Keramikę Pelekiškės kaime, Varėnos rajone, galima surasti tik telefonu, kuris jai yra vienintelis langas į platųjį pasaulį. Internetu ji nesinaudoja.
Lietingą dieną, kai Teresė būna klėtelėje, telefono ryšys trūkčioja. Kad geriau girdėtųsi, šeimininkė turi išeiti arba į lauką, arba bent prie slenksčio. Bet Teresė prie visko pratusi, nesiskundžia gyvenimu užkampyje, nelabai nori, kad kas nors trikdytų jos vienatvę.
Ne visada ji ir juodosios keramikos dirbinius kuria, nes jėgos ne tos kaip jaunystėje. Nereikia jai ir su kuo nors pasikalbėti, nes geriausias jos pašnekovas – žilstantis kiemsargis dvylikos metų šuo Rūkas, kuris niekada nesitraukia nuo šeimininkės.
Net ir žiemą, kai apylinkės ištuštėja, Teresei nebūna nejauku vienai gyventi savo klėtyje, nes į liūdesį ji seniai nekreipia dėmesio, juolab kad prisijaukino vienatvę.
Kol gyveno su sutuoktiniu poetu Stasiu Stacevičiumi (1959–2012), „Poezijos pavasario 2001“ laureatu, juodu nemažai laiko būdavo atskirai. Vyras gyveno savo sodyboje vienkiemyje, žmona – už dešimties kilometrų klėtyje. Pora susitikdavo, išsiskirdavo.
– Surengėte tiek parodų, kiek beveik jums pačiai metų. Gal ruošiatės naujai parodai?
– Turėtų jaunesni ruoštis. Didelis vargas ir eksponuoti, ir darbus atgal parvežti. Transporto neturiu, tad nenoriu parodų ruošti. Nors tų darbų yra, bet mane reikia ir nuvežti, ir parvežti.
– Prieš kiek metų pabėgote iš Vilniaus į miškų apsuptą Pelekiškės kaimą ir kodėl?
– Jau prieš kokius 45–46 metus. Iš pradžių žmonės priėmė į savo namus, o paskui aš pasistačiau klėtelę. Kambariukas turbūt keturių metrų ilgio ir trijų su puse metro pločio. Paskui pasistačiau verandėlę, truputį prasiplėtė klėtelė.
Kiek vietos yra, tiek ir gerai. Nieko žmogus negali padaryti. Tiktai kad darbų daug, dar ir tapau. Darbeliai vienas prie kito.
Tame pačiame kambarėlyje stovi krosnelė, ant jos verdu valgį, žiemą šildau namuką. Yra stalas, dušą aštuonerius metus turiu, šulinį išsikasiau, nes anksčiau eidavau pas kaimynus vandens. Miegu pastogėlėje, o apačioje dirbu.
Tų žmonių, kurie mane iš pradžių priglaudė, jau nėra tarp gyvųjų. Kiti nusipirko tą sodybą, bet jie gyvena tik vasarą. Žiemą lieku viena. Aš gamtos vaikas – ir kalnuose buvusi, ir plaukusi, ir keliavusi su žygeiviais. Gamta mane visąlaik skatina gyventi, kurti.
Nors Vilniuje turiu kur būti, aš visai nenoriu. Man taip gera miškuose. Vilniuje aš galiu grįžti į tėvų namus. Juose gyvena dvi seserys, brolis ir aš. Mūsų šeimoje buvo septyni vaikai.
Kai atvažiuoju į Vilnių, turiu kur apsistoti, nes tėvų namuose turiu kambarėlį. Visi mano artimieji gyvena Vilniuje, tik aš viena čia.
– Ar meno gyslelę paveldėjote iš tėvų?
– Mamytė Stefanija mus septynis užaugino, o tėvelis Petras buvo prie meno – jis pynė iš vytelių, labai daug žmonių išmokė pinti.
Jie buvo ilgaamžiai – tėvelis sulaukė 93-ejų, mamytė – 92 metų. Abu tarnavo prezidento Antano Smetonos dvare, ten ir susipažino, susituokė. Mama buvo Sofijos Smetonienės kambarinė, tėvelis – ūkvedys.
Abu mirė tais pačiais 2006 metais, tik vienas pavasarį, kitas rudenį. Prie klėtelės vieną vasarą, kadangi mano tėvai rugpjūčio pradžioje gimę, buvau surengusi keturių kartų parodą. Sunešiau tėvelio, savo, brolio pynėjo, anūkų ir proanūkio darbus.
Jeigu vaikystėje būčiau žinojusi, kad būsiu dailininkė, paroda galėjo būti ir penkių kartų. Gaila, kad neišsaugojau močiutės man dovanotų raštuotų pirštinių. Močiutė buvo ir gera audėja. Aš ją prisimenu.
– Kadaise jūsų mama Stefanija, atvykusi į Pelekiškę, stebėjosi, kad baigėte aukštąjį mokslą ir dirbate juodą darbą. Nuo motinos slėpėte, kad ji, atvykusi į kaimą, buvo tokia priblokšta pamatyto vaizdo?
– Aš jai nesakiau visiškai nieko. Kam reikia gąsdinti? Paskui netikėtai atvažiavo. Kažkas ją pavėžėjo. Ir ji pamatė visą tą darbą – krosnies iškrovimą, kaip dirbame, kur miegame. Tačiau ji matė mano gyvenimą pas puodžių, o klėtelės dar nebuvo.
Pirmiausia dirbau pas puodžių Miką Miliauską. Jo name buvo plukta asla, maži langiukai, elektros nebuvo. Paskui persikėliau pas Stasį Mašalą, kuris prisiminė, kaip jo močiutė degė juodąją keramiką, ir jis pradėjo degti. Vėliau jis negalėjo mums padėti, nes su manimi buvo dar dvi draugės, bendramokslės.
Pažįstama moteris prašė tėvų, kad mane priimtų į namus, ir tada pradėjau statytis. Atsivežiau iš kito kaimo tą klėtelę, pasistačiau ir šitiek metų gyvenu.
– Ar turite kam perduoti patirtį, ar turite mokinių?
– Ne, neturiu. Nėra vietos. Be to, aš atsiskyrėlė. Visiškai nenoriu, kad kas nors šalia būtų.
Praėjusiais metais Rumšiškėse vyko juodosios keramikos kūrėjų – studentų ir dėstytojų – suėjimas. Aš patarinėjau. Kai darbai buvo išdžiuvę, keramikai juos atvežė į Pelekiškę, juos degiau krosnyje. Gal kas nors susidomės.
Man ta profesija tapo per sunki fiziškai. Anksčiau degdavau tris krosnis per metus, dabar – tik vieną.
Juk turi nusipirkti molio, parsivežti, suminkyti, lipdyti, išdžiovinti, blizginti, krauti į krosnį. Kūreni 14–18 valandų. Paskui turi uždusinti tą krosnį – užkasti smėliu viršų ir pakurą. Paskui atkasi, ištrauki, išplauni. Visas procesas sunkus. Elektrinės krosnys patogiau – įdedi, išimi, ir viskas, o aš dirbu senoviniu būdu.
– Bet ne veltui įsikūrėte vietovėse, kurios senovėje garsėjo juodąja keramika.
– Merkinėje randama VII a. prieš Kristaus gimimą datuojamų šukių.
Todėl juodoji keramika čia atsigavo, kai vietos puodžius S.Mašala prisiminė, kaip jo močiutė degė puodus. Atgimimas įvyko 1971 metais, kai Vilniuje ir šiose vietovėse įvyko keramikų simpoziumas. Merkinėje, net ir Žemaitijoje atsirado juodosios keramikos tradicijų puoselėtojų.
– Ar savo rankomis sukurtus daiktus naudojate kasdienybėje?
– Daugiausia kūriau parodoms, vienas kitas indas naudojamas buityje. Bet įprastai naudoju pirktinius indus – lėkštes, puodus.
– Ar toli einate į parduotuvę pirkti maisto?
– Parduotuvė už keturių kilometrų Merkinėje. Kuprinė ant pečių – ir keliauju. Mane visi iš kuprinės pažįsta. Maždaug vieną kartą per savaitę einu apsipirkti.
Neturiu jokio daržo, tik gėlių pasisėjau. Turėjau daržiuką, bet smėlynuose niekas neauga, neapsimoka man nieko auginti. Šįmet pasisėjau gėlių mišinį, dabar labai gražiai žydi rugiagėlės, aguonos. Jas auginu tam, kad būtų gražu.
– Artimieji jus aplanko vienkiemyje?
– Jau seniai nebuvo. Jeigu man reikia kur nors išvažiuoti, brolis atvyksta pabūti su mano Rūku. Šis šuniukas – iš kito kaimo. Ėjau pas vieną moterį, turėjau reikalų, žiūriu, kad jos kalytė stora. Moteris nežinojo, kada kalė atsives šuniukų. Bet kol aš iš Subartonių parėjau namo, jau man skambina, kad atsivedė. Paprašiau vieną palikti man.
Taip namuose atsirado Rūkas, jam dabar eina trylikti metai.
Jis nuo manęs nė per žingsnį nesitraukia. Jeigu į Merkinę einu, prie būdos pririšu. O dažniausiai būna kartu su manimi klėtelėje.
Labai gerai man, turiu su kuo pasikalbėti, kai viena būnu. Anksčiau, kai su vyru gyvenau, su juo pasikalbėdavau, bet šįmet bus dešimt metų, kai jo nėra. Vyras matė Rūką visai mažiuką.
– Turbūt ilgitės dramatiško likimo buvusio vyro poeto S.Stacevičiaus, kuris per žiemos speigus sušalo? Ar išsaugojote jo kūrybą – gal jums buvo sukūręs eilėraščių?
– Kai jam pasakodavau savo sapnus arba ką nors užsimindavau, jis tuoj eilėraštį parašydavo. Buvo toks bendradarbiavimas. Kiek parodų turėjau, jų metu Stasiukas pristatydavo knygas.
Pripranti žmogus prie netekties, o kur dėsiesi. Dešimt metų gyvenome santuokoje, bet aš nutariau išsiskirti, nes jis labai gerdavo, man būdavo sunku, mušdavo mane. Vaikų neturiu.
Atsisakiau jo, buvo skyrybos, bet Stasiukas ateidavo pas mane su sąlyga, jeigu negerdavo. Taip bendravome dar trejus metus. Iš viso praleidome trylika metų, jis negalėjo kitaip elgtis, nors ir buvome išsiskyrę. Jis buvo geras žmogus. Kai negerdavo, viskas būdavo gerai, o kai gerdavo, visokių išdaigų prikrėsdavo.
Stasys pas mane ateidavo pėsčias, neturėjo jokios mašinos. Jis perbrisdavo Straujos upę, pakildavo į kalną, kad truputį sutrumpintų kelią, ir pasiekdavo Pelekiškę. Jam irgi gerai buvo vienam poeziją rašyti.
Jis kelią trumpindavo miškais, nelabai norėdavo užsukti į Merkinę, nes joje buvo žmonių, kurie jį labai mylėjo. Jeigu Stasiukas gaudavo kokį pinigėlį už kūrybą, iškart pragerdavo. Kad nesusitiktų žmonių, eidavo miškais.
Žiemą daugiau būdavau pas jį, bet vėliau gyvenau tik klėtelėje.
– Vienatvė jūsų neslegia?
– Man labai gerai. Vilniuje visai nenoriu būti, jau tas laikas praėjo, kai reikėjo žmonių. Man taip gera vienai. Šuniukas šalia, ir gerai. Draugų man nelabai reikia, tik retkarčiais susitinku su keramikais simpoziumuose.
Vasarą prisirenku uogų, grybų – tiek, kiek reikia vienai.
Dabar žydi liepos, skyniau arbatai. Aplinkui labai senos ir aukštos liepos. Joms kokie du šimtai metų. Kur šakos palinkusios, prisiskyniau. Prisirinkau ir žolynų, kuriuos pažįstu. Gamtos gėrybės – ir maistas, ir vaistas.
Parodas rengė ir plaukiojančiose ežero salose
Keramikė, tapytoja T.Jankauskaitė gimė 1949 metais Pakuršėnių kaime, Šiaulių rajone. Užaugo Vilniuje, gyvena ir kuria atokioje, miškų apsuptoje sodyboje Pelekiškės kaime, Merkinės seniūnijoje, Varėnos rajone.
1973 metais baigė Vilniaus dailės akademiją ir įgijo keramikės specialybę. 1978 metais buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Keramikės darbai – paprasti, bet kartu ir stebuklingi. Vienspalviai, bet juose žaidžia faktūra ir forma. Dvasiukų, juodųjų šviestuvų, dubenų, riedulių, kerėplų ir kitų formų tradicija bei gamtiškumas jungiasi su individualumu.
Tik su jai būdingu kruopštumu ir kantrybe Teresė išgauna ypatingą molio kūrinių blizgesį ir ornamentus, o sujungta į ekspoziciją juodoji keramika dažnai sukuria paslapties ir įdvasintos erdvės įspūdį.
T.Jankauskaitė yra surengusi 70 autorinių parodų daugelyje Lietuvos miestų ir kitose šalyse: Prancūzijoje, Šiaurės Osetijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Tačiau pačios svarbiausios, surinkusios šimtus žiūrovų, vyko netoli Pelekiškės, Bedugnio ežere ant plaukiojančių salų ir pakrantėje, 1993 ir 2009 metais.
O „skambanti“ suknelė, nulipdyta iš 1022 molio žvynų, sverianti apie 6 kilogramus, įrašyta į Lietuvos rekordų knygą. Keramikė šią suknelę sukūrė ruošdamasi parodai Prancūzijoje. Neįprastas rūbas pirmąkart buvo pristatytas Tūro mieste, Strasbūre. T.Jankauskaitė šią suknelę apsirengdavo daugelyje parodų, kurias surengė Merkinėje, Varėnoje ar Lenkijoje.
Menininkė taip pat dalyvavo kolektyvinėse parodose, kūrė kūrinius interjerams.
