Pusmetrio aukščio ir 5 centimetrų dydžio, šokantys, grojantys, miegantys ir knarkiantys. Stovintys, sėdintys, gulintys, besileidžiantys parašiutu ar užsikorę ant spintos. Šviečiantys ir mirksintys. Pilvoti ir barzdoti. Tai – Kalėdų Seneliai, kurie artėjant žiemos šventėms įsikuria kaunietės L.Furmonienės bute.
Jų – net 350, todėl barzdočiai okupavę visas namų kertes ir butas primena Kalėdų Senelių karalystę. Jiems kompaniją palaiko nykštukai, sniego seniai ir Kalėdų bobutės.
Kodėl kaunietė užsikrėtė aistra kolekcionuoti Kalėdų Senius ir kodėl vis dėlto dažniau norima namuose turėti nykštukų?
Lanko paskaitas ir teatrą
69 metų L.Furmonienė pasakojo, kad daug metų dirbo buhaltere „Kauno autobusų“ įmonėje. Išėjusi į pensiją sėdėti namuose nenorėjo, įsidarbino siuvykloje, dirbo siuvinių kontroliere. Tačiau neseniai įmonė užsidarė, nes nepajėgė išsilaikyti dėl pabrangusios elektros.
Nustojusi dirbti L.Furmonienė ir toliau nesėdi namuose – lanko keturis Trečiojo amžiaus universiteto fakultetus. Lekia į istorijos, literatūros, teologijos bei muzikos ir teatro paskaitas.
Dalyvaudama Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ veikloje lankosi koncertuose, teatrų spektakliuose.
Bet didžiausia jos aistra – prekybos centruose, sendaikčių parduotuvėse ar turguose ieškoti įvairiausių Kalėdų Senių. Tai moteris daro 15 metų.
Kainuoja gana brangiai
Kalėdų Senelių moters namuose pradėjo daugėti, kai jai buvo 55-eri. Iš pradžių gavo dovanų vieną, paskui kitą ir užsikrėtė jų paieškų bacila.
„Parduotuvėse Kalėdų Senių galima įsigyti jau lapkritį. Kartais laukiu, kada prasidės nuolaidos ir akcijos, nes šie žaislai kainuoja gana brangiai. Bet kartais pasigailiu, kad iš karto nepirkau, nes kitą dieną matyto Kalėdų Senelio lentynoje jau nerandu“, – pasakojo moteris.
Brangiausią Kalėdų Senelį moteris pirko viename prekybos centre už 250 litų (74 Eur), tai buvo po žiemos švenčių ir Senelis jau buvo nukainotas. Jis ypatingas tuo, kad smuiku griežia melodiją „Tyli naktis“.
Perka pati ir gauna dovanų
Senelius kaunietei dovanoja sūnus ir marti, dukra ir žentas, draugai, kaimynai.
Seniausias yra 1957 metais Rusijoje pagamintas Kalėdų Senelis. Jį moteris gavo dovanų.
Marti, kuri su jos sūnumi ir vaikais gyvena Didžiojoje Britanijoje, tenykštėje sendaikčių parduotuvėje nupirko ir atsiuntė iš kailio pagamintą Senelį. Neseniai dukros draugai iš Norvegijos parvežė norvegiškai aprengtą Kalėdų Senelį.
„O naujausią – baltai aprengtą Senelį su lazda per praėjusias Kalėdas padovanojo pats Kalėdų Senelis“, – šypsojosi moteris.
Kaunietė sakė, jog iki šiol nori tikėti pasaka, kad Kalėdų Senelis tikras ir kad jis neša dovanas, o kai nespėja, už jį tai padaro kiti žmonės. Juk taip gyventi smagiau.
Pačiai L.Furmonienei geriausia kalėdinė dovana ir yra kolekciją papildantis naujas eksponatas.
Visada puošdavo aukštą eglę
Svarstydama, kodėl ją domina būtent Kalėdų Seneliai, moteris prisiminė vaikystę.
L.Furmonienė pasakojo, kad tėvai gyveno Kauno rajone, Naujasodžių kaime. Tėvas buvo bitininkas, kaime buvusiame tarybiniame kolūkyje prižiūrėjo 100 avilių. Motina buvo jo padėjėja ir puiki šeimininkė, ruošdavo maistą ne tik namuose, bet ir vestuvėms ar laidotuvėms, rūpinosi keturiais vaikais.
Moters tėvai buvo religingi, namuose visada buvo švenčiamos Kūčios ir Kalėdos. Artėjant šventėms tėvas eidavo į mišką ir nukirsdavo kuo aukštesnę eglę, nes namuose buvo aukšti kambariai, ir parnešdavo namo.
„Kai motina paklausdavo, kas puoš eglę, aš pirmoji skubėdavau atsiliepti ir šis darbas būdavo patikėtas man. Eglę puošdavome iš folijos pagamintomis žvaigždėmis, į popierių suvyniotais saldainiais, kitokiais kukliais gardumynais, nes pokario metais gyvenimas nebuvo saldus ir turtingas“, – pasakojo L.Furmonienė.
Naktimis, kai visi sumigdavo, ji su seserimi sėlindavo prie eglės, išvyniojusios saldainius juos sušveisdavo. Į popierėlius įsukdavo sukramtytos duonos, kad atrodytų, jog saldainiai nepaliesti.
Gailisi, kad vieną išmetė
Po egle visada būdavo pastatomas iš putplasčio pagamintas nemažas, gal pusmetrio aukščio Senis Šaltis – taip sovietmečiu buvo vadinamas Kalėdų Senelis. Kalėdų rytą vaikai bėgdavo po egle ieškoti dovanų, kurias Senelis ir atnešdavo.
Kartais Kalėdų Senelio drabužiais apsirengdavo ir į namus užsukdavo kaimynas, o kartais tokiais drabužiais pasidabindavo ir Laimos motina.
„Tada siuvėjai eidavo į namus ir siūlydavo savo paslaugas. Gal taip mama ir pasisiuvo Kalėdų Senelio drabužius? Atsimenu, kad prisitvirtindavo ir iš linų pagamintą barzdą“, – pasakojo L.Furmonienė.
Mergaitė būdavo laiminga, jei dovanų gaudavo kokį gražesnį drabužį, bet dažniausiai tai būdavo visokie saldumynai.
Pirmasis dirbtinis Kalėdų Senis, kurį moteris prisimena iki šiol, ir buvo tas, kuris vaikystėje stovėdavo po egle.
„Bėgant metams jis pagelto, nusidėvėjo ir mes jį išmetėme, dabar to labai gailiuosi“, – atsiduso L.Furmonienė.
Kalėdų Senelių ieško ir dukra
Seneliai kaunietės namuose įsikuria gruodžio pradžioje.
„Jie būna supakuoti į dėžes, jas nunešu į rūsį. Gruodžio pradžioje imu jas nešti į butą, išpakuoju ir Seneliai įsikuria visame bute. Tai užtrunka apie savaitę“, – pasakojo L.Furmonienė.
Moteris gyvena viena, todėl rytais pabudusi su Seneliais pasilabina, apžiūri, kaip jie atrodo.
Kai kurie jos Seniai sugeba krypuoti į šonus, vaikštinėti, šokti, groti ir dainuoti kalėdines dainas. Jie atgyja, kai suploji delnais.
„Vieną naktį nuo sekcijos stiklo nuslydo ir ant žemės nukrito stikliniai varpeliai.
Jie bumbtelėjo į žemę ir nuo šio garso Seneliai pradėjo dainuoti ir šokti.
Šis triukšmas mane pažadino. Iš pradžių išsigandau, bet paskui supratau, kas šėlsta mano namuose, ir nusišypsojusi užmigau“, – išskirtinį nakties nuotykį prisiminė L.Furmonienė.
Šių metų Kūčias ir Kalėdas moteris sutiks pas dukrą, kuri gyvena pakaunėje.
„Ji taip pat kolekcionuoja Kalėdų Senelius ir vis klausia, kada aš jai atiduosiu savus. Sausio 9-ąją švęsiu gimtadienį, sukaks 70 metų. Paprastai po gimtadienio Senius vėl pakuodavau į dėžės ir nešdavau į rūsį. Galbūt šiemet bus kitaip, dukrai bet dalį Kalėdų Senelių ir padovanosiu“, – atviravo L.Furmonienė.
Pasidalijo kalėdiniu receptu
Ruošdamasi šventėms moteris gamina firminius virtinius iš plikytos tešlos su grybų įdaru. Įdarui kaunietė naudoja džiovintus grybus – juos per naktį vandenyje pamirko, paskui sumala, sumaišo su pakeptais svogūnais, įdarą pagardina druska ir pipirais.
Tešla gaminama iš 3 stiklinių miltų, žiupsnio druskos, 5 valgomųjų šaukštų aliejaus, 1 stiklinės verdančio vandens. Stiklinė – 200 ml talpos.
„Miltus sumaišau su druska, tada pilu aliejų ir karštą ką tik užvirintą vandenį. Tešlą energingai išmaišau, paminkau šaukštu ir leidžiu pravėsti, tada išminkau.
Minkoma tešla nelimpa prie rankų, yra elastinga. Paruoštą tešlą galima uždengti ir palaikyti 10–15 min. Tada belieka iškočioti, stikline išspausti skridinius, į juos dėti grybų įdaro, kraštus užspausti“, – receptu dalijosi kaunietė.
Žaislų kūrėja Violeta Vasilevičiūtė-Pocienė: populiaresni žaislai – nykštukai
„Žaislus kuriu daug metų, to mokau daryti ir vaikus, rengiu žaislų gamybos pamokas. Per Kalėdas juos dovanoju ir savo draugams. Dėl to jie mane vadina Kalėdų ambasadore. Šiais metais jiems nusprendžiau sukurti ir įteikti nykštukus.
Pas mus vis labiau populiarėja skandinaviški nykštukai, kurių akis dengia kepurės.
Šiose šalyse tikima, kad nykštukai į vaikų kojines, skirtas dovanoms, gali primesti bulvių. Tai reiškia, kad vaikas turi pasitempti. Geriems vaikams nykštukai neša saldumynus ir kitas dovanas.
Pasigaminti nykštuką nėra sunku. Reikia turėti pjuvenų, kokio nors audinio ir kailio. Aš šiais metais paaukojau raudoną megztinį. Pirmiausia pasiuvu kojinės formos maišelį ir į jį pripilu pjuvenų. Tada pasiuvu švarką, kepurę, suformuoju nosį ir batus. Barzdą gaminu iš kailio.
Savo nykštukus pasodinau ant medienos gabaliukų, kad jie negriūtų.
Išmokti gaminti nykštukus nori vis daugiau žmonių, o sukurti Kalėdų Senelio niekada niekas neprašė. Gal taip yra dėl to, kad nykštukai namuose gali karaliauti visus metus, o Kalėdų Seneliai namus tradiciškai puošia labai trumpai.“
