoje kitai komandai atvykti pargabenti oro baliono gali prireikti daugiau nei valandos.
Dažnokai balandžio, gegužės, rugsėjo ar spalio mėnesiais dienos temperatūra, saulei dykumoje patekėjus, greitai pasiekia 40 laipsnių karščio ir kyla toliau. Tokiomis aplinkybėmis gali tapti pavojinga likti vidury dykumos be jokio šešėlio ir su ribotomis vandens atsargomis. Tai viena priežasčių, kodėl skraidymo sezonas čia baigiasi pirmosiomis birželio dienomis ir vėl prasideda tik rugsėjo antroje pusėje.
– Šiltuoju sezonu Vilniuje taip dažnai kyla oro balionai, kad susidaro įspūdis, kad esame oreivių šalies sostinė. Esate žinomiausias šalyje ir labiausiai patyręs oreivis, pasiekęs rekordų, bet mieliau dalyvaujate ne varžybose, o renkatės pramoginius skrydžius. Kuo patinka pramoginių skrydžių oro balionu piloto darbas?
– Nepavadinčiau savęs nei žinomiausiu, nei labiausiai patyrusiu. Šia tema mėgstu pajuokauti, kad kone kiekvienas oro baliono pilotas kabinasi sau „-iausio“ antpečius.
Tiesa, nemeluosiu, piloto antpečius mėgstu, kaip mėgstu atsakomybę ir su ja susijusią profesinę tvarką, kaip mėgstu laimingus keleivių veidus ir šypsenas po skrydžio ir netgi tą tylą automobilyje po skrydžio, kuri kartais nusistovi pasigrožėjus nuostabiais ir nepamirštamais vaizdais vežant keleivius namo. Tylą, kurioje visi mintimis vis dar skrendame oro balionu, pokalbiais bijodami išsklaidyti tą skrydžio magiją.
– Ar gegužę–spalį, šiltuoju sezonu, kaip įprastai, jūsų pilotuojamas oro balionas kils Lietuvoje? Kokiuose renginiuose planuojate pasirodymus?
– Žinoma, o kaip kitaip? Virš Vilniaus skraidau jau daugiau nei 20 metų ir be to savo laimingo gyvenimo jau neįsivaizduoju.
Mano nesibaigiantis ir svarbiausias oreiviškas renginys Lietuvoje – tai visas mūsų skraidymų sezonas nuo pirmųjų gegužę sužaliavusių medžių lapų ir išsprogusių žiedų iki rudens spalvomis padabintų Vingio parko lapuočių spalį. Nenustoju sakyti, jog Lietuva buvo ir visada liks man pačiu gražiausiu pasaulyje kraštu skraidyti, – ateikite skristi ir su džiaugsmu padėsiu jums tuo įsitikinti!
– Neretai oro baliono skrydžiai simbolizuoja ar skelbia kokią gražią žinią. Ar šįmet tėvynėje kilsite į padanges dėl kokios nors idėjos?
– Kadangi oreivystė man yra gyvenimo aistra, kiekvieni metai padovanoja naujų idėjų, planų ir potyrių. Dalimi jų mielai dalijuosi, dalį saugau paslaptyje, kol jie neįgyvendinami. Dalis tokios veiklos lieka maža mūsų komandos paslaptimi – informacija apie labdaros projektus paprastai nesidalijame.
Tikrai galiu pažadėti, kad drauge su gerai Lietuvoje žinomu virtuvės vadovu Deivydu Praspaliausku tęsime „Vakarienės danguje“ projektą siūlydami išskirtinę visame regione gurmaniškos vakarienės patirtį oro balione, toliau vykdysime neužmirštamus rytinius skrydžius virš Labanoro girios ir džiuginsime savo skrydžiais ne tik vilniečius, bet ir visos Lietuvos gyventojus.
– Esate pasiekęs keletą rekordų, kurie rodo išskirtinį jūsų meistriškumą. Ką jums reiškia rekordai, ką tai davė kaip pilotui?
– Davė patirties, kaip ir ką daryti, ir ko geriau dažnai nekartoti. Rekordams pasiekti reikėjo patirties, bet dar didesnės patirties atsirado jų pasiekus. Pavyzdžiui, kildami oro balionu su bendražygiu alpinistu Vladu Vitkausku (68 m.) oficialiai esame pažymėti kaip didžiausią aukštį su atviros kabinos orlaiviu kada nors istorijoje pasiekę lietuviai.
Kaip pilotui, kaip verslo savininkui šie pasiekimai man davė nepaprastai daug ir tikrai nieko nesigailiu. Kita vertus, su tokiais pasiekimais atsiranda ir supratimas, kokia trapi gali būti žmogaus gyvybė, taip pat ir skirtingų filosofinių klausimų sau pačiam. Kad ir toks: kur baigiasi blaivus protas bei profesinis smalsumas ir prasideda vien tik ego vedamas aklas kokių nors rekordų siekimas?
Žinių naujiems rekordams pasiekti po daugiau kaip penkiolikos metų nuo jų įvykdymo turiu kaip niekada daug, tačiau dabar man daug svarbesnis prasmės klausimas.
– Vaikystėje, kai augote Šiauliuose, turbūt nebuvote matęs skrendančio oro baliono. O pirmasis jų pasirodymas Vilniuje įvyko 1989-ųjų gegužę sostinės Vingio parke, šventėje dalyvavo 37 pilotai iš užsienio šalių.
– Vaikystėje virš galvos galėjau stebėti tik sovietinius naikintuvus, nuolat raižiusius Šiaulių padangę. Nemeluosiu, mane, vaiką, tie geležiniai dangų skrodžiantys paukščiai žavėjo. Tais laikais daugelis norėjome būti lakūnais, kosmonautais ar bent jau gaisrininkais. Dar ir dabar vien iš garso lengvai atpažįstu naikintuvą, o dažnai net ir tikslų skaičių atspėju vos išgirdęs jų skleidžiamą garsą.
– Kada pirmą kartą išvydote skrendantį oro balioną ir kaip tas reginys paveikė?
– Pažintis su oro balionais buvo vėlyva: tik 1997 metais atsirado galimybė Vingio parke savo rankomis juos pačiupinėti. Kaip matote, pažintis buvo lemtinga, ir mintis padaryti oreivystę didele gyvenimo dalimi atsirado per pirmuosius šios pažinties metus.
Oreivystėje sutikti žmonės atrodė tokie laisvi, atitrūkę gerąja prasme. Jie žavėjo, taip pat žavėjo balionų pilotų keleiviams dovanojamas džiaugsmas. Suprantama, užsimaniau tapti to dalimi.
– Ką studijavote ir kaip pasukote į oreivystę?
– 1996–2000 metais Kauno technologijos universitete studijavau branduolinę energetiką, mus ruošė valdyti atominės elektrinės reaktorius. Sėkmingai baigiau, nors įgijau tik bakalauro laipsnį. Tikiu, kad man netapus dirbančiu branduolinės energetikos inžinieriumi mūsų šalies energetika tikrai nieko neprarado, užtat išlošė oreivystė.
Mokykloje visada mėgau ne tik rimtai mokytis, bet ir nuolat pokštauti. Tvarkingumas ir vidinė drausmė, pravertę moksluose, kasdien praverčia ir aviacijoje. Tačiau artistiška mano asmenybės pusė nugalėjo ir tapau oreiviu. Kaip sau tyliai juokauju: geriau rimtas oro baliono pilotas nei artistiškas branduolinio reaktoriaus operatorius.
– Ar tėvai neatkalbinėjo nuo rizikingo pasirinkimo?
– Tėvo netekau, kai man tebuvo dvylika metų, ir dažnai paspėlioju, ką gi jis būtų pasakęs apie tokį mano pasirinkimą. Labai dėkingas mamai už tai, jog ji niekada manęs neatkalbinėjo, net prieš rekordinį aukštuminį skrydį su Vladu.
Man visada buvo svarbus ne tik jos begalinis pasitikėjimas manimi, bet ir asmeninis gebėjimas paleisti sūnų gal net ir ne visada jai suprantamu keliu – juk į oreivystę pasukau vos baigęs studijas. Tikiuosi, jos nenuvyliau.
– Ar esate patyręs rizikingų išbandymų ar pavojų ore?
– Esu įsitikinęs, jog kiekvienas skrydis pilotui turi būti savotiškas išbandymas. Nemažai su žmogaus elgesiu susijusių aviacijos įvykių atsitinka ir dėl to, kad aviacinis personalas į savo pareigas kažkuriuo metu nepažiūri atsakingai.
Aviacijoje yra tokia sąvoka – optimalus streso lygis.
Tai reiškia, kad nepakankamas stresas yra ne mažiau pavojingas skrydžių saugai nei perteklinis. Todėl į pilotus, kurie teigia, kad po skrydžio nesijaučia pavargę, žvelgiu įtariai.
Kalbant apie pavojus, tai jie beveik visada susiję su nestandartiniais skrydžiais. O juk per daugiau nei 20 metų tokių būta ne vienas ir ne du: minėti skrydžio atstumo, trukmės ir aukščio rekordai ir skrydžiai ruošiantis jiems.
Keletą sykių perskrista nemaža Alpių dalis, aukštuminiai parašiutininkų šuoliai iš oro baliono, išskirtiniai grupiniai šuoliai, skraidančio namo projektas, kurį sėkmingai su kolega Laurynu Komža (33 m.) įvykdėme vienos reklamos kampanijos metu.
Dar ir dabar dauguma žmonių netiki, kad pastarasis namelis iš tiesų skrido! Apie šiuos pavojus daug kalbėti nemėgstu – kiekviena virtuvė privalo turėti savų paslapčių.
– Kadangi esate labai atsidavęs oreivystei, ar pavyko rasti asmeninę laimę? Ar sukūrėte šeimą?
– Man nėra asmeninės ar profesinės laimės, neskirstau laimės į skirtingas rūšis. Laimė man – sielos būsena, nereikalaujanti nei ypatingų laimėjimų, nei finansų. Tikriausia laimė – tai paprasta ir harmoninga kasdienybė. Paprasta, bet nepaprastai pasiekiama. Todėl kartais darausi gana prietaringas, kad pasilikčiau šiuos dalykus sau.
– Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar kaip nors keistumėte savo pasirinkimus, gyvenimo kasdienybę?
– Nuskambės banaliai, bet nuėjau ilgą, įdomų ir dažnai nelengvą kelią, kad nustočiau dairytis atgal. Su gyvenimo patirtimi ateina ir supratimas, kad dairytis atgal, projektuojant galimus scenarijus, yra prabanga, kuriai aš nebeturiu ir nenoriu turėti laiko.
Daugiau laiko praleido padangėje nei ant žemės
Kartu su alpinistu V.Vitkausku oreiviui V.Samarinui priklauso 2006–2007 m. pasiekti absoliutūs Lietuvos oreivystės skrydžio rekordai: atstumo (334 km be nusileidimo), trukmės (9 val. 21 min. ore) ir aukščio (10 064 m).
Pilotas instruktorius Robertas Komža (58 m.) kolegai V.Samarinui padėjo įgyvendinti seną svajonę ir kartu su juo perskrido pietrytinę Alpių kalnyno dalį: pakilę Italijoje perskrido Austriją ir po daugiau nei 220 km skrydžio nusileido Slovėnijoje.
Labiausiai Vytautą džiugina ne pasiekti rekordai, o skrydžiai su pirmą kartą skrendančiais keleiviais. Dažnai jie oreivio klausia, koks skrydis jam buvo gražiausias? Vytautas visuomet turi atsakymą: gražiausias skrydis yra šiandien!
2013 m. V.Samarinas daugiau laiko praleido danguje nei ant žemės. Tais metais lietuvis oro balioną pilotavo ne tik Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, bet ir Turkijoje, JAV bei Meksikoje. O 2014-ųjų skraidymo sezoną jis atidarė skrydžiais Kenijoje esančiame Masajų Maros nacionaliniame rezervate.
2018 metų liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuvos šimtmečio proga į dangų vienu metu pakilo net 100 oro balionų, o vienas jų išsiskyrė tuo, jog skraidino net šimto metrų ilgio trispalvę. Šią užduotį atliko patyręs oro balionų pilotas V.Samarinas, kuris dažnai skraidinasi įprasto dydžio šalies vėliavą.
Nuo skrydžių pradžios 2001-aisiais V.Samarinas, kaip oro balionų pilotas, sukaupė daugiau nei 2400 skrydžio valandų.
