Panevėžietė romė Rasma: „Turiu būti penkis kartus baltesnė už lietuvius“ Būdama 14-kos pabėgo su vestuvine suknele

34 metų panevėžietė Rasma Pažemeckaitė niekuo neišsiduoda, kad ji romė – taisyklingai kalba lietuviškai, stilingai rengiasi. Bet tai, kad tik šitokiais būdais išvengia diskriminacijos, jai skaudu. Ji sako: „Linčiuokite ne mane, o tuos romus, kurie daro blogus darbus.“ Tautiečiai romai ją vadina Žana D‘Ark. Kodėl? Apie tai ir kalbamės.

 Atstovaudama visos šalies romams, panevėžietė R.Pažemeckaitė dažnai būna viešumoje, ir vis – kitokiu įvaizdžiu.<br> A.Švelnos nuotr.
 Atstovaudama visos šalies romams, panevėžietė R.Pažemeckaitė dažnai būna viešumoje, ir vis – kitokiu įvaizdžiu.<br> A.Švelnos nuotr.
 Atstovaudama visos šalies romams, panevėžietė R.Pažemeckaitė dažnai būna viešumoje, ir vis – kitokiu įvaizdžiu.
 Atstovaudama visos šalies romams, panevėžietė R.Pažemeckaitė dažnai būna viešumoje, ir vis – kitokiu įvaizdžiu.
 Atstovaudama visos šalies romams, panevėžietė R.Pažemeckaitė dažnai būna viešumoje, ir vis – kitokiu įvaizdžiu.
 Atstovaudama visos šalies romams, panevėžietė R.Pažemeckaitė dažnai būna viešumoje, ir vis – kitokiu įvaizdžiu.
 R.Pažemeckaitė tikisi, kad dvynės dukterys seks jos pavyzdžiu ir mokysis, nes be mokslo nėra ateities.<br>A.Švelnos nuotr. 
 R.Pažemeckaitė tikisi, kad dvynės dukterys seks jos pavyzdžiu ir mokysis, nes be mokslo nėra ateities.<br>A.Švelnos nuotr. 
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Sep 18, 2022, 12:37 PM

– Rasma, įsiminiau anksčiau jūsų ištartus žodžius, kad Lietuvoje duona skaniausia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, o tuo įsitikinote dirbdama Airijoje. Ar ilgesys jus parginė namo?

– Esu romė ir savo šalies patriotė. Užsienyje niekas neturi skonio, nemačiau ten nei rugių, nei laukuose besiganančių karvių. Lietuvoje gamta pati gražiausia. Tik pažiūrėkite – medžių lapai net blizga, miškuose auga grybai, noksta uogos.

Ir taip, čia duona pati skaniausia. Kai grįždavau trumpam, iš ryto skubėdavau į turgų juodos duonos. Galėdavau suvalgyti visą kepalą.

Lietuvoje gali jaustis žmogumi, o užsienyje tu tesi atvykėlis. Norėtum kur nors nueiti, išgerti kavos puoduką – o su kuo? Galiu pasakyti viena – jei nori išsiskirti, prarasti šeimą – važiuok į užsienį, ir tau tikrai pavyks!

Apsisprendžiau grįžti, kai Airijoje susirgo mano dvynukės dukros. Tenykščiai medikai nedaro tyrimų, tik skiria antibiotikus arba liepia girdyti jas paracetamoliu ir arbatomis.

Netekusi vilties, susikroviau lagaminą, susiskambinau su Kauno klinikomis ir su karščiuojančiomis dukromis skridau namo. Medikai jau laukė nusileidžiančio lėktuvo. Mergaitėms buvo sunkus plaučių uždegimas.

– O daugelis kažkodėl įsivaizduoja, kad mūsų medikai nerūpestingi, kad užsienyje medicinos sistema kur kas sklandžiau sustyguota. Iš tiesų taip nėra?

– Taip mano tie, kurie negyveno užsienyje ir patys nesusidūrė su panašia bėda. Taip, vaistai kur kas pigesni. Užsienyje kainuoja po 2 eurus, o Lietuvoje tie patys – ir po 50, ir po 70 eurų.

Bet už išgelbėtas dukteris esu dėkinga mūsų šalies gydytojams, slaugytojoms.

Dar sugrįžau ir dėl to, kad čia patiriu daugiau streso. Nes man patinka iššūkiai.

Užsienyje didžiulė įvairovė – rasių, orientacijų, gyvenimo būdo, pomėgių. Tapau labai atlaidi kitokiems nei aš žmonėms.

Kaip romė, aš užsienyje nepatyriau jokios diskriminacijos. O Lietuvoje privalau būti penkis kartus baltesnė ir švaresnė, žinoma, perkeltine prasme, už lietuvius, nes apie romus žmonės turi išankstinį nusistatymą. Pagal gandus, romai įkūnija viską, kas yra bloga. Aš stengiuosi tai paneigti.

Esu išsiskyrusi, o mano tautybė trukdo kurti naujus santykius. Iš pradžių vyrams tai būna nesvarbu, bet tik iki to momento, kol nesužino jų draugai. Jie ima prikaišioti, esą kam tau ta čigonė, bene lietuvių maža?

– Betgi buvote ištekėjusi ne už tautiečio, o už lietuvio?

– Taip, ir visus 8 santuokos metus tai nuo jo slėpiau. Gyvenau mele.

– Ar taip įmanoma? Juk būna bendros šventės, nori ar nenori, bet susitinki su antrosios pusės šeima, lankaisi jų namuose...

– Jis nieko nesuprasdavo. Nusprendžiau pasakyti tiesą, kai mama paniro į komą ir nežinojau, kaip viskas baigsis.

Tuomet vyrui prisipažinau, kad esu romė. „A, tai tu iš Italijos?“ – nustebo. Visa nusiverkusi dėl mamos, neišlaikiau šypsenos. Pamaniau, gal ne taip išgirdo. Pakartojau.

„Tai tu iš Rumunijos?“ – ir vėl jis nesupranta. Purtau galvą, o vyras klausia, ar aš gimiau Romoje. Neištvėriau ir rėžiau tiesiai, kad aš – čigonė. Tuomet ir jam galvoje prašviesėjo.

Išsiskyrėme, ir mums abiem lengviau. Supratau, kad nereikia nieko bijoti, gėdytis savo kilmės, bijoti to, kas prieš 15 metų vyko mokykloje.

– Paaugliai žiaurūs bendraamžiams. Pasirinkę auką, gali tyčiotis iš aprangos, eisenos – bet ko, pretekstą visuomet suras.

– Be to, kad esu romė, tada dar buvau stora ir nešiojau akinius storais stiklais.

Pamenu, turėjau gražius plaukus, juos pindavau į ilgas kasas. Labai jais didžiavausi. Kartą už manęs sėdėjęs klasiokas vieną kasą tiesiog nukirpo, pajutau palaidus plaukus. Ėmiau verkti, bet niekas manęs neužjautė.

Bet mokslai man puikiai sekėsi, ypač kai prasidėjo fizika, chemija. Situaciją apverčiau aukštyn kojom – artėja kontrolinis, ir klasiokai staiga tampa man „draugais“. Kiekvienas nori už manęs sėdėti ir gauti užduočių atsakymus. Iš to padariau mažytį savo „verslą“, nes jie turėdavo susimokėti po 2 litus. (Juokiasi.)

Būdavo, skundžiasi, kad dabar pinigų neturi. O aš: „Nejau, o gal mane apgausi? Bus pinigai – bus ir atsakymai.“

Susitardavome, kad gaus teisingų atsakymų ketvertui ar penketui, o geriausiais įvertinimais sužibėsiu aš pati.

– Nežinodamas jūsų tautybės, nelabai ir pasakytum, kad jūs romė. Patikėčiau, jei sakytumėte, kad esate, tarkime, azerbaidžanietė, žydė. Taisyklingai kalbate lietuviškai, rengiatės kaip daugelis, dirbate pardavimų vadove – jūsų tautybė bent jau man netrukdo.

– Iš tiesų aš ir esu miksas. Mano mama romė, o tėvas žydas. Gimiau Baku.

Senelis žydas turėjo sodą. Kartą paprašiau pinigų plaukimo treniruotei. Jis liepė užsidirbti – surinkti obuolius į komposto dėžę. Pats pasiėmė meškerę ir išėjo žvejoti.

Susiradau krepšį, surinkau gražiausius, sveikiausius obuolius ir nuėjau į turgelį. Kažkokia močiutė prekiavo bulvėmis, paklausiau, ar galiu šalia stovėti. Ji dar paskolino svarstykles obuoliams pasverti.

Žmonės iš vaiko greitai perka, dar pakalbina. Užsidirbau 17 litų.

Grįžta senelis – sode obuolių nėra, bet jų nėra ir komposto dėžėje! O aš nenoriu sakyti, kad pardaviau, nes dar tikiuosi atlygio už darbą ir iš senelio! Bet sužinojęs tiesą, paplojo man per petį.

Senelis žydas manęs prašė nepalikti romų – pasaulio atstumtų vaikų, juos mokyti skaityti ir rašyti. Nes dauguma nemoka.

– Taigi nemeluotumėte, jei prisistatytumėte žyde. Bet ar tuomet jaustumėtės išduodanti savo šaknis? Kodėl jaučiatės ne žyde pagal tėvą, o rome pagal motiną?

– Todėl, kad tarp romų augau, buvau auklėjama pagal jų tradicijas ir papročius. Tėtis mirė, kai buvau 9 metų. Mama ištekėjo už vilniečio romo. Gyvendavome 3 mėnesius Vilniaus tabore, 3 mėnesius – Panevėžyje. Bet man buvo sunku su mokslais, reikalaudavau, kad į Vilnių vežtų ir kompiuterį – sunkią dėžę. Sakiau, kad antraip neplausiu kilimų, negaminsiu valgio. Niekas kitas tabore kompiuterio neturėjo.

Tabore vaikams buvo labai linksma – šokiai, skanus maistas, linksmybės, miegoti eidavome 3 valandą nakties.

Bet mama su patėviu nusprendė mane ištekinti. Man dar nebuvo nė 15 metų.

Pagal romų papročius, įprasta, kad ištekinamos 14–16 metų mergaitės. Jos anksti bręsta, bet man dar vėjai buvo galvoje, rūpėjo po medžius karstytis. Kokia iš manęs žmona?

Negimiau tam, kad paklusčiau uošvei.

– Mūsų supratimu, tai pedofilija, jos – dar paauglės!

– Kariauju prieš tokias ankstyvas mergaičių santuokas. Dėl to romai mane vadina Žana D‘Ark. Gaila, bet tai tebevyksta iki šiol.

Keista tai, kad kai kuriuos įstatymus romai ignoruoja. 16-metė yra dar vaikas, bet ištekėjusios iš karto gimdo po keletą vaikų, prasideda sveikatos bėdos, kai kurios tampa neįgalios. Mokslų, žinoma, nebaigia. Jos neturi jokios ateities.

Labai dėl to pykstu.

Anksti ištekėjo ir mano dukterėčios, nors skatinau mokytis, žadėjau supirkti viską, ko reikės. Bet jos kitaip nusprendė.

– Kaip jūs pati išsigelbėjote nuo ankstyvos santuokos su romu?

– Tokios santuokos, kaip jūs suprantate, pas mus nebūna. Jei pradeda kartu gyventi, vadinasi, šeima.

Iš savo tuoktuvių aš pabėgau vilkėdama vestuvine suknia. Pirkome Gariūnų turguje už 500 litų, tais laikais kainavo labai brangiai. Buvo prabangi, pūsta.

Brolis, kurio ne per seniausiai netekau, davė pinigų. Sėdau į maršrutinį taksi, pasiekiau autobusų stotį ir grįžau į Panevėžį, į savo tėvo namą.

Pasiėmiau ir už mane sumokėtus 16 čigoniškų pinigų, panašių į aukso blynus, tai būtų apie 5–6 kilogramus aukso. Juos teko sugrąžinti ir dar sumokėti baudą.

Paskui mane atvyko ir mama. Ją apskundžiau Vaiko teisių apsaugos tarnybai, kad nori mane parduoti už auksą. Pusę metų gyvenau laikinuosiuose vaikų globos namuose.

Iš pradžių mama ant manęs labai pyko, bet vėliau pripažino, kad nepadariau klaidos.

– Ar jums numatytą vyrą bent jau pažinojote?

– Buvau tik kartą mačiusi. Būčiau buvusi jam jo gimtadienio dovana 23 metų sukakties proga.

– Bent pagalvoti galite, kad jūsų dukros iki pilnametystės galėtų gyventi su vyriškiu?

– Tikrai ne. Nenoriu apie tai net pagalvoti. Tikiuosi jas taip išauklėti, kad siektų savo gyvenimo tikslų.

Nors turiu pripažinti, kad dalis romų mergaičių tekėti nori, kai kurios pabėga su vyriškiu ir grįžta kaip vyras su žmona. Taip nutinka, nes jos tiesiog neturi kitokio pavyzdžio.

Antra vertus, romai kartu gyvena iki karsto lentos, priešingai nei besituokiantys ir besiskiriantys europiečiai.

98 procentai laimingo gyvenimo sėkmės priklauso nuo moters, ir romės šioje srityje pasiekusios, kaip sakoma, aukšto pilotažo. Taip, jų vyrai gal tinginiai, lėti, gal nesavarankiški, bet jos moka labai gražiai sužaisti, tarsi jis – vadas, bosas šeimoje. O iš tiesų visus sprendimus priima moterys.

Yra ir kitų tautybių vyrų, neskiriančių vinies nuo varžto.

Sako, kad romai muša moteris? O lietuviai nemuša? Sako, kad nueina į kairę? O ką moterys padaro, kad to nevyktų?

Nuolat nesitaikstyčiau su išdavystėmis.

– Bandau įsivaizduoti, kad ateinu pas romus į svečius... Turiu pripažinti, turbūt jausčiausi kaip pagauta.

– Mano brolis vedė lietuvę. Ji pasakojo, kad atėjusi išsigando, kai pamatė ant lovų sudėtas baltumu šviečiančias pagalves. Tuomet pagalvojo, kad ir ji privalės jas taip išskalbti... Bet jai nepatiko kilimai ant sienų.

Ji perėmė romų tradicijas ir dabar yra daugiau romė nei lietuvė. Aš atvirkščiai – daugiau lietuvė nei romė.

Bet ar kas nors paklausė, ar aš, romė, nenorėčiau vilkėti mūsų ilgų suknių, ir vardan ko atsisakau savo identiteto?

Taip darau, nes nenoriu būti diskriminuojama, noriu turėti darbą. Kodėl mane smerkia už tuos blogus darbus, kuriuos daro kiti romai? Juos linčiuokite.

– Sakoma, kad šaukštas deguto sugadina statinę medaus. O čia atvirkščiai – šaukštas medaus deguto statinėje. Lietuviai nuo seno sunkiai dirbo, dėl žemės broliai pykdavosi, nes tik jos turėdami ir dirbdami galėjo išlaikytų šeimą. Ir apie romus būtume kitokios nuomonės, jei jie taip pat dirbtų.

– Taip kalbate, nes mūsų nepažįstate. Mūsiškiai dirba Specialaus autotransporto įmonėje, „Lietkabelio“ gamykloje, Stiklo fabrike, kebabus gamina, dvi dešimtys – pas ūkininkus. Bet dalis slepia, kad yra romai.

Kai mama pateko į komą, nuėjau į Socialinės paramos skyrių tvarkyti dokumentų. Kaip nustebo darbuotojos, išvydusios jos ilgo darbo stažo skaičius! Mama dirbo autokompresorių gamykloje, restorane „Vingis“, prie geležinkelio. Užsidirbo neblogą pensiją.

Aš dirbau Škotijos naftos platformoje. Pastarojoje tikrindavau, ar sandarūs kombinezonai, kurie jūroje žmogų laikytų vandens paviršiuje ir laikytų šilumą. Per dieną lopinėlis po lopinėlio patikrindavau 90 kombinezonų.

Po to mane perkėlė į pačią naftos platformą jūroje – tai tarsi miestas su valgyklomis, sporto salėmis. Bet dėl nuolatinio siūbavimo sutriko vestibiuliarinis aparatas.

Mama tegalėjo pasiūlyti ilgą suknią, o buvau jauna ir norėjau visko. Tad pirmus atlyginimus ištaškiau geram telefonui, kompiuteriui, drabužiams.

Į Airiją išvykau jau ištekėjusi, ten gimė dukros. Dirbau pievagrybių fermoje, skyniau grybus. Savininkas mane pastebėjo, pasiūlė dirbti buhaltere.

– O dabar bendradarbiaujate su Tautinių mažumų departamentu, esate lektorė?

– Taip, departamentas mane pastebėjo, dalyvauju daugelyje projektų, moku 8 kalbas su dialektais. Esu šalies romų bendruomenės vadovė.

Romėms vedu pozityvios tėvystės kursus. Jos neskiria, kas yra autizmas ar raidos sutrikimas, nes neturi išsilavinimo. 8 klasės romams – maksimumas, ir tai dažnai su namų mokymu, kai teigiamą pažymį mokytojas tiesiog parašo.

Dirbu ir su kalėjusiomis moterimis, padedu ieškotis darbo. Romės už vyrus prisiima kaltę, grįžta – vaikai jau atitolę. Kad juos toliau galėtų auginti pačios, reikia turėti būstą ir darbą.

Einu į Socialinės paramos skyrių, už kitus romus rašau prašymus. Dauguma neturi elektroninės bankininkystės, elektroninio pašto.

Per karantiną darbu buvau užversta, neturėjau kada atsiliepti telefonu. Daugelis nemoka rašyti, todėl siunčia balso pranešimus.

Nuvykstu pas tautiečius ir padedu įvairiausiais klausimais: rašyti pareiškimus „Sodrai“, policijai, kai tampa nukentėjusiaisiais, apskaičiuoti mokesčius, tvarkyti dokumentus notarui.

Skaitau paskaitas. Štai žydai turi rašytinius šaltinius dėl holokausto, o romai – ne.

Bet kaip lektorė pabrėžiu, kad didžiuojuosi savo tauta. Kai kitos valstybės liejo kraują norėdamos užgrobti svetimas žemes, romai tiesiog keliavo, nieko nežudė.

Kartais manęs klausia, kuo skiriasi romai nuo čigonų, kodėl čigonų pavadinimas mus žemina.

– Kokį paaiškinimą jūs turite?

– Viena iš dukterų kartą pasakė, kad čigonai yra tie, kurie vagia ir apgaudinėja. O gerieji yra romai. Teisingai ji pasakė.

Kartais supykusi ir pati išvadinu tautiečius čigonais. Bet taip galime tik mes vieni kitus vadinti, antraip – jau įžeidimas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.