Vasarą emigrantė D.Bilevičiūtė leidžia Lietuvoje, nes nori atgauti jėgas maudydamasi ežeruose, vėsioje Baltijos jūroje.
Tačiau pedagogė netinginiauja – nuotoliniu būdu veda vokalo pamokas lietuvių emigrantų vaikams ir suaugusiesiems. Dainininkė randa laiko susitikti su draugėmis ir, kaip įprastai, surengė fotosesiją, per kurią įsiamžino su pačios kurtomis suknelėmis.
Į Lietuvą D.Bilevičiūtę sugrąžino ir Juodkrantėje vykęs tarptautinis vokalistų konkursas „Baltic Voice“, į kurį ji buvo atvežusi keturis mokinius iš Londono. Viena Dainos mokinių Emilija Balsevičiūtė (15 m.) iš emigrantų šeimos šiame konkurse iškovojo vieną pagrindinių prizų. Emilija pelnė kelionę į Dubajų, o kartu vykti su ja pakviesta ir jos mokytoja.
Ši mergina anksčiau Londone varžėsi jaunųjų talentų konkurse ir taip pat buvo pastebėta – jai nusišypsojo sėkmė kurti vaidmenį miuzikle, kuris dar šią vasarą bus pradėtas statyti Lietuvoje.
– Kur dabar jūsų namai? – paklausiau D.Bilevičiūtės.
– Lietuva – širdyje, o namai – Londone.
– Prieš kiek laiko pakėlėte sparnus į Didžiąją Britaniją?
– Eina septinti metai. Esu kitokia emigrantė – būnu tai ten, tai čia. Turiu visokių projektų ir Lietuvoje: ką tik fotosesijas dariau, rengiau moterų sveikatingumo stovyklą Varėnos miškuose.
– Pagrindinė priežastis, dėl ko išvykote iš Lietuvos, buvo ta, kad teko parduoti butus, buvo areštuotos sąskaitos.
– Viską atėmė. Bet mano posakis „gyventi Lietuvoje, o dirbti kitoje šalyje“ pasidarė auksinis. Pagal tokias taisykles ir tvarką, kuri yra, manau, Lietuvoje viskas labai sudėtinga.
– Dažniausiai emigruoja jauni žmonės. Nebijojote, kad dėl brandaus amžiaus nebepritapsite?
– Nebijojau. Kažkaip savaime viskas susiklostė žengus pirmą žingsnį. Pasiklausinėjau Londono lietuvių – daugelis mane žinojo. Be to, Londone darau tą patį, ką ir Lietuvoje visą laiką dariau: rengiu koncertus, projektus, mokau studentus.
– Išvykusi su lagaminu turėjote žinoti, kur apsistosite. Pradžia nebuvo lengva?
– Iš tikrųjų nebuvo lengva, bet pirmieji žingsniai buvo labai sėkmingi, nes atsirado žmonių, kurie man padėjo, priėmė mane.
Iš pradžių pas vienus žmones gyvenau virtuvėje, bet davė kambariuką, kur galėjau vesti pamokas. Po to atsirado studija, į kurią galėjau atvažiuoti ir priimti mokinius.
Buvo dar viena šeima, kuri mane savo namuose laikė trejus metus, kol dukra Elegija atvažiavo studijuoti į Londoną. Man likimas buvo palankus, esu labai dėkinga toms šeimoms. Tai – lietuvių šeimos.
– Žinomumas jums nepakišo kojos?
– Kadangi visada esu teigiamai nusiteikusi, to paties sulaukiu ir iš kitų. O į konkurentus, kurių yra visur, nekreipiu dėmesio, tiesiog darau savo darbą, džiaugiuosi ir toliau einu per gyvenimą.
– Jums tinka londonietiškas gyvenimo ritmas – patinka didelis judėjimas, kita kultūra?
– Labai patinka. Ne tik Londone dirbu, trejus metus važinėjau į Škotijos miestus Glazgą, Aberdyną. Per savo profesiją pamačiau didelę Škotijos dalį, susipažinau su gamta, pilimis, istorija, kurią anksčiau žinojau tik iš knygų.
Anglija man dar yra neperprasta dėl gyvenimo būdo. Tačiau džiaugiuosi, kad čia teatrai veikia kiekvieną dieną, todėl yra galimybė kasdien eiti į pasaulinio lygio spektaklius, miuziklus, koncertus. Man tai labai daug reiškia.
Tempas Londone, aišku, kitoks, todėl grįžusi į Lietuvą pasidžiaugiu tuo ramiu mūsų tempu. Noriu čia atsigauti, įsikrauti geros energijos, kad turėčiau jėgų toliau dirbti Anglijoje.
– Jūsų mokiniai – ne tik lietuviai?
– Yra mokinių ir iš mišrių, ir iš britų šeimų. Iš pradžių turėjau net filipiniečių – motina atvedė dvi dukras, po to ir pati mokėsi, nes buvo labai gabi.
– Dėl anglų kalbos problemų nebuvo?
– Mano anglų kalba, palyginti su jaunimu, sakyčiau, primityvi. Galiu susikalbėti, o muzikinius terminus esu išmokusi, galiu pamokas vesti anglų kalba.
Aišku, anglų kalba man ne prie širdies, jau geriau italų. Bet esu priversta, kitos išeities nėra.
Lietuvius mokinius mokau lietuviškai, nes Anglijoje didesnė bėda dėl lietuvių kalbos negu vyresnio amžiaus žmonėms, tokiems kaip aš, susikalbėti angliškai. Emigrantų vaikai šneka su akcentu, netaisyklingai, kiti visai lietuviškai nekalba.
Viena gabi mergina net paklausė: „Kas yra kregždė, slenkstis?“ Ji nebuvo girdėjusi tokių žodžių.
Nuvedžiau ją prie namo slenksčio ir parodžiau. Ji žiūrėjo ir kraipė galvą. Po to pasakiau: „O kregždės gyvena Lietuvoje.“ Nors ta mokinė lankosi kaime, atšovė, kad Anglijoje jų nėra. Gal Anglijoje ir nėra, bet Lietuvoje tokie paukščiai gyvena.
Mano specialybė išskirtinė tuo, kad savo darbą galiu dirbti bet kurioje šalyje. Aišku, dažniausiai bendrauju su lietuviais, su mokiniais esame surengę nemažai koncertų lietuvių bendruomenėse.
– Atlygis už pamokas didesnis nei Lietuvoje?
– Vertė ta pati. Tiek pat uždirbu ir Lietuvoje, ir Londone. Turiu per kone keturiasdešimt metų įgytos praktikos, pamokų kainos nekeliu nei ten, nei čia. Visi mokiniai gauna tą pačią informaciją.
– Ar planuojate įleisti šaknis ir Londone įsigyti namus?
– Kadangi esu vieniša ir praradusi visus savo būstus Lietuvoje, planas turėti namus Londone gali būti realus.
– Šiuo metu esate nuomininkė?
– Dukra su žentu nuomojasi būstą, ir kai aš būnu Londone, jie manęs neišmeta.
– Atžala irgi kuriasi Anglijoje?
– Dukra Lietuvoje baigė kostiumo dizaino, o Londone – tekstilės studijas. Ji dirba stiliste-vadybininke prabangiame Londono butike.
Kadangi šiais metais vyko jų vestuvės Lietuvoje, aš juos surišau tautine Lietuvos juosta ir pasakiau: „Jūs esate lietuviška pora ir turite visada būti susieti su Lietuva.“ Nežinau, kaip mano linkėjimas išsipildys, bet aš to palinkėjau.
– Ar tėvynėje liko artimųjų, draugų?
– Mama mirusi 2014 metais, tėvas – 2005-aisiais. Turiu dvylika metų vyresnį brolį, aš buvau šeimos pagrandukas. Jis gyvena Lietuvoje, bendraujame.
Palaikau ryšius su šviesaus atminimo tėvo pusseserėmis, gyvenančiomis Airijoje. Londone gyvena mano šviesaus atminimo pusbrolio anūkės, taip pat bendraujame.
Nesijaučiu vieniša, Londone turiu artimų draugių, kurios tapusios kone šeimos narėmis. Jos dalyvavo su šeimomis mano dukters vestuvėse ir labai puikiai įsiliejo į man brangių žmonių ratą.
Lietuvoje liko ir nemažai draugų. Jie juokauja, kad kai aš grįžtu į Lietuvą, čigonų taboras sugrįžta.
Kai grįžtu, kyla pagyvėjimas – ten važiuojame, ten švenčiame. Joninių naktį prikėliau drauges iš miego, nes reikėjo visoms važiuoti į Trakus maudytis vidurnaktį. Tai reikėjo būtinai padaryti, nes ežero vanduo buvo tarsi gyvas.
Visada turiu idėjų. Jau ruošiuosi po dvejų metų vyksiančiam jubiliejui – kuriu naują muziką, o gal ir įvaizdį.
– Ar apsinuoginusi nebesifotografuosite?
– Bus ne tik fotosesijos, bet ir vaizdo klipai. Turiu naujų dainų. Kas girdėjo, gyrė, kad labai gražios, visiems patiko.
Skolos persekiojo dešimtmetį
Bene dešimtmetį persekiojusios skolos D.Bilevičiūtę galiausiai pavertė bename. Moters butas sostinėje 2020 metais buvo parduotas varžytynėse – tai paskutinis jos turėtas nekilnojamojo turto objektas.
Dainininkė, kuri 2012-aisiais Lietuvoje mėgino kurti kaimo turizmo verslą Varėnos rajone, galiausiai buvo nubausta už sukčiavimą gaunant Europos Sąjungos paramą. Kaimo turizmo verslą kūrusi ir ūkininke norėjusi būti dainininkė guodėsi, kad ši nesėkmė persekios ją visą likusį gyvenimą.
2012-aisiais teismas nusprendė, kad D.Bilevičiūtė pasikėsino apgaule gauti subsidiją (Europos struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas). Ji taip pat pripažinta kalta dėl tam tikrų dokumentų klastojimo ir kredito iš banko gavimo apgaulės būdu.
Dėl ilgą laiką besitęsusių skolų dainininkė prarado ne tik sodybą, bet ir butą Trakuose. Galiausiai varžytynėse sostinėje buvo parduotas ir nedidelis butas, anksčiau priklausęs atlikėjos motinai.
„Viską praradau, visos mano sąskaitos buvo areštuotos“, – guodėsi Daina ir tikino, jog skaudžiai mokėjo vien už tai, kad Lietuvos kaime norėjo auginti ne kiaules, zebrus, o kultūrą.
