Lietuvoje augusi rusė lankosi karščiausiuose Ukrainos taškuose: „Kai Rusija pradėjo karą, patyriau tikrą šoką“

Į pagalbą Ukrainai, neretai rizikuodama savo gyvybe, Liz pasinėrė visai netyčia. Ji beveik dešimtmetį gyveno ir dirbo Vokietijoje, turėjo savo verslo konsultacijų įmonę, o į Ukrainą nuvyko trumpam parsivežti savo močiutės. Ir ten būdama sugalvojo, kad gyvenimas bus daug prasmingesnis, jei, užuot kūrusi įmonėms reklaminius šūkius, parūpins kenčiantiems žmonėms maisto ir medikamentų.

Liz puikiai kalba lietuviškai. Ji gimė Maskvoje, jos tėvai buvo rusų verslininkai, bet, kai jai buvo vieneri, jie persikraustė į Vilnių. Namuose kalbėdavosi rusiškai, bet jos auklė buvo lietuvė ir ją išmokė lietuvių kalbos. Ir dauguma jos draugų buvo lietuviai.

Tiesa, mergaitė lankė Amerikos tarptautinę mokyklą, o rudenį orams atšalus persikeldavo su šeima į JAV – jos tėvai turėjo namus ir Floridoje.

„Tiesą sakant, tais laikais apie savo tautybę daug nemąstydavau – sprendžiant pagal kilmę, buvau rusė, bet jaučiausi labiau lietuve arba amerikiete. Tik dabar, kai Rusija pradėjo karą, patyriau tikrą šoką, suvokusi, kad visgi tai mano tėvų tauta...“, – sakė Liz.

Sulaukusi aštuoniolikos, ji pasinaudojo galimybe Rusijos pilietybę pasikeisti į lietuvišką. Buvo nelengva, mat iš Rusijos pusės sulaukė visokių trukdžių, bet maždaug po metų iš tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gavo lietuvišką pasą.

Viena Liz močiutė buvo ukrainietė, ištekėjusi už ruso, ir ji pastaraisiais metais gyveno Lvove. O Liz pirmą kartą į Ukrainą, į Kijevą atvyko prieš pat karą, šių metų vasario 11 d. Tai – sutapimas, ji ten lankėsi tik kelias dienas darbo reikalais, kai buvo pakviesta vesti vieno renginio.

Antrą sykį ji keliavo iš Vokietijos jau į karo siaubiamą Ukrainą pervežti savo močiutės į saugesnę vietą. Tuo pačiu į automobilio bagažinę prisikrovė iš rėmėjų gautų turniketų, neperšaunamų liemenių ir kitų daiktų, kurių, kaip žinojo, reikia ukrainiečiams (juos perdavė bičiuliams, su kuriais susipažino renginio Kijeve metu).

Taip sutapo, kad besilankydama Ukrainoje mergina susirgo koronavirusu, turėjo užsisakyti viešbutį ir izoliuotis. Turėdama daug laiko, naršė internete, rašė žinutės ir aiškinosi, kaip galėtų padėti ukrainiečiams.

„Kai baigėsi izoliacija, jau buvau sutarusi dėl įvairių susitikimų, susijusių su humanitarine pagalba Ukrainai. Na, o mano įmonės klientai iš Vokietijos, JAV, Anglijos tapo mūsų rėmėjais. Viskas vystėsi natūraliai ir labai greitai, aš tiesiog nebegalėjau pasitraukti. Tokio plano neturėjau, bet dabar mes jau turime 6 automobilius, 500 kv. metrų ploto sandėlį Lvove, apie 300 kv.metrų – Charkove ir dar vieną Dniepre. Be manęs komandą sudaro apie 10 žmonių, savanorių bei vairuotojų. Mes gabename humanitarinę paramą į įvairius karštuosius Ukrainos taškus, ir perduodame ją tiesiogiai tiems, kam jos reikia“, – pasakojo Liz.

Kadangi žmonės nuolat klausinėjo, kaip jos organizacija vadinasi, ji sugalvojo, kad pavadinimas bus „Alex21 for Ukraine“. 21 m. amžiaus Aleksandra buvo ukrainietė mergina, kuriai Liz pirmiausia ėmėsi ieškoti pagalbos.

„Karo pradžioje buvau įkūrusi „Telegram“ kanalą, kur pabėgėliai iš Ukrainos ieškojo transporto ar apgyvendinimo Vokietijoje. Ir man parašė Aleksandra – ji vienui viena nuvyko į Berlyną, ten ją užpuolė ir norėjo į mašiną įsisodinti kažkoks vyras... Galvojau, kaip būtų baisu, jei tai būčiau aš, keliais metais jaunesnė, bėgčiau nuo karo ir mane dar kažkas užpultų. Taigi pasirūpinome Aleksandra (dabar ji gyvena Londone, lietuvių šeimoje, tai vėlgi sutapimas), na, o kai prireikė pavadinimo organizacijai, iš karto pagalvojau apie ją“, – pasakojo pašnekovė.

Pradžioje Liz tiesiog organizavo labdaros gabenimą į Ukrainą ir paskirstymą, būdama Lvove, kur buvo ganėtinai ramu. Bet vieną kartą susiklostė taip, kad gavo didelę labai reikalingų vaistų siuntą (jų vertė buvo apie 50 000 Eur), o patikimų žmonių, kurie juos nugabentų į Charkovo klinikas, kurioms jie buvo skirti, neatsirado.

„Tuos vaistus laikiau savo kambaryje, nes tokį vertingą dalyką kokiam sandėlyje laikyti baisu, nes gali prapulti, ir vis galvojau, kaip juos perduoti. O vieną rytą atsibudusi tiesiog sau pasakiau: viskas, važiuosiu į Charkovą pati. Dar prisijungė toks Ričardas, taip pat besirūpinęs pagalbos teikimu Ukrainai (su kuo kartu dirbame ir dabar), ir išvykome“, – prisiminė pašnekovė.

Charkovas juos pasitiko niūriais vaizdais – buvo tuščia, šviesoforai neveikė, gatvėse nebuvo nei mašinų, nei žmonių, daug griuvėsių ir vis girdėti bumbsėjimas... Visgi vertinguosius medikamentus išdalyti klinikoms ir grįžti namo pavyko sėkmingai.

Nuo tada Liz jau daug kartų į karštuosius taškus su kitais savanoriais traukė pati – daug ramiau labdarą perduoti tiesiogiai tiems, kuriems jų reikia, žinant, kad ji pakeliui niekur neprapuls ir nebus pardavinėjami.

Tik dabar ji su kitais organizacijos savanoriais į pavojingas vietas nevyksta vieni, kaip pirmąjį kartą – paprastai juos lydi Ukrainos policijos ekipažai.

„Turiu policijos vado kontaktus, jam pranešu, kur gabensime siuntą, ir jis skiria palydą. Žinau, kad seniau daug ukrainiečių policijos darbą buvo linkę vertinti neigiamai, bet dabar karas ir mums su palyda tikrai saugiau. Būna visokių atvejų, kai savanoriai užvažiuoja ant minų ar būna apšaudomi, ir tai dėl to, kad jie vieni patys vyksta į nežinomas vietas, kur situacija ir per valandą gali neplanuotai pasikeisti... Be to, policija mums teikia reikalingą informaciją – pavyzdžiui, praneša, kad kažkokioje gyvenvietėje yra keli šimtai žmonių, kurie nebeturi maisto, ir aš kuo greičiau organizuoju produktus bei jų gabenimą“, – aiškino Liz.

Jai jau yra tekę lankytis ne tik Charkove, Donbase, bet ir Chersone, Iziume, Sumuose, Slavianske, Vuhledare, Novosilkoje bei kituose mažesniuose prie fronto linijos esančiuose nukentėjusiuose miesteliuose.

Ypač ji didžiuojasi tuo, kad parūpino 6 kilnojamas vandens filtravimo sistemas Mykolajivo miestui – jame, skirtingai nei Donbase, vanduo iš čiaupo bėga, tačiau tai yra techninis vanduo, kuris netinka ne tik maistą gaminti, bet ir veidą nusiprausti, tad pagalba žmonėms verkiant reikalinga.

Išvykų po karo siaubiamą šalį metu Liz teko matyti daug negyvėlių (ir rusų, ir ukrainiečių), taip pat ne kartą kilo grėsmė gyvybei.

Štai kartą Iziume besiruošiant krauti humanitarinę pagalbą juos užfiksavo rusų dronas – tą pastebėjo juos lydėję policininkai ir sušuko, kad reikia sprukti, ir tuoj juos pradėjo bombarduoti. Jie lėkė iš ten 120 km/val. greičiu kaimo keliuku, kurio beveik nesimatė. Pavyko pasprukti.

Kitą sykį lankėsi Donecko srityje kaime netoli fronto linijos ir prasidėjo bombardavimas – viskas degė, pasitraukti nebuvo galimybės. Pasirodo, rusai norėjo fronto liniją perkelti už to kaimo. Mūsų herojė su bendražygiais pusdienį lindėjo slėptuvėje, laimė, po to sprogimai nurimo ir jie galėjo pasitraukti.

Kitą sykį Huliajpolės miestelyje (Zaporožės apskr.) ji paklausė ukrainiečių kareivio, ar toli iki fronto linijos, o tas nusijuokė, mostelėjo ranka aplink ir pasakė: „Pažiūrėk, tu ir esi fronte“. Aplink plytėjo tušti pajuodę laukai, ne vienas namas neturėjo langų, visi automobiliai suniokoti, visur – šūvių žymės.

„Dar baisiau nei tose vietose, kur vyksta kariniai veiksmai ir esi viskam nusiteikęs, man buvo vieną dieną Vinicoje. Ten buvo visai ramu, vyko įprastas gyvenimas. Įsivaizduokite – gražus rytas, 10 val. 45 min., žmonės geria kavą, aikštelėse žaidžia vaikai. Ir staiga netikėtai už 200 m nuo manęs prie prekybos centro nugriaudėjo sprogimas. Buvo daug žuvusiųjų ir sužeistųjų, o aš buvau viena iš tų, kuri pirmoji galėjo suteikti pagalbą nukentėjusiesiems, ir reikėjo nuspręsti, ką ir kaip gelbėti pirmiausia...“, – pasakojo mergina.

Tada ji suvokė, kad Ukrainoje ir ten, kur atrodo ramu, nesi saugus. Seniau šalmus ir neperšaunamas liemenes ji su komandos nariais vilkėdavo tik pavojingesnėse vietose, bet tada padarė išvadą, kad jų reikia visur.

„Dar vienas dalykas, dėl kurio man labai skauda širdį, nors jis ir nėra toks liūdnas, kaip negyvieji ar sužeistieji – kai netoli priešakinių linijų pamatau žaidžiančius vaikus. Tarkim, neseniai buvau šalia tokio vaikų būrelio, tolėliau pasigirdo sprogimai, bet vaikai praktiškai nereagavo – jie prie to pripratę. Ir vienas iš jų man pradėjo pasakoti, kaip neseniai jo kaimynas ėjo į parduotuvę, prasidėjo antskrydis – ir tam žmogui tiesiog gyvam nunėrė odą. Vaikas tai pasakojo ramiai, kaip kasdienį dalyką, ir man labai baisu galvoti, kas bus, kai tokių dalykų prisižiūrėję vaikai užaugs, kaip jie gyvens toliau...“ – kalbėjo Liz.

Jai pačiai tėvai ir draugai nuolat kartoja, kad ji grįžtų namo ir nerizikuotų gyvybe, bet ji į tai nekreipia dėmesio. Na, o močiutė, kurios atsivežti buvo atvykusi į Lvovą prieš įkurdama „Alex21 for Ukraine“ organizaciją, kuriam laikui buvo įsikūrusi Lenkijoje, bet vis jai priekaištavo – kodėl anūkė gali būti Ukrainoje, o ji – negali, nors irgi to nori? Tad galiausiai Liz močiutę parsivežė atgal į Lvovą, bet sutarė, kad jei situacija taps pavojingesnė, iškeldins ją pas šeimą į Lietuvą.

„Kai matau, kokie baisūs dalykai čia vyksta, mano motyvacija padėti ukrainiečiams tik didėja. Pradėjusi „Alex21 for Ukraine“ veiklą supratau, kad turiu gebėjimą gerai organizuoti logistiką, be to, ir stresinėse sudėtingose situacijose sugebu greitai priimti atsakingus sprendimus (daug žmonių dėl streso tokį gebėjimą praranda), žodžiu, įsitikinau, kad turiu savybių, kurios karo metu tikrai naudingos, ir esu nusiteikusi čia būti iki galo. Juolab, kad dabar jau ir nemažai savanorių nuo karo pavargę ir nori pasitraukti, tad aš čia jaučiuosi tikrai reikalinga“, – sakė drąsi mergina.

Prisidėti prie „Alex21 for Ukraine“ organizacijos veiklos galima per „Paypal“, duomenis rasite čia.