Skaudžiai tėvų netektį išgyvenęs kunigas R. Doveika atsakė, ar dažnai reikia lankyti kapus

Šią savaitę šalies autostradomis ir kaimo keliukais traukia automobilių vilkstinės. Keliaujame, kad susitiktume su savo jau Anapilin išėjusiais artimaisiais, kad gal nors vieną kartą per metus uždegtume žvakutę atokiausiose lapų nuklotose kapinaitėse.

Ričardas Doveika<br> R.Danisevičiaus ir V.Ščiavinsko nuotr.
Ričardas Doveika<br> R.Danisevičiaus ir V.Ščiavinsko nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ričardas Doveika<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Nov 1, 2022, 4:03 PM, atnaujinta Nov 2, 2022, 3:11 PM

Bet ar dažnas susimąstome, kas yra tos Vėlinės, kam kapuose plevena žvakučių jūra? Ir ar suvokiame, kas yra mirtis, ar mokame tinkamai ją pasitikti ir išlydėti artimuosius į jos prieglobstį? Apie tai kalbamės su Vilniaus Šv. Juozapo Bažnyčios kunigu Ričardu Doveika (48m.), kuriam Vėlinės yra ir širdies gailestingumo šventė.

– Kunige Ričardai, Mirtis mums yra didžiausia paslaptis. Iš Anapus niekada negrįžtama ir apie Nebūtį nepapasakojama. Mirties nelaukiame, ji mus baugina.Tik suvokiame, kad ji neišvengiama ir prasideda su pirmuoju naujagimio riksmu, atėjus į šį pasaulį.

– Žmogus sukurtas būti nemirtingas. Numirti yra blogai, tai reiškia kažką patirti prieš žmogaus prigimtį. Mirtis yra randas, sužalojantis gražiausią planetos Dievo kūrinį. Dievas nėra kaip ta giltinė su dalgiu, šienaujantis gerus jaunus žmones, net vaikus, ir paliekantis merdėti senolius. Mirties autorius yra pats žmogus – Kainas, nužudęs savo brolį Abelį. Žmogus tapo mirtingas, nutraukęs meilės santykį.

– Apie tai Jūs kalbate ir savo knygoje „Kunigas Ričardas“. Krikščionybė mus paguodžia, kad vis dėlto esame nemirtingi, nes siela nemirtinga. Bet oponentai užkerta – miršti, ir viskas dingsta! Kūnas kaip cheminių elementų rinkinys supūva, kokia ten siela lieka? Jos nėra...

– Tikėjimas moko, kad siela nemirtinga. Mirties akivaizdoje mus turi paguosti, kad Dievas negali numarinti pats savęs – tai yra žmoguje esančio gyvybės prado. Siela yra gyvastis, sąmonė, laisva valia, ji ir toliau egzistuoja. Kaip to žmogaus istorija, vardas, amžius, patirties lobynas. Mes antkapyje įrašome – ilsisi tėvai, vaikas, profesorius. Nes ir toliau semiamės santykio su išėjusiu žmogumi iš jo gyvenimo lobyno. Taip, kūnas suirsta, jis pavaldus laikui. Bet žmogiškas asmuo toliau egzistuoja. Jis mato judėjimą, savo gyvenimo istoriją, artimuosius.

– Žmonės dažnai klausia – ar laidojant mirusį įmanomas su juo dar bendravimas dvasinėje srityje? Jis girdi mus, reaguoja į mūsų sielvartą? Juk ir Jūs mokote – reikia mokėti paleisti mirusius, negalima dėl jų verkti amžinai.

– Ne, nei žodinis, nei fizinis bendravimas su mirusiuoju nebeįmanomas. Mirties akimirką prasideda sielos kelionė Dievo link.

Mirus žmogui, svarbiausia neišsigąsti, neakcentuoti mirties. Mes manome, kad mirtis yra akimirka. Bet tai netiesa. Širdies sustojimas dar nėra mirtis. Ir mokslas tai supranta – fizinė mirtis vyksta palengva. Mirusio kūnas negali būti judinamas keletą valandų. Kūnas atiduodamas laidojimo įmonei, net skrodimui tik tada, kai įvyksta viso kūno biologinė mirtis, kai kraujas nustoja cirkuliuoti ląstelėse – po kelių valandų. Ir laidoti galima tik po 24 valandų.

– Kunige Ričardai, o kaip Jūs žiūrite į eutanaziją? Dabar vis plačiau ir pas mus apie ją kalbama kaip esą humanišką žmogaus išvadavimą iš kančių?

– Bažnyčia yra prieš. Bet taip pat yra ir prieš užsispyrėlišką gydymo metodų taikymą. Ir įstatymai keičiasi, kad nekankintume mirštančio. Bažnyčia yra prieš gyvybės palaikymą po smegenų mirties. Žmogus turi teisę numirti. Bet Bažnyčia yra už donorystę. Organų donorystė yra labai gilus meilės kitam žmogui paliudijimas. Krikščionybė sako – net mirdamas tu gali tapti dovana kitam.

– Vis dėlto, išėjus artimajam, mus mažai kas paguodžia... Mes sielvartaujame, ir gal esame egoistai, bet norime, kad net kenčiantis ligonis būtų su mumis... Tai negerai?

– Negerai. Savo egoizmą mes net užrašome antkapiuose: „Gedi vaikai“, „Amžinai liūdime“... Tai yra puikybė savo pretenzijas įkalti į akmenį. O kur mūsų tikėjimas gyvenimu po mirties?

– Iš kur Jūs žinote, kad gyvensime? Vėl šioje Žemėje?

– Ne, jos gali nebebūti. Gal tik sąmonėje? Mano žinojimas – tik trupinėlis. Aš remiuosi Šventuoju Raštu – mūsų laukia protu nesuvokiamas nustebimas. Laukia tikrovė, kurios joks žmogaus protas nesugebėjo įsprausti į racionalumo ir žmogiško mąstymo rėmus.

– Kai kam priimtinesnis budistinis tikėjimas, kad gal atgimsime gėle?

– Budizmas yra filosofija, ne religija. Bažnyčia atmeta reinkarnaciją. Žmogus yra pašauktas būti žmogumi, ir po mirties jis bus prikeltas žmogumi. Kokia forma? Tai nesvarbu. Dievas nežaidžia su mumis žaidimų. Tai, kas buvo žmogumi, niekada nepavirs nei paukščiu, nei žolyte. O bus žmogus.

– Jūsų žodžiai tikrai turėtų paguosti gedinčius, lankančius artimųjų kapus. Jūs dar labai jaunas, bet pats esate jau nurodęs, kad Jūsų laidotuvės būtų labai kuklios.

– Taip, broliui nurodžiau, kad apie mano mirtį būtų paskelbta jau vėliau, o antkapyje įrašytas tik vienas žodis – „Kunigas“.

***

– Kunige Ričardai, ar tas žinojimas, kuriuo per Vėlines dalinatės su mumis, paguodžia Jus patį? Juk dar jaunas esate netekęs tėvų, išgyvenęs didelį sielvartą.

– Taip, esu pats palaidojęs artimiausius savo žmones, senelius, tėvus, draugus ir jų vaikus. Aš pats vadovavau tėčio ir mamos laidotuvėms, aukojau mišias, sakiau pamokslus.

Studijuojant Romoje teko skubėti į tėčio laidotuves, nespėjau... Vilniuje mamytė mirė lygiai po 7-erių metų tą pačią dieną. Pavėlavau atsisveikinti su ja gyva, nors lėkiau iš Katedros pasiėmęs aliejaus Ligonių patepimui. Vidury Katedros aikštės užklupo brolio skambutis – Mamos nebėra...

Mes negalime paneigti skausmo, liūdesio, nes tai žmogiška. Aš verkiau, aš turėjau priekaištų Dievui, didelį konfliktą su juo. Reikia ir išsiverkti, išsikaukti... Bet visam tam įvykus, svarbu, ar tu pulsi į depresiją, ar išgyvensi atsiremdamas į tikėjimą. Man padėjo malda, asmeniniai pokalbiai su Dievu. Kitiems padeda išvažiavimas į kelionę. Tas gedėjimo laikas svarbu suvokti santykio su išėjusiu tęstinumui. Nors tu tiesiog sprogsti iš sielvarto, gedėjimą reikia išgyventi. Tam reikia ir laiko. Ir supratimo, kad tarp gyvųjų ir mirusiųjų yra tik mažas tarpelis. Visa tai yra gal tik dviejų sprindžių atstumas, kurį iki šiol sunkiausia paaiškinti žmonijai.

***

– Šiomis Vėlinių dienomis Jūs taip pat lankysite savo tėvų kapus. Labai juos išpuošite?

– Ne. Nunešiu vieną puokštę ir uždegsiu žvakučių Vėlinių išvakarėse. Negerai, kai kapai tampa konkuravimo vieta – kieno paminklas brangesnis, ant kurio daugiau puokščių.

– Lietuviai garsėja kaip dažnai lankantys kapus, kai kitose šalyse jie lankomi retokai. Reikia lankyti artimųjų kapus dažniau?

– Taip, kapas yra mūsų susitikimo vieta. Kelionė į kapus turi savo gelmę ir turinį. Aš lankau savo artimųjų kapus, paprašau tėvelių palaiminimo, kad man sektųsi. Mano santykis su jais ne nutrūko, bet pasikeitė. Nesvarbu, kad po kapeliu tik sudūlėję kauleliai. Vis tiek tai yra tėvelių buvimo vieta. Man ji yra šventa. Kapas neturi tapti plastiko vieta, čia nedera konkuruoti, puikuotis. Tai mano istorijos šaltinis. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo jis kuklesnis ir paprastesnis.

– Kunige, kapinėse mes visada uždegame tradiciškai žvakutę. Dabar per Vėlines Lietuvos kapai tiesiog skęsta plevenančių žvakių liepsnelių jūroje. Bet kokia iš tikro yra degančios žvakutės reikšmė?

– Krikščionybė sako – tai Kristaus šviesa. Tai šviesa, kuri mane lydi ir šiapusiniame pasaulyje, ir pasitinka Amžinybėje. Nes Kristus yra Šviesa, o gedulas, liūdesys – Tamsa. Dega žvakutė, ir toje tamsoje atsiranda viltis, šiluma, ramybė.

***

– Dabar, paplitus kremavimui, neretai žmonės ilgai nelaidoja artimųjų, laiko jų pelenus gražiose urnose ant komodos. Ar tai gerai, ir kaip su tomis urnomis elgtis per Vėlines?

– Jokiu būdu urnų ilgai laikyti namie negalima. Su urna reikia elgtis kaip su karstu – ji turi būti palaidota. Nepalaidoti yra nusikaltimas, ir žmonių egoizmas. Kai palaidoja, gražiai atsisveikina, patiems žmonėms tik tada palengvėja.

– Vis dažnesnė mada yra išvis išbarstyti pavėjui pelenus paties mirštančiojo išreikšta valia. Tik dabar įstatymu toks pelenų barstymas bus reguliuojamas. Ar gerai, kad iš žmogaus gyvenimo nelieka nei žemės kauburėlio? Nėra net kur uždegti žvakutės...

– Negerai. Krikščionybė nepripažįsta pelenų išbarstymo, ir tokiose apeigose nedalyvaus joks kunigas. Išberti žmogų ant pievos, kur kažkas pjaus žolę? Ant sniego, kur juos išnešios gyvūnai ir vėjas? Į vandenį, kur kažkas skalaus skalbinius? Kapinėse turi būti vieta, kur norintys galėtų išberti artimųjų pelenus, bet po žemėmis, nors dvasininkas tokiose laidotuvėse taip pat nedalyvautų. Bet ta vieta taptų bendra laidojimo vieta, konkretus kapas. Net jei žmogus nuskęsta ar dingsta be žinios, ta nežinoma artimiesiems vieta vis tiek yra kapas.

***

– Vėlinių išvakarėse pasaulyje siaučia Helovinas, toks populiarus dabar ir Lietuvoje. Jaunam žmogui jis nustelbia ir Vėlines. Juk svarbu linksmintis, o ne liūdėti prie senolių kapų – tokia dabar nereta nuostata. Kaip Jūs vertinate Helovino šventę?

– Noriu ją pavadinti šiurpnakčiu. Heloviną vertinu kaip dvasinę tuštumą, mirties išniekinimą. Išsipuošę kaukėmis mes stengiamės išvaryti vėles – savo artimųjų, tėvų, senelių. Kad mums netrukdytų gyventi!

Galima plačiai kalbėti apie Helovino reikšmę, kurios išdykaujantys vaikai ir suaugę nežino. Bet trumpai pasakysiu tiek. Nors ir keista, Helovino pradininkai išpažįsta dvasinį pasaulį, anapusinės tikrovės egzistavimą. Bet tuo prisidengia Tamsos pasaulis. Helovinas yra Tamsos, Šėtono kultas. Atrodo nekalti tie paišdykavimai. Bet turėtume būti atsargūs – tai yra santykis su tamsos pasauliu.

Visai kas kita ir mums priimtina yra Užgavėnių kaukės. Jos su humoru pasakoja apie gėrio ir blogio susidūrimą. Tai puiki, linksma Šventė, kur nereikia virsti vampyrais.

– Kunige Ričardai, per Vėlines Jūs aplankote ir nežinomų žmonių kapelius, uždegate ant jų žvakučių. Turbūt tai darote ne vien dėl to, kad esate dvasininkas?

– Taip. Po kiekvienu kad ir nežinomu žemės kauburėliu ilsisi žmogus, jo gyvenimo istorija. Ji gali būti mums ir dovana, ir pamoka.

Jei galiu saugoti, globoti kažkieno kapą, suprantu, kad mano kapą taip pat kažkas aplankys, uždegs žvakutę. Prisimins ir mano gyvenimo istoriją, ji išliks. Tai paguodžia.

Norėčiau, kad mes kiekvienas per Vėlines dovanotume kitam ir dalelę savo širdies gerumo. Kad mūsų uždegtos žvakutės liepsna ant nežinomo žmogaus kapelio išsklaidytų tamsą ir paliudytų – net jei nežinia, kaip tu gyvenai, visada gali tikėtis šviesos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.