Pinigų šeimai prireiks ir teisinėms išlaidoms – jie aiškinsis, ar medikai tikrai padarė viską, ką galėjo, kad kūdikis liktų gyvas. Jam buvo įtarta osteogenezė – trapių kaulų liga – tačiau pasakyta, kad genetinio tyrimo atsakymų reikės laukti net 6 mėn., o kaip su vaiku elgtis iki tol, nepaaiškinta.
Feisbuke mama išsamiai dalijosi savo išgyvenimais ir kėlė versiją, kad, jei medikai būtų atsakingiau atlikę savo pareigas, vaikelio mirties galima buvo išvengti. Ji teigė: „Dėl to, kas nutiko, kaltinam išskirtinai medikus, kurie daugybė kartų atsisakė daryti daugiau tyrimų, kartoti senus tyrimus ir ieškoti problemos. Išaiškėjo, kad galimai kone su kiekvienu kūdikio paėmimu ant rankų mes jį laužydavome, o mėlynės visą laiką rodė vidinį kraujavimą.
Tragedijos buvo galima išvengti, visų pirma, sureagavus į teigiamą slapto kraujavimo tyrimą, nenurašant alergijai. Antrą kartą, jei po normalios galvos echoskopijos vis tik būtų atliktas magnetinis rezonansas arba tamografiją, kaip prašiau. Trečią kartą, kad atvykau su verkiančiu vaikų ir prašiau atlikti šonkaulių rentgeną, nes įtarėme šonkaulių lūžį. Ir dar daugybę kartų, kai prašiau medikų pagalbos ir beldžiausi į visas įmanomas duris. Prašiau tokių tyrimų kaip kompiuterinė tomografija, šonkaulių rentgenas, kraujo krešėjimo rodyklių tikrinimas po to, kai neišėjo paimti kraujo ir t.t.“
Mama prašė šiuo metu gerbti šeimos ramybę, o į kelis klausimus atsakė šeimai atstovaujantis medicinos advokatas Modestas Sriubas.
– Kūdikis bus laidojamas penktadienį, praėjus daugiau nei savaitei po mirties, tad turbūt buvo atliekama ekspertizė? Gal jos rezultatai galės kažkiek paaiškinti šią situaciją?
– Buvo daromas autopsinis skrodimas, mat atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl mirties priežasties. Tai tipiška panašiais atvejais. Atsakymų dar nežinau, bet nebūtinai jie kažką paaiškins, ir tikrai abejotina, ar jie atsakys į mamos keliamus klausimus.
– Dabar iš jūsų pusės tyrimas atliekamas linkme, ar medikai padarė viską, ką galėjo. Bet ar vyksta ir kažkoks tarnybų tyrimas dėl galimos tėvų kaltės, dėl to žiniasklaidoje minėto vaiko iškritimo iš lovytės?
– Dar nesu gavęs jokių procesinių sprendimų. Tačiau faktas, kad ta žinia apie kritimą iš lovytės buvo nesąmonė – 2 mėnesių vaikas visai nesivarto, be to, jis dar ir buvo sugipsuotas. Ir tai ne pirmas vaikas šeimoje, tad tėvai tikrai turi supratimo apie vaikų priežiūrą. Iš kur kilo ta versija – ar klinikų darbuotojai apie tai pranešė, ar tai įsivėlė policijos suvestinėse, mes dar išsiaiškinsime.
– O jeigu žiniasklaidoje nebūtų pasirodę pranešimų, kad kūdikis iškrito iš lovytės, gal tėvai net nebūtų pradėję bylinėtis?
– Negaliu pasakyti, kiek įtakos tai turėjo, bet tikriausiai norą ieškoti pagalbos inspiravo pati vaiko netektis.
– Visgi, kai miršta vaikas, tėvai dažnai linkę kažką kaltinti, ir neretai tai būna medikai... Tad turbūt dažnai ir sunku suprasti, kada gali būti medikų kaltės, o kada mirtis buvo neišvengiama?
– Nesakyčiau, kad mama pateikia kaltinamus medikams – veikiau tai bandymas ieškoti atsakymų, kaip turėjo būti iš tikrųjų. Daugelius mūsų nesame medikai, o būna ir taip, kad vienas šios srities specialistas stebisi kitos pakraipos kolegos priimtu sprendimu – ar tikrai reikėjo veikti taip, o ne kitaip.
– Mama yra minėjusi, kad nors vaikui įtarta osteogenezė, gydytojai nepaaiškino, kaip toliau elgtis su vaiku? Bet ar gydytojai privalo aiškinti žmonėms, kaip elgtis, kai įtariama pavojinga liga?
– Žinoma, jie turi diagnozuoti ligą. Ir kai liga įtariama, bet ji labai grėsminga, reikia tinkamai įverinti aplinkybes ir vaiko būklę. Bent jau iš dabarties taško žiūrint, turbūt ta būklė įvertinta nepakankamai.
– O gal galit atsimint, kaip jūs pirmiausia išgirdote apie šį daug dėmesio sulaukusį įvykį ir kokį įspūdį apie tai susidarėte?
– Aš iš žiniasklaidos pranešimų apie tokius dalykus nesprendžiu, o ir dabar neturiu aiškios nuomonės, nes dar neturiu dokumentų iš ligoninės – taip, aš išklausiau klientės pozicijos, žinau jos nuomonę, bet iš medicininių dokumentų daug kas gali atrodyti kitaip. O visos aplinkybės, kaip turėjo būti, gal kažkas padarė klaidą ar nepadarė to, ko reikėjo, išaiškės daug vėliau – tokiose bylose pasisako tos pačios specialistai.
Atsakymų dar teks palaukti?
Patys medikai situacijos negali komentuoti dėl asmens duomenų apsaugos ir teigė, kad belieka laukti, kol teisiniai tiriamieji procesai suteiks jiems galimybę įnešti aiškumo. Į advokato pastebėjimus, kad jam dokumentai vis dar nepateikti, pateikiamas toks atsakymas: „Rašytinės informacijos, įskaitant ir konfidencialią, apie pacientą ir jam suteiktas paslaugas teikimo ir šios paslaugos apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. V-506 (toliau – Aprašas), 7 p. nustato, kad rašytinės informacijos teikimo paslaugų kainas, apskaičiuotas Aprašo 12 punkte nustatyta tvarka, ir įvykdymo terminus, ne ilgesnius kaip 10 darbo dienų, nustato šias paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų vadovai. (...)
Informuojame, kad paciento tėvų atstovas į Santaros klinikas kreipėsi 2022–10–17. Papildomai informuojame, kad visos prašomos informacijos paciento tėvų atstovui Santaros klinikos objektyviai neturės galimybių šiuo metu pateikti, nes paskutinės hospitalizacijos metu pildyta medicininė dokumentacija mirties dieną perduota mirties priežastis tiriančiai institucijai. Atitinkamai informacijos pateikimo pareikalavusios yra tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (2022–10–13), tiek ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdyba (2022–10–14).“
Kita mama medikams dėkinga
Savo patirtimi toje pačioje ligoninėje, sužinojus apie tai, kad vaikui įtariama osteogenezė, paprašėme pasidalinti ir mamos Orintos. Jos dukrelei, turinčiai šią diagnozę, dabar treji. Ji – miela ir smalsi mergaitė, tik dažniau nei kiti vaikai vyksta į gydymo įstaigas, o tėvai ją labai saugo nuo menkiausių grėsmių.
Ši mama sako, kad, žinoma, spęsti apie pastarąjį įvykį, susijusį su kūdikio mirtimi, – ne jai, tačiau jai susidaro įspūdis, kad minėtuoju atveju tiesa yra kažkur per vidurį.
„Ir mums teko laukti genetinio šios diagnozės patvirtinimo pusę metų, o kažkokių ypatingų instrukcijų iš medikų, kaip elgtis su tokiu vaiku, negavome (gydytojai ir seselės užsimindavo, kad reikia elgtis atsargiai, negalima tokio vaiko kelti už pažastyčių ar pan.).
Bet medikų dėl nieko tikrai nekaltinu, esu jiems dėkinga, jų rūpesčio mes sulaukėme, nuolat buvo atliekami įvairūs tyrimai tose pačiose Santaros klinikose. Vaistai mano dukrai, kurie, tikiu, ją stiprina, pradėti lašinti ir negavus to diagnozės patvirtinimo.
Kad mano vaikui kažkas negerai, buvo įtariama dar nėštumo metu, o apie tai, kad įtariama osteogenezė, išgirdau, kai jam buvo vos kelios dienos. Vos tai išgirdusi, praėjau domėtis šia liga ir man tuojau pasirodė savaime suprantama, kad rūpintis tokiu vaiku reikia taip atsargiai, tarsi jis būtų krištolinis. Man rodos, ir kitiems tėvams tai turėtų būti savaime suprantama. Namie dukrelę nešiojome tik pasidarę tarsi iš įtvarą iš antklodės, kad būtų minkščiau, o apie vaiko guldymą į gultuką, neprisegus saugos diržais (kažkur skaičiau, kad šiuo atveju buvo būtent taip) nebūčiau galėjusi ir pagalvoti.
Pradžioje gydytojų dar klausiau, kaip man sužinoti, jei netyčia dėl menko paspaudimo vaikui įskils ar lūš kauliukas. Jie pasakė, kad tai tikrai suprasime iš jo elgesio, ir tikrai, kai vaiką pervystant lūžo rankytė, tai buvo akivaizdu – vaikas net ne verkė, o tiesiog žviegė.
Lietuvių kalba informacijos apie šią ligą beveik nėra, bet anglų kalba gerai išaiškinama, kaip atsargiai tokius vaikus pervystyti, kaip atsargiai juos paimti ir pan. Tiesa, anglų kalbos aš gerai nemoku, tad naudojausi google vertėju.
Taip pat susiradau užsienyje veikiančią šios ligos asociaciją, o per ją gavau kitų mamų, auginančių Lietuvoje vaikus su tokia pačia diagnoze, kontaktus (Lietuvoje jų sužinoti nepavyko, nes čia asmens duomenys ypač saugomi) – su tomis mamomis ir dabar palaikome ryšį, dalijamės patirtimi.
Žodžiu, nemažai dalykų, kurie reikalingi, auginant tokį vaiką, sužinojau pati, bet ir medikų dėmesio, kai reikėdavo, visuomet sulaukdavome“, – dalijosi patirtimi mama Orinta.
