Nuo kankinančios priklausomybės bėgantys narkomanai atvėrė savo skaudžias patirtis

Daliai žmonių išgirdus žodį „narkomanas“ iškyla stereotipų suformuoti atšiaurių, nesocialių ar net agresyvių žmonių vaizdai. Vis dėlto Narkomanų anonimų organizacijos nariai tai paneigė jau per pirmąsias susitikimo minutes.

Narkomanai (asociatyvi nuotr.)<br>123rf.com nuotr.
Narkomanai (asociatyvi nuotr.)<br>123rf.com nuotr.
Paramos grupė (asociatyvi nuotr.)<br>123rf.com nuotr.
Paramos grupė (asociatyvi nuotr.)<br>123rf.com nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Aug 28, 2022, 8:59 PM, atnaujinta Nov 10, 2022, 12:37 PM

Nuvykus į rugpjūčio 20–21 d. vykusį Narkomanų anonimų (NA) konventą iškart pribloškė dalyvių skaičius. Į Bačkonis tądien susirinko apie 200 organizacijos narių ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, tačiau ir iš užsienio: Latvijos, Lenkijos, Estijos, Jungtinės Karalystės ir net Suomijos.

Nustebino ne tik susirinkusiųjų kiekis, tačiau ir jų emocijos. Beveik visi dalyviai šypsojosi, draugiškai bendravo, pasitiko su gera nuotaika ir komplimentais. Jau per pirmąsias minutes visos neigiamų stereotipų suformuotos nuostatos buvo išvaikytos.

Padeda vieni kitiems

NA organizacija Lietuvoje kitąmet švęs jau 25-ąjį savo gyvavimo jubiliejų. Draugijos nariai pasakojo, kad NA įkūrė tokie patys žmonės kaip jie, norėdami pagelbėti sveikti ir kurti naują gyvenimo būdą.

„Iš pradžių buvo žmonės, kurie irgi buvo priklausomi, bet kol Lietuvoje nebuvo NA, jie lankydavosi kitų šalių susirinkimuose.

Vėliau į Lietuvą atvažiavo lietuvis emigrantas, gyvenantis JAV, kuris ten lankydavo susirinkimus. Jis čia ir pradėjo pasakoti, kad yra tokia organizacija, programa ir kad galima pagal ją gyventi, sveikti ir gyventi nevartojant“, – pasakojo NA narė Rita (vardas pakeistas – aut. past.).

Organizacijoje nėra profesionalų, specialistų, medikų ar psichologų – nariai padeda vieni kitiems, o vienintelis tikslas yra perduoti žinią kenčiančiam priklausomajam ir padėti atrasti naują gyvenimo būdą.

Patys nariai sako, kad būtent tokia praktika labiausiai padeda išsilaikyti ir suprasti, kad nuo įsišaknijusios priklausomybės galima sveikti.

„Prisimenu, kad jau kai labai norėjau, tai atėjau į NA ir pamačiau žmones, kurie buvo kažkuo panašūs į mane. Man netiko pagalba iš mano šeimos, draugų, kurie nebuvo priklausomi.

Kai atėjau čia, sutikau žmones, kurie kažkuo panašūs, kažką tokio paties patyrę, matę, kentėję. Aš pradėjau jų klausyti, matyti, kaip jie gyvena šiandien, ir pradėjau tikėti, kad ir man gali tai pavykti.

Daug paprasčiau yra susitapatinti su žmonėmis, kurie praėjo labai panašų kelią į mano. Man pačiai juos daug lengviau priimti ir įsileisti“, – prisiminimais dalijosi Rita.

„Vienas iš pagrindinių būdų skleisti žinią yra mūsų pačių patirtis: ką mes darome, kaip mes sveikstame. Gyvas žmogus su savo istorija yra geriausias pavyzdys, nes atėję naujokai iškart pamato, kad galima gyventi taip, kaip mes gyvename“, – pridūrė Edvardas (vardas pakeistas – aut. past.).

Nariai taip pat pasakojo, kad naujai atėjusiems priklausomiesiems padeda ir NA literatūra, tačiau ir ji yra rašyta ne profesionalų, o tuos pačius kelius mynusių narių.

Kelias buvo duobėtas

Nors visi kalbinti NA nariai yra švarūs jau daugiau nei metus, pasakodami savo istorijas jie išgyveno tarsi viskas būtų vykę vakar.

„Mano kelias buvo sunkus, buvo daug bandymų. Aš visuomet rinkdavausi taip, kaip man patogu, neatlikdavau visų rekomendacijų iš eilės, kaip siūloma. Buvo taip, kad pasirinkdavau vieną – atkrisdavau, tada kitą – vėl atkrisdavau, ilgą laiką bandžiau atrasti savo formulę“, – apie vingiuotą pradžią sveikstant pasakojo Edvardas.

Kitas ilgametis NA narys Marius (vardas pakeistas – aut. past.), švarus jau daugiau nei 7 metus, apie savo priklausomybę kalbėjo su ašaromis akyse. Nors sveikti jį paskatino teisinės pasekmės, tačiau dabar vyras negali atsidžiaugti nauju atrastu gyvenimo būdu.

„Manyje noro daug nebuvo, bet tuo metu turėjau pora atvirų bylų ir buvau detoksikacijoje. Į ten atėjo mūsiškiai NA nariai, kuriuos ir dabar dar sutinku, skleisti žinią apie šią organizaciją.

Kai jie papasakojo savo istorijas, pagalvojau, kad jeigu jie gali, galbūt galiu ir aš. Žinoma, mane paragino ir socialinis darbuotojas, kuris sakė, kad jei pradėsiu sveikti, nesėsiu į kalėjimą. Tai buvo labai stiprus spyris į užpakalį tęsti sveikimo kelią ir eiti į grupes.

Dabar aš galvoju, kad priklausomybės liga man yra dovana. Tame gyvenime, kuriame gyvenau anksčiau, aš nemačiau šviesos, o dabar aš matau šviesą“, – atvirai pasakojo Marius.

Atvedė noras gyventi

Organizacijoje yra įvairaus amžiaus narių, tačiau visi jie priimami vienodai. Kaip sakė patys nariai, svarbiausia, kad priklausomasis turėtų norą sveikti ir nebevartoti narkotikų.

Būtent tokį didžiulį norą turėjo jau 10 metų švari esanti Jurga (vardas pakeistas – aut. past.). Vaikystėje šeimoje neradusi sau nei vietos, nei šilumos ar meilės, mergina atrado trokštamą laisvę narkotikuose. Vos 17 metų dėl narkotikų į gydymo įstaigą pakliuvusi moteris sakė turėjusi didžiulį norą gyventi, tačiau tik NA dėka suradusi kelią, kaip tai pasiekti.

„Kurį laiką man buvo gerai, aš net nesvarsčiau nustoti vartoti, bet papuoliau į gydymo įstaigą, kurioje sutikau NA narius, kuriuos matau ir šiandien čia.

Beklausydama jų patirčių sėdėjau ir galvojau, kad man 17 metų ir aš turbūt turiu net geresnę galimybę pasveikti negu jie, nes aš dar jauna ir neturiu daug stiprių netekimų ar patirčių. Tada aš supratau, kad dabar pat turiu pradėti bandyti gyventi kitaip.

Aš labai troškau gyventi, baigti mokslus, kurti šeimą, turėti nuosavus namus. Būtent visi šie norai man ir buvo didžiulis spyris visus metus. Niekas, žinoma, nesako, kad gyvenimas sveikstant pasidarys lengvas. Mums yra baisu daryti paprastus dalykus, gyventi toliau, bet visame šiame kelyje aš turėjau didžiulę paramą“, – dalinosi Jurga.

Rita savo kelią pradėjo pajautusi, kad jokia būsena – nei su narkotikais, nei be jų – jos nebedžiugina ir nebeteikia malonumo. Ji sakė, kad per visus priklausomybės metus buvo pamiršusi kaip gaminti maistą, mokėti mokesčius, o baimė neleido net pakilti iš lovos.

„Žinojau, kad taip gyventi nenoriu, bet nežinojau, ką keisti. Tada, kai atsirado nuolankus vidinis noras kažką daryti ir kai paprašiau pagalbos, būnant gydymo įstaigoje pasirodė NA. Jie man ir papasakojo, kad yra būdas gyventi nevartojant, tačiau tada man tai atrodė, kaip iš fantastikos srities.

Kai jau pradėjau lankyti draugiją, tai vienintelė vieta, kur aš jausdavausi gerai, buvo susirinkimai. Man buvo labai baisu. Per savo aktyvios priklausomybės gyvenimą aš „nusimokiau“ gyventi.

Kai nuo manęs patraukė vartojimą, aš jaučiausi kaip nuoga, nes prieš tai visą laiką mano vienintelis tikslas buvo vartoti narkotikus. Tiek fizinė, tiek emocinė priklausomybė nuo jų yra baisi kančia“, – atvirai pasakojo moteris.

Itin svarbus dvasingumas

Daugybę draugijos narių sutraukęs konventas buvo pradėtas ne nuo skambių ir ilgų sveikinimo kalbų, o nuo maldos už tuos, kurių jau nebėra. Nors patys nariai tvirtina, kad religija ir religingumas niekaip nėra skatinamas, tačiau dvasingumas sveikstant užima labai svarbią dalį.

„Tai yra dvasinė, tačiau ne religinė programa. Dvasingumu gydome savo vidų, bet su religija tai niekaip nėra susiję“, – kalbėjo Rita.

„Mums nesvarbu tautybė, seksualinė tapatybė, rasė, įsitikinimai, tikėjimas – jis yra ar jo apskritai nėra. Mums svarbiausia, ką patys žmonės nori daryti su savo problema“, – pridūrė Edvardas.

Nors narių gyvenimuose religija svarbios vietos neužima, tačiau daugelis jų tiki aukštesne jėga, o viename iš 12 yra žingsnių teigiama, kad nariai nusprendžia patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip jie jį supranta, globai.

„Aš nesu religinga, bet vis tiek visada žinau tą maldą, sunkiomis akimirkomis pasakau ir man širdy iškart lengviau pasidaro“, – dvasingumo svarbą aiškino Jurga.

Konventų ir kitų susitikimų pradžioje sakoma malda yra skirta ne tik esamiems nariams, tačiau ir tiems, kurių draugijos gretose jau nebėra. Kalbinti nariai pasakojo, kad išėjusius narius visuomet prisimenama geruoju, o tokios patirtys tik dar labiau skatina nepasiduoti ir kovoti su savo liga.

„Mes prisimename narius, kurie išeina ir numiršta. Aš pati turėjau pora atkryčių, niekas nesako, kad kelias yra lengvas. Prieš 10 metų atėjau su keliais kitais nariais, atrodo, kartu sveikome, kartu ėjome tą patį kelią, viskas buvo sklandžiai, o šiandien jų nebėra...

Nežinau, kaip tai vyksta ir kodėl, bet esu dėkinga visoms aukščiausioms jėgoms, kad esu čia ir gyvenu“, – kalbėjo Rita.

„Pati sau visada sakau, kad kiekvienas kartas gali būti paskutinis. Tikrai yra nemažai patirčių, kur žmonės ilgai gyveno gražiai, buvo švarūs, bet vieną kartą atkrito ir nebėra to žmogaus šalia mūsų“, – dalinosi Jurga.

Visi kalbinti NA nariai vieningai sutarė, kad būtent ši organizacija, jos nariai ir visi čia taikomi principai yra tai, kas išgelbėjo jų gyvenimus ir leido vėl atrasti džiaugsmą.

„Dėka NA, dėka programos, rekomendacijų aš šiandien esu visai kitas žmogus. Manimi pasitiki žmonės, kurie manęs bijojo, mane myli mano šeimos nariai, jie didžiuojasi manimi, patiki man tokius dalykus, kuriuos anksčiau nuo manęs slėpdavo.

Atstačiau savo santykius su artimaisiais, su sūnumi, baigiau mokslus, dirbu mylimą darbą – šiandien turiu tai, ko anksčiau net nesvajojau turėti. Ir visa tai yra dėka tik šitų narkomanų“, – nuoširdžiai džiaugėsi Rita.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.