Eglė Kernagytė-Dambrauskė prisiminė mokyklą: klaidas sąsiuvinyje taisydavo virtu kiaušiniu

„Atgal į mokyklą“, – su tokiu šūkiu šį rudenį pasitiko radijo ir televizijos laidų vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė (38 m.). Ir tai ji daro su didžiuliu entuziazmu ir gražių prisiminimų krepšiu, kai daugelis vien pagalvoję apie mokykloje praleistus metus pasijunta lyg suvalgę rūgščią citriną – tiek daug patirta nemalonių išgyvenimų su kai kuriais mokytojais ar klasės draugais, prieš akis išnyra rašaluoti sąsiuviniai su išraitytais raudonais dvejetais, sudrėkę delnai po siaubingų kontrolinių, pastabos dėl pavėlavimo, privalomos uniformos ir griežta drausmė.

Eglės ir Vytauto tėvai kostiumų dailininkė Dalia ir aktorius bei dainininkas Vytautas Kernagiai savo vaikams leido suprasti, kad mokslai – jų pačių atsakomybė.<br> Lrytas.lt koliažas.
Eglės ir Vytauto tėvai kostiumų dailininkė Dalia ir aktorius bei dainininkas Vytautas Kernagiai savo vaikams leido suprasti, kad mokslai – jų pačių atsakomybė.<br> Lrytas.lt koliažas.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, Eglei patiko padėti sūnui Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.<br> V.Skaraičio nuotr.
 E.Kernagytė-Dambrauskė.<br> LR archyvo nuotr.
 E.Kernagytė-Dambrauskė.<br> LR archyvo nuotr.
 „Kai pradėjau lankyti ketvirtą ar penktą klasę, kur jau dėstė ne vienas mokytojas, kai kurie jų sakydavo: „Čia Kernagio sesuo, pažiūrėsime, ar ji tiek pat velnių priėdusi kiek brolis“, – prisiminimais dalinosi E.Kernagytė-Dambrauskė.<br> LR archyvo nuotr.
 „Kai pradėjau lankyti ketvirtą ar penktą klasę, kur jau dėstė ne vienas mokytojas, kai kurie jų sakydavo: „Čia Kernagio sesuo, pažiūrėsime, ar ji tiek pat velnių priėdusi kiek brolis“, – prisiminimais dalinosi E.Kernagytė-Dambrauskė.<br> LR archyvo nuotr.
 E.Kernagytė-Dambrauskė.<br> LR archyvo nuotr.
 E.Kernagytė-Dambrauskė.<br> LR archyvo nuotr.
 E.Kernagytė-Dambrauskė.<br> T.Bauro nuotr.
 E.Kernagytė-Dambrauskė.<br> T.Bauro nuotr.
Eglės ir Vytauto tėvai kostiumų dailininkė Dalia ir aktorius bei dainininkas Vytautas Kernagiai savo vaikams leido suprasti, kad mokslai – jų pačių atsakomybė.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Eglės ir Vytauto tėvai kostiumų dailininkė Dalia ir aktorius bei dainininkas Vytautas Kernagiai savo vaikams leido suprasti, kad mokslai – jų pačių atsakomybė.<br>Nuotr. iš LR archyvo
V.Kernagis.<br>Nuotr. iš LR archyvo
V.Kernagis.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

2022-10-16 21:48

Bet E.Kernagytei-Dambrauskei mokykla – lyg pirmoji kelionė, artinanti prie suaugusiųjų pasaulio ir atverianti daug durų, suteikianti pažinimą, galimybių, padedanti užmegzti glaudžias draugystes. Ir dar – nuotykiai bei kvailionės.

„Vis dar turiu daug draugių iš mokyklos laikų. Su viena bendraujame nuo pirmos klasės. Tai jau trunka 32 metus. Aišku, nebuvau labai stropi mokinė, bet turėjome keletą nuostabių mokytojų, kurie atsvėrė visus tuos, į kurių pamokas nesinorėdavo eiti“, – kalbėjo dabar jau dviejų vaikų mama.

Nuo spalio mėnesio per „Lietuvos ryto“ televiziją Eglė pradėjo vesti naują laidą „Lietuvos mokyklos“.

– Tikinate, kad grįžtumėte į mokyklą pasišokinėdama. Kokią save prisimenate, kai pravėrėte pirmos klasės duris? – paklausiau E.Kernagytės-Dambrauskės.

– Į mokyklą ėjau turėdama daug lūkesčių, buvau smalsi. Tėtis (šviesaus atminimo aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis (1951–2008). – Red.) nufilmavo mane pasipuošusią rugsėjo 1-ąją prie tuometės Vilniaus 22-osios vidurinės mokyklos. Dėl to niekaip negaliu pamiršti tos dienos.

Atrodžiau juokingai be priekinių pieninių dantų. Pradinių klasių mokytoja, vardu Vlada, buvo nuostabi, su ja užmezgėme ypatingą ryšį. Kartais mes su ja susirašinėdavome laiškais. Aš namuose parašydavau laišką, kuriame pasipasakodavau, kas man kelia nerimą ar džiugina. Ji man atsakydavo. Manau, tokia bendrystė su mokytoja ugdė pasitikėjimą ir saugumo jausmą.

– Buvote itin drausminga ar nutrūktgalvė?

– Drausmė nebuvo mano stiprioji pusė, buvau maištinga, laisva asmenybė. Pamenu, rengėme Šimtadienio šventę, tais laikais labai drąsią. Iš vieno lietuvių kalbos mokytojo sulaukėme didelio pasmerkimo.

Su artima drauge Julija parašėme atsakymą tam mokytojui, per ilgąją pertrauką valgykloje atsistojusios ant stalo garsiai jį perskaitėme visiems moksleiviams. Tada demonstratyviai nuėjome į mokytojų kambarį ir priklijavome tą atsakymą ant sienos. Mūsų karta buvo laisva, maištinga, bet ne piktybiška.

– Gal dėl tokio nežaboto būdo esate nukentėjusi? Gal mokytojai bandydavo kerštauti, mažinti pažymius?

– Man atmintyje labiau įstrigo tie mokytojai, kurie vertindavo mūsų saviraišką, drąsą, kurie jau tada suprato, kad jaunam žmogui reikia laisvės, žinoma, proto ribose.

Turėjau puikų istorijos mokytoją. Kad ir keista, nors dirbu radijuje ir televizijoje, turiu siaubingą viešo kalbėjimo baimę. Per pamokas, kai reikėdavo atsakinėti prie lentos, negalėdavau pasakyti sakinio. Apie savo būseną pasikalbėjau su mokytoju, jis puikiai mane suprato – kai norėdavo paklausinėti, persodindavo į pirmą suolą ir leisdavo atsakinėti raštu.

– Ar yra kvietę tėvus į mokyklą pasiaiškinti dėl netinkamo jūsų elgesio?

– Dėl mano elgesio tėvų į mokyklą nekviesdavo. Man atrodo, kad tuo pasirūpino mano brolis Vytautas. Kai pradėjau lankyti ketvirtą ar penktą klasę, kur jau dėstė ne vienas mokytojas, kai kurie jų sakydavo: „Čia Kernagio sesuo, pažiūrėsime, ar ji tiek pat velnių priėdusi kiek jos brolis.“

– Ar tėvai buvo labai griežti mokslo atžvilgiu?

– Tėvai mūsų su broliu nespaudė, nors sekė situaciją. Prisimenu, kaip trečioje klasėje gavau dvejetą iš lietuvių kalbos, išplėšiau lapą su pažymiu ir išmečiau namuose į šiukšlių dėžę – nepagalvojau, kad lapą reikia sulamdyti ar suplėšyti.

Tėvai vos atidarę šiukšlių dėžę pamatė popieriaus lapą su raudonu dvejetu. Kai mama paklausė, kodėl taip padariau, atsakiau, kad bijojau būti nubausta. Tada mama ramiai pasakė: „O koks mokinys be dvejeto? Normalu, kad suklydai, kad tau nepavyko, bet kitą kartą pasiseks.“ Tėvai leido suprasti, kad mano mokslai – tai mano atsakomybė.

Jei tėvai kelia labai didelius tikslus, spaudžia, o vaikui nesiseka, atrodo, kad jis nuvilia savo tėvus, mokytojus, galiausiai mano, kad ir save. Tai daro didelę įtaką savivertei, kuri vystantis asmenybei yra itin svarbi. Tėvai turi laikyti ranką ant pulso, turi matyti, kas vyksta, bet suprasti, kad jie mokyklą jau baigė ir dabar turi suteikti progą savo vaikams ją baigti.

– Ar kaip nors jus bandydavo motyvuoti, pavyzdžiui, didesniais kišenpinigiais?

– Na, buvo toks tarpsnis, kai mokslai nebuvo pirmoje vietoje, tada tėtis man duodavo 10 litų už dešimtuką. Nelabai ilgai tai tęsėsi. Matyt, jis pakankamai suteikė man motyvacijos ir kai vėl pradėjau stengtis, jau nebegaudavau tų pinigų. Bet ir neprašiau.

Man didžiausia motyvacija būdavo gerai pasirodyti pačiai prieš save ir aplinkinius – pavyzdžiui, gerai parašydavau rašinį ir mokytoja pagirdavo. Todėl kodėl nepasistengus, kad taip nutiktų dar kartą.

Tokį bruožą turi mano vyresnysis sūnus Vėjas, kuriam dabar 16 metų. Jis puikiai mokosi ir aš džiaugiuosi, kad jų kartos paaugliams gerai mokytis yra kieta. Vėją motyvuoja geri rezultatai ir man jis visada parašo žinutę, kai gauna gerą įvertinimą, bet niekuomet nesibaimina pasisakyti, jei pažymys būna prastas. Tą vidinę vaikų ramybę ugdyti labai svarbu.

– Užsiminėte, kad jums geriau sekėsi humanitariniai mokslai. Ką darydavote, kai reikėdavo pasitempti su matematika ar fizika?

– Nemeluosiu, ir nuo draugų nusirašyti yra tekę. Buvo laikotarpis, kai stengdavausi trimestrą ištempti su teigiamu pažymiu iš matematikos, teko ir pas korepetitorių vaikščioti. Tas žmogus buvo tikra dangaus dovana, tad net džiaugiuosi, kad su tokiu mokytoju likimas suvedė.

– Kas dažniausiai padėdavo mokytis skaityti, skaičiuoti?

– Skaityti mane išmokė mano močiutė, tėčio mama aktorė Gražina Kernagienė. Jai buvo labai svarbu, kad anūkai mokėtų skaityti. Atrodo, kad mano pusseserė aktorė Gabija Ryškuvienė, vos sulaukusi dvejų metų, atmintinai mokėjo visą poemą „Jūratė ir Kastytis“.

Aš penkerių metų skaičiau puikiai. Vėliau, kai prasidėjo mokslai mokykloje, mama pagelbėdavo ruošiant pamokas. Netgi išmokė tokį triuką. Rašydami rašaliniais parkeriais vaikai neretai padaro klaidų, tada pribrauko. Atrodo negražiai. Dabar yra specialių priemonių, padedančių nutrinti neteisingą parašymą. Tada to nebuvo. Mama buvo išmokiusi, kad rašalą iš popieriaus panaikinti galima nuluptu virtu kiaušiniu.

– Kas mokykloje labiausiai nepatikdavo?

– Pradinėse klasėse man būdavo sunku susikaupti, buvau veikli, nenuorama, man reikėdavo su visais pabendrauti, prasidėjus pamokai jau galvodavau apie pertrauką ir jos sulaukti buvo didelis iššūkis.

Vėliau ne tik tikslieji mokslai buvo galvos skausmas. Negalėdavau pakęsti jokių rankdarbių, kuriuos reikėdavo atlikti darbų pamokose. Kai reikėjo numegzti šaliką, numezgiau kažkokį kvadratinį dalyką, už kurį gavau šešetą.

Dabar mes su ta darbų mokytoja Virginija gražiai ir šiltai bendraujame ir ji vis dar puikiai prisimena mano megztą „šedevrą“.

Kai reikėjo numegzti kojines, kojinę mezgė mano kaimynė. Nunešiau vieną kojinę į mokyklą, už ją gavau įvertinimą, tada kaimynės paprašiau, kad ką nors primegztų, ir nunešiau mokytojai tą pačią kojinę kaip antrą.

Maisto gaminimo pamokos man labai patikdavo. Dar patikdavo darbų pamokos, kurios vykdavo pas stalių. Vaikystėje su pusbroliu pas močiutę sode žaisdavome indėnus, ten su darbo staklėmis visokių indėniškų atributų pasigamindavome.

– Ar tėvai daug dėmesio skirdavo apsipirkimams prieš rugsėjo 1-ąją? Ar stengdavotės iš bendraamžių kaip nors išsiskirti?

– Anuomet nebuvo toks didelis mokyklinių prekių pasirinkimas kaip dabar. Visi turėdavome panašias kuprines, vienodus sąsiuvinius ir flomasterius. Turbūt didžiausias džiaugsmas buvo, kai tėtis grįždavo iš Amerikos ir atveždavo kokią ryškesnę kuprinę ar penalą, juos labai saugodavau.

– Ar mokykloje teko matyti patyčių?

– Mano aplinkoje to daug nejautėme, turėjau nuostabių draugų kompaniją, kurioje niekas nebuvo pranašesnis už kitus dėl pasiekimų, finansinės situacijos, nes svarbiausia buvo draugystė. O tėvai mane ir brolį auklėjo taip, kad reikia gerbti kitą žmogų ir priimti jį tokį, koks yra. Niekada nesijaučiau pranašesnė dėl to, kad turiu, pavyzdžiui, batus, atvežtus į Amerikos.

– Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ar mokykloje darytumėte ką nors kitaip?

– Turbūt vienintelis dalykas, kurį padaryčiau kitaip, tai stropiau kibčiau į mokslus. Nesu padariusi nieko piktybiško, dėl ko turėčiau gailėtis.

– Mokykloje mokiniai turėdavo parašyti, kuo norės būti užaugę. Ar jūsų vaikystės svajonės, susijusios su profesija, išsipildė?

– Aš nuo pirmos klasės rašinėliuose rašiau, kad užaugusi noriu būti aktorė. Kai baigdama mokyklą tai pasakiau tėčiui, o tuo metu aktoriams situacija buvo sudėtinga, jis norėjo, kad pirmiausia baigčiau rimtus mokslus, o tada jau galėsiu studijuoti aktorinį. Todėl baigiau politikos mokslus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Nors mokytis buvo įdomu, pagal specialybę nedirbau nė dienos.

Iki šiol jaučiu neišsipildžiusios svajonės ilgesį. Būdama maža daug laiko praleidau teatre, ten mane vesdavosi močiutė Gražina.

Paskui, kai pusseserė Gabija studijavo aktoriniame, eidavau pasižiūrėti jos kurso darbų. Pavyzdžiui, spektaklį „Piteris Penas“ mačiau visus kartus, kiek jis buvo parodytas.

Kai laukiausi pirmojo sūnaus, man buvo 21 metai, režisieriaus Rimo Tumino spektaklį „Maskaradas“ žiūrėjau gal 10 kartų. Prisimenu, tada bilietas be vietos sėdėti kainuodavo 10 litų, aš eidavau viena, atsisėsdavau salėje kur nors ant laiptelių ir kiekvieną kartą, kai pradėdavo scenoje snigti, verkdavau, nes reginys buvo neapsakomai gražus.

Teatro paslaptis, kvapas man visada išliko ypatingas.

– Auginate du sūnus: šešiolikmetį Vėją ir 11 metų Džiugą. Kaip jiems sekasi mokykloje? Ar tenka jiems perduoti savo patirtį?

– Iki mokyklos Vėjas buvo hiperaktyvus ir kai artėjo laikas eiti į pirmą klasę, išgyvenau, ar jam pavyks susikaupti. Prieš rugsėjį atėjau pasikalbėti su būsima jo mokytoja, o ji mane nuramino, kad svarbiausia, kad pirmais mokslo metais vaikas pamiltų mokyklą.

Manau, kad mokytojai pavyko įgyvendinti savo planą, ji sugebėjo sudominti Vėją taip, kad jis išmoko susikaupti, klausytis, norėjo kuo daugiau sužinoti.

Pas mus šeimoje skiepijama, kad mokaisi dėl savęs. Vėjas dabar yra dešimtoje klasėje ir prisipažįstu, kad būdama jo metų taip gerai nesimokiau. Jam geriausiai sekasi tikslieji mokslai: matematika, fizika, programavimas. Vėjas labai susitelkęs, sportiškas, ilgai žaidė ledo ritulį, būdamas devynerių per tris mėnesius perskaitė visas knygas apie Harį Poterį. Baigęs mokyklą norėtų studijuoti Japonijos universitete programavimą, dabar savarankiškai mokosi japonų kalbos.

Penktą klasę pradėjęs lankyti Džiugas labiau linkęs į humanitarinę pusę. Mokytis jam įdomu, bet jis – laisva siela su ypatingu stiliaus pojūčiu ir begaliniu bendravimo poreikiu.

Kartais man pačiai šalia jo reikia gerokai pasitempti ir mane tai labai žavi. Nekeldama jokių lūkesčių stebiu jį ir žaviuosi, koks jis ryškus, šiltas ir kiek aplink save turi draugų.

– Ar esate ta mama, kuri reguliariai tikrina vaikų elektroninius dienynus?

– Nežinau nė vieno iš vaikų prisijungimo prie dienynų kodų. Mes su vyru pasitikime vaikais, jie niekada nebando nuslėpti, kai gauna prastesnį pažymį.

Buvo situacija, kai kartą prisijungiau prie vyresniojo sūnaus dienyno ir pamačiau, kad ar tai jis nebuvo kažkokioje pamokoje, ar tai pavėlavo, ir tada pagalvojau: „Dieve, kaip sunku vaikams, kai visi jų žingsniai matomi, kai nesuteikiama laisvė būti vaiku.“

– Kaip vaikai leidžia kišenpinigius?

– Man į mokyklą duodavo tris litus. Maždaug tiek kainuodavo pietūs valgykloje. Kartais juos valgydavau, kartais ką nors kitą nusipirkdavau – buvau laisva leisti savo pinigus.

Mes Vėjui dar pradinėse klasėse dienpinigių duodavome visam mėnesiui. Toks eksperimentas pasiteisino, neretai sūnui mėnesio pabaigoje dar ir likdavo pinigų, juos jis sėkmingai taupydavo.

Džiugas kiek kitoks, jis išleis tiek, kiek turi, o jei netyčia lieka pinigų, tai dar ir savo draugą pavaišins.

Duodame nustatytas sumas, žinome, už kiek jie gali mokykloje pavalgyti, kiek po būrelių norėtų išleisti užkandžiams, gėrimui. Mokome vaikus skaičiuoti pinigus.

Nesu už tai, kad vaikus reikia motyvuoti pinigais. Žinoma, išsikeliame tam tikrų tikslų mokslo metų pradžioje ir jei vaikams pavyksta juos įgyvendinti, mokslo metų pabaigoje jie gali gauti kokią nors premiją.

Kažkada vyras buvo sugalvojęs duoti sūnui dešimt eurų už dešimtuką, bet kai dešimtukai pasipylė tarytum iš gausybės rago, supratome, kad gretai bankrutuosime.

– Vėjas padeda mokytis Džiugui?

– Džiugas visada labai nori, kad brolis jam padėtų, patartų. Vėjas jam didžiausias herojus, kuriam smagu pasigirti apie savo pasiekimus ir iškrėstas šunybes.

Kai Vėjas buvo 13–15 metų – sunkiausiu paauglystės laikotarpiu, per daug nesiveržė ką nors veikti su broliu. Bet dabar jie vėl daugiau laiko praleidžia kartu, Vėjas padeda Džiugui mokytis matematikos. Kartais jam pritrūksta kantrybės, bet tai puikus būdas ją ugdyti.

– Ar šeimoje buvo tradicija ugdyti vaikų kūrybines galias – kartu piešti, lipdyti, kurti rankdarbius?

– Kai Vėjas buvo mažas, dažnai kartu piešdavome. Man pačiai patinka piešti, patinka stebėti, kaip tai daro vaikai. Turiu išsaugojusi daug vaikų piešinių, negaliu nė vieno išmesti, kiekvienas turi savo istoriją.

Kartais piešdavome įvairiausias emocijas, jausmus, išgyvenimus. Kai buvo pandemija ir pamokos vyko nuotoliniu būdu, man patikdavo padėti Džiugui per dailės pamokas piešti, karpyti, klijuoti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.