Tai bent stabilumas: didžiąją gyvenimo dalį – tie patys namai ir tas pats darbas

Ir šiais laikais, kai atrodo, kad įvykis veja įvykį ir viskas nuolat keičiasi, būna žmonių, kurie gyvenime išlaiko stabilumą. Dvi mūsų pašnekovės, Irina Mazurova (58 m.) ir Vida Satkevičienė (61 m.) net keturis dešimtmečius dirba toje pačioje vietoje, taip pat ne ką trumpiau gyvena tuose pačiuose namuose su tais pačiais sutuoktiniais ir nieko gyvenime keisti nenori.

Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Senajame Naujininkų prekybos centre Vida dirbo nuo 1978 m., Irina prisijungė keliais metais vėliau.<br>A.Kazlausko knygos „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“ iliustracija (A.Grinčelaičio nuotr., LCVA).
 Senajame Naujininkų prekybos centre Vida dirbo nuo 1978 m., Irina prisijungė keliais metais vėliau.<br>A.Kazlausko knygos „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“ iliustracija (A.Grinčelaičio nuotr., LCVA).
Irina atsimena, kad seniau konditerijos skyriuje paprastai būdavo tik trijų rūšių skanėstai – „Sostinės“, „Medaus“ pyragai ir želė desertas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina atsimena, kad seniau konditerijos skyriuje paprastai būdavo tik trijų rūšių skanėstai – „Sostinės“, „Medaus“ pyragai ir želė desertas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Vida po vieno pirkėjo replikos vengia sakyti, kad toje pačioje parduotuvėje dirba taip ilgai.<br>V.Skaraičio nuotr.
Vida po vieno pirkėjo replikos vengia sakyti, kad toje pačioje parduotuvėje dirba taip ilgai.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Irina (kairėje) ir Vida tos pačios darbovietės duris varsto jau keturias dešimtis metų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Nov 18, 2022, 7:00 PM

Vieta, kurioje moterys darbuojasi jau keturis dešimtmečius – Vilniaus Naujininkų mikrorajone, Šaltkalvių gatvėje esanti „Maximos“ parduotuvė. Tiksliau, šio prekybos centro darbuotojomis jos yra 27 metus, nes jis čia įsikūrė 1995 m., bet ir iki tol tame pačiame pastate būta parduotuvės, kurios duris jos varstė.

„Seniau čia buvo viena iš dviejų Vilniaus „Maistprekybos“ parduotuvių – ji taip pat buvo dviejų aukštų, pirmame prekiauta maisto prekėmis, antroje – pramoninėmis prekėmis, taip pat ten buvo ir paltų, avalynės. Aš gavau paskyrimą čia dirbti 1978 m. kartu su dar šešiomis merginomis po to, kai baigėme Vilniaus prekybos technikumą – tuomet norėta atnaujinti visą kolektyvą, mat parduotuvėje būta didelių trūkumų. Kai mes pradėjome dirbti, trūkumų nebeliko – matyt, deficitines prekes vogdavo patys darbuotojai“, – pasakojo Vida.

Jos buvusios bendrakursės per kelerius metų išsiskirstė kas kur, na, o Vida toje pačioje parduotuvėje kaip liko, taip ir liko – jau daugiau nei 40 metų.

Netrukus prie jos ir tuometinės „Maistprekybos“ prisijungė ir kita mūsų pašnekovė Irina – ji pardavėja dirbti pradėjo baigusi prekybos mokyklą, būdama vos 18-os, dabar jai 58-eri – taigi ji lygiai 40 metų keliauja į darbą vienoje ir toje pačioje parduotuvėje!

„Pastatas yra tas pats, bet, žinoma, viduje viskas pasikeitę. Anuomet parduotuvė buvo tipinė sovietinė, aptriušusi, dabar ji renovuota. Anuomet čia buvo tik dvi kasos, ir tai buvo vienintelė parduotuvė rajone – įsivaizduokite, kokios eilės susidarydavo! Tuomet dirbdavome neatsitraukdamos nuo 8 iki 20 val., tik nuo 14 iki 15 val. visoje parduotuvėje būdavo pietų pertrauka“, – prisiminimais dalijosi darbuotojos.

Vida anuomet buvo parduotuvės brigadininke, o dabar yra pamainos vedėja – sako, kad tai reiškia maždaug tą patį. Irina kaip buvo, taip ir liko pardavėja, dažniausiai dirbančia konditerijos skyriuje. Tik anuomet jame dažniausiai tebuvo kelių rūšių prekės – „Sostinės“, „Medaus“ pyragai ir desertas su žele – o dabar jų daugybė.

„Maistprekyba“ vėliau virto „UAB Naujininkai“, po to pastatą įsigijo UAB „Urdžia“, atsirado „Media“ parduotuvė, o galiausiai – ir dabartinė „Maxima“.

Abi moterys neslepia, kad ne kartą, kai keitėsi parduotuvės pavaldumas ir vadovybė, jos baiminosi, kad bus atleistos – bet kažkaip visiems įtiko ir savo darbo vietas išsaugojo. Pasak Vidos, joms pasisekė ir dėl to, kad parduotuvės vadovai visą laiką buvo geri, supratingi žmonės.

Permainų bijo tik viena

Ar pačioms moterims per šitiek metų nebuvo kilę minčių apie kito darbo paieškas? Irina patikino, kad to nebuvo: „Aš prie šio darbo pripratau, jis man iš tikrųjų patinka, tad neturėjau jokio noro kažką keisti. Apskritai aš esu toks žmogus, kuris permainų nemėgsta – man geriausia, kai gyvenime viskas lieka po senovei. Dėl to jau daugybę metų gyvenu tame pačiame bute su vienu vyru, turime vieną dukrą, na, automobilius per gyvenimą teko keletą kartų pakeisti, kai buvo būtina... Nemėgstu net tų permainų, kurios laukia, namie pradėjus remontą“, – pasakojo Irina.

Jos kolegė Vida nusišypsojo: „Man namų remonto rezultatai patinka, patinka vis perstumdyti baldus. Bet taip pat gyvenu daug metų toje pačioje vietoje su tuo pačiu vyru, irgi turime vieną dukrą. Na, o darbą keisti kartais užeidavo noras, kai kažkas supykdydavo – bet pyktis atslūgdavo ir noras pabėgti praeidavo. Taip nutikdavo, kai buvau jaunesnė, o sulaukus vyresnio amžiaus juolab nesinori niekur kitur eiti.“

Permainų nemėgstanti Irina pridūrė, kad tai nereiškia, jog jos gyvenime nieko gero nenutinka: štai jos dukra susilaukė vienos anūkės, paskui – dar vienos, o jai leisti laiką su mažais vaikais – didžiulis džiaugsmas.

Irina su vyru gyvena Lazdynų mikrorajone, bet jai niekuomet nekilo ir minties pereiti į parduotuvę arčiau namų – automobiliu į darbą ji atvyksta per dešimtį minučių, autobusu keliauja ilgiau, bet tada pasidairo po miestą ir turi laiko apmąstymams.

O Vida ir gyvena šalia darbo, Naujininkuose – pradėjo čia dirbti, paskui ir su būsimu vyru čia (tiesa, ne parduotuvėje) susipažino, po vestuvių įsikraustė į jo butą – taip ir gyvena jau keturis dešimtmečius. Tačiau jos gyvenimas tikrai neapsiriboja vienu Vilniaus mikrorajonu. Juolab, kad darbo grafikas pamaininis, keturias dienas dirba ir tada turi keturis laisvadienius, per kuriuos galima nemažai nuveikti.

Pirkėjus pažįsta nuo vaikystės

Vienoje vietoje keturis dešimtmečius ištvermingai dirbančios darbuotojos pažįsta daugelį pirkėjų, žino, kurie vietiniai, o kurie užsuka atsitiktinai. Yra tokių pirkėjų, kurie ateidavo, dar būdami vaikai – o dabar jau ateina su savais vaikais. Yra ir tokių, kurie užsuka po ilgesnės pertraukos ir nustemba: „Oho, jūs vis dar čia!“

Tiesa, vieno žmogaus reakcija Vidą nuliūdino. „Jis, išgirdęs, kad čia dirbu jau 40 metų, pasakė kažką panašaus į „Net dinozaurai tiek negyvena“ – po to nustojau žmonėms sakyti, kad dirbu taip ilgai“, – sakė žvali ir energinga moteris.

Abi pašnekovės neslėpė, kad ir seniau, ir dabar būna nemalonių, pasibarančių pirkėjų. Kai kuriems trūksta pinigų, todėl bamba ant valdžios, kiti tiesiog namie susipykę su antrąja puse ateina į parduotuvę – ir išsirėkia ant pardavėjų. Bet tokiais atvejais pašnekovės stengiasi ant klientų nepykti ir primena sau, kad pačios nieko blogo nepadarė – tiesiog tam žmogui šiandien buvo bloga diena.

„O apskritai, nors žmonės ir bamba, kad neturi pinigų, jie šiais laikais gali sau leisti pirkti daug daugiau, nei anuomet“, – neabejojo abi.

Cukrus byrėjo ant galvų

Paklaustos, kada pirkėjų nuotaikos buvo prasčiausios, pašnekovės vienbalsiai sutarė, kad tai buvo apie 1991 m., kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę, bet buvo neaišku, kaip viskas klostysis toliau, žmonės buvo išsigandę ir pasimetę, bijojo, kad greitai visai nieko parduotuvėse neliks ir puolė kaupti maisto atsargų. Cukrus, miltai ir kitos prekės buvo parduodamos tik už talonus, kurie buvo skiriami kiekvienai šeimai tam tikram laikotarpiui.

„Prekių buvo mažai, pirkėjų – daugybė, jie grūsdavosi prie prekystalių, stumdydavosi, bardavosi. Atsimenu, kartą tokia tolėliau stovėjusi moteris, šaukdama, kad jos vaikai tuoj neturės ko valgyti, griebė man iš rankų pakelį cukraus tiesiog kitiems žmonėms virš galvų, tas maišelis suplyšo, cukrus pabiro visiems į plaukus... Ta moteris ir vėliau pas mus nuolat lankydavosi, ji nebuvo blogas žmogus, tiesiog tuo metu ji buvo labai išsigandusi“, – pastebėjo Vida.

Tačiau parduotuvėje nuolat lankosi ir širdžiai mieli pirkėjai, su kuriais, jei nėra eilių, galima maloniai šnektelėti – ir diena praskaidrėja.

Taigi apskritai dabar dirbti daug ramiau. Nors, kaip pastebi abi pašnekovės, darbo parduotuvėje būdavo ir prieš dvi ar tris dešimtis metų, yra jo ir dabar – rankų sudėjęs čia nesėdėsi.

Ne tik atidirbti savo valandų

Ilgametėms darbuotojoms Irinai ir Vidai gražių žodžių negailėjo ir „Maximos“ direktorė Vilma Kamandulienė.

Ji sakė: „Man pačiai sunku patikėti, kad šios dvi moterys jau keturis dešimtmečius eina į tą patį darbą toje pačioje vietoje. Ir jos yra tikrai malonios, kantrios, šiluma ir gerumu spinduliuojančios, niekada balso nepakeliančios darbuotojos. Aš pati iš kitos parduotuvės į šią atėjau dirbti prieš trejus metus – ir iškart pajutau jų palaikymą, jos man padėjo susigaudyti, juk pačios čia viską žino, kiekvieną kampelį ir varžtelį. Joms per tiek metų visa tai yra tapę sava ir norisi tuo rūpintis. Žinote, yra tokių darbuotojų, kurie ateina tik atidirbti savo valandų – bet yra ir tokių, kaip Vida su Irina, kurie tikrai nori ir stengiasi, kad darbovietėje viskas būtų gerai.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.