Iš prezidento – apdovanojimas
Iš rusofašistų užimtos Luhansko srities ištrūkę ukrainiečiai pensininkai Marija ir Aleksandras Bredichinai prieglobstį rado Joniškėlyje.
Pora iki rusų vėl pradėto karo gyveno Donbaso rajone, nedideliame angliakasių miestelyje Popasnaja. Dabar iš jo nelikę visiškai nieko – vien gaisravietės, griuvėsiai ir bombų išraustos duobės.
Marija, prieš ketvertą metų iš prezidento rankų gavusi Ukrainai nusipelniusio medicinos darbuotojo ženklą, nuolat bombarduojamame mieste dirbo iki paskutinės minutės. Su vyru, marčia ir dviem anūkais gyveno namo rūsyje ir, kol dar nebuvo susprogdinta ligoninė ir Raudonojo Kryžiaus būstinė, kasdien lėkdavo į darbus.
Iš gimtojo miesto pasitraukė tik tuomet, kai sprogmenys ir ugnis nuo žemės paviršiaus nušlavė jų namą. Buvo vieni paskutinių, pabėgusių iš rusų nusiaubto miesto.
Maža ekskursija prie lysvių
Sutuoktiniai 69 metų Marija ir 70-metis Aleksandras dabar įsikūrę Joniškėlio centre esančiame dviaukščiame daugiabutyje. Metams butą jiems užleido geri žmonės.
Susitinkame rytą. Marija ką tik išskalbė svetainės užuolaidas, dar spėjo ir į daržą nubėgusi vieną kitą žolę nupešti.
Namo gyventojai vieną lysvelę jai davė daugiabučio kieme, o kitu žemės lopinėliu leido naudotis paupy stovinčio namo šeimininkė.
„Pasodinau pomidorų, agurkų, svogūnų ir net baklažanų“, – rodydama mažąją lysvę džiaugiasi darbšti ukrainietė.
Veda ir prie didesniojo sklypelio, rodo, kur pasodino bulves, pupas, pabarstė krapų. Būtinai nori supažindinti su geradare, tad skambina į jos duris ir nuliūsta, kad nieko nėra namie.
Grįžtant į butą spėja pasidžiaugti čionykščių žmonių gerumu, sako, kad bėgdami nuo karo nė neįsivaizdavo tokią svetimų žmonių atjautą patirsiantys.
Su savais vaikais augino ir černobyliečius
„Čia mūsų nė vieno daiktelio nėra. Išbėgom kaip stovim. Iš ankstesnio gyvenimo liko tik du dalykai: mirusio sūnaus Volodios nuotrauka ir prezidento įteiktas ženklas“, – sako pašnekovė.
Bredichinai užaugino 8 vaikus: 4 savus ir 4 paimtus po Černobylio atominės elektrinės sprogimo 1986 metais.
Tada Marija buvo jauna medicinos sesuo, užteko savų mažylių, dviejų dukterų ir dviejų sūnų, neplanavo į šeimą priimti vaikų namų auklėtinių. Bet kai po Černobylio nelaimės į jų kraštą atvežė gausybę iš pavojingos zonos evakuotų vaikų, negalėjo kitaip pasielgti, priglaudė du berniukus ir dvi mergaites.
Anot moters, oficialiai sovietinė spauda skelbė, kad tiems vaikams suteiktos puikios sąlygos, apgyvendinti sanatorijose, o iš tiesų iš radioaktyvios zonos atvežti darželinukai buvo sugrūsti tam nepritaikytose patalpose, stresuojantys atplėšti nuo tėvų ir esantys nepažįstamoje vietoje.
„Galvojau, jei pas mus kažkas atsitiktų, juk tikriausiai kažkas ir mūsų vaikais pasirūpintų“, – paaiškina.
Laimė, nė vienas priglaustas černobylietis nebuvo našlaitis, visų tėvai išgyveno ir po kelerių metų savo atžalas susirado. Bet iki šiol ketvertukas Mariją vadina mama, visi bendrauja kaip viena šeima.
Per apšaudymą krito nuo infarkto
„Volodia mirė 2015 metais, jo širdis buvo silpna, papuolė į apšaudymą, ir ištiko infarktas“, – pasakoja, kaip neteko vyresnėlio sūnaus.
Jauno, gražaus, banguotais plaukais vyro nuotrauka stovi atremta į gėlių vazą, greta padėtas rožinis, kasdienių motinos maldų liudininkas.
Vyriausioji Bredichinų duktė gyvena Rusijoje, Novorosijske. Ji yra neįgali. Susirado tokio pat likimo draugą ir pas jį išvyko.
„Su ja apie karą nekalbam, dėl ligos jos kitoks suvokimas“, – moteris sako, kad ana tikriausiai nelabai ir susigaudo, kas pasaulyje vyksta.
Kita duktė jau seniai gyvena Vokietijoje, o jaunėlis sūnus Serioža keleri metai dirbo Lietuvoje, jis ir padėjo šeimai pabėgti nuo karo.
„Sūnus yra dirbęs Joniškėlyje, čia turėjo draugų, jų ir paprašė pagalbos. Dabar sako: prašiau tėvams padėti, o jie tėvus tiesiog įsivaikino“, – pašnekovė vaizdingai nusako, kokią visokeriopą pagalbą čia gauna.
„Su Serioža dabar yra du jo vaikai ir žmona, jie visi Kaune, jauniems reikia dirbti, vaikams į mokyklas eiti“,– paaiškina.
Regėjo ramią senatvę
Moteris prisiminimais grįžta į gimtinę. Per ilgus gyvenimo metus visa šeima buvo susikūrusi gerovę, sūnūs turėjo pasistatę namus, ji su vyru gyveno erdviame bute, miesto pakraštyje turėjo vasarnamį ir žemės sklypelį.
„Ruošėmės senatvei: pasidarėm remontą, susipirkom gerą buitinę techniką, nes, manėm, kai nebedirbsim, iš pensijų jau nieko nebenusipirksim“, – pasakoja.
Černobyliečiai augintiniai savus gyvenimus kūrė šalia Kijevo, įsikūrė Irpenėje ir Bučoje. Dabar, po užpuolikų armijos įvykdytų itin žiaurių žudynių, šiuos miestus žino jau visas pasaulis.
Gražias Bredichinų vizijas sugriovė karas. Donbase jis prasidėjo 2014 metais, jau tada daug gyventojų išvyko.
„Mes niekur neplanavom bėgti. Kas gi dirbs? Ligoninėje katastrofiškai trūko personalo, o sužeistuosius vežė kasdien. Dieną dirbdavau Raudonajame Kryžiuje, o vakarais ir naktimis lėkdavau į ligoninės tvarstomąjį, nes nebebuvo kas žaizdas perriša“, – moteris pasakoja, kad karo sąlygomis gyveno jau aštuntus metus.
Jau ir tada buvo, kad kurį laiką visi pagyvena rūsyje sūnaus name.
O dabar, Rusijai atvirai užpuolus Ukrainą, ji su vyru, marčia ir 11 bei 13 metų anūkais rūsyje ištisai gyveno pusantro mėnesio.
Vaikai buvo tiek įbauginti, kad per tą laiką nė karto nebuvo rūsio palikę.
„Be šviesos, be dujų, be ryšio ir vandens“, – bando nusakyti išlikimo sąlygas.
Maisto, sako, netrūkę, nors niekas karui nesiruošė, bet ukrainietės moterys podėliuose nuolat turi konservuotų vaisių ir daržovių, bulvių.
Jau pirmomis karo dienomis, kai pasipylė bombų kruša, Bredichinai paliko butą ir persikraustė į jaunylio sūnaus namą pas anūkus ir marčią.
„Iš pradžių dar turėjom degalų, su motociklu susivežiojau iš buto ir vasarnamio maisto atsargas“, – tik tiek tespėjo pasiruošti ilgam slėpimuisi.
Laimė, kad laiku paliko butą – jį susprogdino pirmą. Po to neliko ir vasarnamio, o namas, kuriame slėpėsi, nukentėjo vėliausiai.
Rusų žvėriškumas žodžiais neapsakomas
„Nėra elektros, negali įkrauti mobiliojo telefono, neturi su niekuo ryšio, negali jokios pagalbos prisišaukti ar apie save pranešti“, – prie patirtų siaubų prisidėjo dar ir visiška atskirtis.
Brangiausiu ir labiausiai saugomu daiktu rūsio gyventojams tapo degtukai.
„Vaikams nors kartkartėm reikia šilto maisto, kad išgyventum, reikia patalpą pasišildyt, per dieną sau leisdavau sunaudoti tik vieną degtuką, nes jų nei nusipirksi, nei iš kur gausi“, – pasakoja ukrainietė.
Marija nuo 2014 metų buvo Donbase veikusio Raudonojo Kryžiaus vadovė, turėjo ne tik mobilųjį, bet ir palydovinio ryšio telefoną. Po kelių rūsyje praleistų savaičių vieną dieną jai pavyko išbėgti ant aukštumėlės ir pagauti signalą, susisiekti su artimaisiais. Tada jau atsirado vilties ištrūkti iš subombarduoto miesto.
Nebuvo kito kelio, tik bėgti į užsienį. Irpenėje ir Bučoje, kur gyveno vaikai, tuomet virė pragaras, visi šeimynykščiai tada slėpėsi Kijeve. Giminių karo nesiaubiamose Ukrainos vietose Bredichinai neturėjo.
„Marčią ir anūkus išsiuntėm pirmus, mes su vyru ištrūkom po dviejų savaičių“, – pasakoja.
Dabar Donbaso rajonas ir vietovė, kur stovėjo jų miestas, atsidūrę Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje.
Anot jos, kas tokių baisumų savo kailiu nepatyrė, to supratimas apie karą nėra visai tikras. Jis daug švelnesnis. Jokioje knygoje neaprašyta ir jokiame filme nebuvo parodytas tikras karo veidas, nes rusų žvėriškumas, žiaurumas ir moralinis iškrypimas žodžiais nenupasakojamas.
„Skambino pažįstami iš Popasnajos, ten nė vieno pastato nebėra, bet ne viskas sudegę, kai kur bomba nukrito, bet nesprogo. Tai tuose griuvėsiuose dabar rausiasi rusų kariai, ieško sveikų daiktų. Vagia viską: kėdes, drabužius, batus, nusiplėšia net unitazus. Feisbuke plito nuotrauka, kur Z pažymėtas tankas ant viršaus vežasi didžiulius ryšulius, viena moteris atpažino savo daiktus! Ar tai žmonės?“ – kalbant apie situaciją savo gimtinėje moteriai ištisai bėga ašaros.
Siūlėsi į snaiperes ir karo medikes
„Sūnus dėl sveikatos komisuotas, vaikai černobyliečiai kariuomenėj netarnavę, ginklo nelaikiusių kariauti neima“, – paaiškina, kodėl niekas iš saviškių ne fronte.
Pati Marija siūlėsi ginti tėvynę, po pirmosios rusų atakos prisistatė kariškiams ir prašėsi į frontą.
„Aš esu snaiperė, ilgą laiką priklausiau sportinei „Vorošilovskij strielok“ snaiperių grupei, gerai pažįstu visokius ginklus. Sakiau, kad galiu būti naudinga ir kaip karo medikė, esu dirbusi ekstremaliomis sąlygomis. Bet manęs neėmė, pasakė, kad dėl amžiaus“, – atsidūsta pašnekovė.
Apie ekstremalias mediko darbo sąlygas atskira istorija. Pirmagimė gimė ligota, jai gydyti reikėjo pinigų. Ligoninėje medicinos sesers alga nedidelė. Kad daugiau mokėtų, sutiko dirbti anglių šachtos medicinos punkte – 3 kilometrai po žeme. Tai toks nedidukas metalo boksas, kad apsisaugotų nuo žiurkių. Šachtose graužikų gausybė, jie labai agresyvūs – per poilsio minutes užsnūsdavusiems apgrauždavo ausis ir nosis.
Dar Marija turi ir suvirintojo darbo patirties. Šios vyriškos profesijos buvo griebusis irgi dėl didesnės algos, stengiantis, kad vaikams nieko netrūktų.
Gyvybę išgelbėjo jaunos donorės kraujas
Marija ir Aleksandras yra nusipelnę donorai. Abu jais tapo jauni, kraujo oficialiai yra davę daugiau nei po šimtą kartų ir dar nemažai kartų be jokių registracijų.
Moteris prisiminė pirmąją donorystę. Tada šachtoje sprogo metano dujos, žuvo net 57 vyrai. Į žemės paviršių ištrauktų kūnų nebuvo įmanoma pažinti, buvo juodi ir suanglėję.
Tą kartą nukentėjo daug ir ne pačioje šachtoje buvusių darbininkų, nes sprogimo banga sukėlė griūtis, į ligoninę ištisai vežė sunkiai sužalotus.
Vienam labai smarkiai sumaitotam vaikinukui reikėjo retos grupės kraujo, kaip tik tokią turėjo ji, septyniolikmetė seselė Marija.
Galiojo tvarka, jog iš nepilnamečių kraujo imti nevalia, tad seselė strimgalviais lėkė namo, atsivedė mamą, kad ši parašytų sutikimą.
„Mano kraują panaudojo, vaikinas išgyveno. Nuo tada duodavau kraujo kai tik reikėjo“, – pasakoja ji.
Imant labdarą ašaros byra
Mums besikalbant į duris paskambina, kaimynas ukrainiečiams atnešė maisto. Marija dėkoja su ašaromis akyse.
Atsisėdusi kurį laiką net negali kalbėti.
„Per aštuonerius karo metus aš tonas humanitarinės pagalbos kitiems išdalinau, visą gyvenimą visiems, kam tik reikia, padėjau, kitus maitinau, o dabar nieko nebeturim, dabar mus kiti šelpia. Kad jūs žinotumėt, kaip sunku, kai žmonės tau atneša maisto“, – sako moteris.
Mūsų pokalbyje Aleksandras nedalyvauja, tik bendrai nuotraukai prisėda prie žmonos.
„Jis per sprogimus kontūzytas. O dar bėgant iš karo zonos ištiko insultas. Kai kas klausia, kodėl nevažiavom pas dukterį į Vokietiją. Jei ne savanoriai, aš jo ir iki čia nebūčiau atvežusi, o iki Vokietijos niekaip“, – paaiškina ji.
Anot Marijos, nuo ilgalaikio bombardavimo vyrui neatlaikė psichika. Pasiekus Lietuvą jis iškart buvo paguldytas į ligoninę. Moteris džiaugiasi, kad mūsų medikai padarė stebuklą – vyras atsitiesė, jau vaikšto, kalba, tik orientacija aplinkoje dar sutrikusi. Jis tik neseniai pradėjo susivokti, kad yra nebe Ukrainoje.
Niekas nepasakė blogo žodžio
Marija negali atsistebėti, kad lietuviai pabėgėlius priima be jokio negatyvo.
„Skaudu sakyti, bet ir pačioje Ukrainoje ne visi bėgantiems nuo karo pakantūs. Ten, kur karo nėra, ukrainiečiai nepatenkinti bėgliais, esą jų darbo vietas tie užima. O čia mums niekas blogo žodžio nepasakė, atvirkščiai, vis pasiūlo pagalbą, tai kažką parodo, kažkur nuveža“, – džiaugiasi joniškėliečių gerumu.
Ant stalo guli žirklės, siūlai, adatos. Tuos reikmenis irgi kaimynai atnešė.
„Kiek žmogui nedaug dėl laimės reikia, va, žirkles davė, galiu plaukus apsikirpti“, – jaučia dėkingumą už kiekvieną mažmožį.
Šiuo metu tarsi nieko netrūksta, yra stogas virš galvos, turi kuo apsirengti, bet kas bus paskui? Amžinai juk svetimi nešelps. Žmonės nemokamai į butą įleido metams, o kur dėtis vėliau?
„Europietiškais pinigais mūsų pensijos – po 50 eurų, už tiek juk nieko neišsinuomosim. Mielai dirbčiau, bet Joniškėlis – mažas miestelis, nei ligoninėje, nei kur kitur darbų nėra“, – nuogąstauja dėl ateities.
„Į Ukrainą grįžta tie, kieno liko sveiki namai, kur dar neužgrobę rusai. O mes neturim kur grįžti“, – apgailestauja.
Susisiekė su saviškiais Bučoje ir Irpenėje, sūnaus namas nukentėjo, liko be langų ir durų, bet tai smulkmena, svarbu, kad visi gyvi.
Joniškėlietės Mariją prisikvietė ateiti į kultūros centrą, į ansamblių repeticijas kartu dainuoti.
„Gyvenime niekad dainavimui neturėjau laiko, reikėjo vaikus ant kojų pastatyti“, – nejaukiai pasijuto taip pamaloninta moteris.
