Gal ir logiška, kad savo pirmąjį vyrą, kunigą ir tikybos mokytoją, Dovilė sutiko per tikėjimą.
Krikščionybė jai tapo svarbia gyvenimo dalimi, kai sulaukė 12-os: jos tėvai į bažnyčią nevaikščiojo, vaikų nekrikštijo, bet mergaitė apie religiją daugiau sužinojo iš močiutės ir vėliau pati intensyviai ja domėjosi.
Kadangi interneto tais laikais nebuvo, paauglė skolinosi knygas iš vietinio klebono. Taip pat dalyvavo religinio jaunimo grupelių veikloje, vyko į piligrimines keliones.
„Aš vis galvojau, kad norėčiau tapti vienuole, kita vertus, norėjau ir turėti vaikų, mat pati augau didelėje šeimoje – mes buvome trise, o kai mamos brolio žmona žuvo avarijoje, tėvai dar paėmė auginti du jos vaikus“, – prisiminė Dovilė.
Tačiau vienuole ji anaiptol netapo. Veikiau priešingai – girdėjo, kad kai kurie žmonės ja kaltino tuo, jog ji suvedžiojo kunigą. Šis buvo aštuoneriais metais vyresnis jos tikybos mokytojas, vikaras, kuris taip pat vadovavo būreliui jaunuolių, kurie giedodavo giesmes, skambindami gitara. Tame būrelyje jiedu ir susibičiuliavo.
„Na, kokia ten iš manęs suvedžiotoja – tada man buvo šešiolika, nelabai ką apie jausmus supratau. Pradžioje įsimylėjusi dūsavau, ir tiek, galvojau, kad visa tai praeis... Beje, meilėje jis man prisipažino pirmas“, – atsiminė pašnekovė.
Jausmai neatslūgo, ir, būdama vos septyniolikos, Dovilė pastojo. Vyras dėl jos kunigystę metė, jiedu susituokė. Susilaukė vienos dukrelės, po trejų metų – kitos.
Dovilė ir toliau buvo tikinti, o sutuoktinis po didžiųjų gyvenimo permainų bažnyčioje nebesilankė. Po kelių bendro gyvenimo metų šeimoje kilo ir kitokių nesutarimų.
„Svajojau arba turėti gražią krikščionišką šeimą, arba tapti vienuole, o išėjo taip, kad neturėjau nei vieno, nei kito... Galiausiai vyras išėjo pas mano geriausią draugę. Juokauju, kad ji ir dabar mano geriausia draugė, nes skyrybos po to, kai santykiai komplikavosi, išėjo į gera“, – pasakojo pašnekovė.
Antrą vyrą pamatė nuo scenos
Nors Dovilė pirmojo vaikelio susilaukė būdama labai jauna, be mokslų ir darbo ji nesėdėjo: neakivaizdžiai baigė pradinio ugdymo studijas, po to – ir vokiečių kalbą.
Dirbo mokykloje pradinių klasių bei vokiečių kalbos mokytoja, paskui įsidarbino Zarasų kultūros centre. Ten dirbdama 2004 m. ir sutiko savo būsimą antrą vyrą.
Jį pirmiausia išvydo, būdama ant scenos. Vyko Lenkų kultūros festivalis, į kurį buvo atvykusi šios šalies delegacija, kurioje buvo ir Zarasų miesto partnerio Zdunska Volia meras.
Lietuvaitė 19 metų už ją vyresniam atvykėliui tuojau krito į akį, po renginio jiedu pabendravo, vėliau vyras dar ne kartą atvažiavo pas ją į Zarasus.
Po metų nuo pažinties pradžios vyras, pasak Dovilės, „importavo“ ją į savo šalį. Moteris atsidūrė pramoniniame 40 000 gyventojų turinčiame Zdunska Volia mieste vidurio Lenkijoje. Jame nebuvo jokio vandens telkinio – pasak pašnekovės, tai buvo visiška Zarasų priešingybė.
Iš pradžių jiedu su vyru tarpusavyje kalbėjosi rusiškai, bet greitai moteris išmoko lenkų kalbos. Pradžioje ji ėmėsi visuomeninės veiklos, dirbo su neįgaliaisiais, vaikais bei turizmu.
Be to, su šiuo vyru Dovilė taip pat susilaukė dviejų dukryčių ir baigė dvi specialybes universitete – tarptautinių santykių ir verslo magistrantūrą. Šios žinios labai pravertė vėliau, kai nusprendė imtis savo verslo.
Ramiai pagyventi neišėjo
Praėjus porai metų nuo Dovilės atvykimo į Lenkiją šeima susidūrė su dideliais sunkumais – miesto meras buvo apkaltintas korupcija ir kuriam laikui netgi areštuotas. Ilgai vyko tyrimas, tęsėsi teismai, kol galiausiai kaltinimai buvo panaikinti.
Teismai truko net ketverius metus, vis kildavo trukdžių. Kai atrodė, kad jau nedaug laiko likę iki bylos pabaigos, vyro advokatė žuvo garsiojoje lenkų lėktuvo katastrofoje Smolenske kartu su tuometiniu šalies prezidentu Lechu Kaczynskiu ir kitais žinomais šalies žmonėmis, o teisinės procedūros vėl užsitęsė.
„Nesuprantu, kodėl man niekaip neišeina pagyventi ramiai – štai nusiteikiu gražiam šeimos gyvenimui, tačiau vyras sulaukia kaltinimų ir arešto, ir, tarsi to būtų maža, vėliau dar jo advokatė žūsta aviakatastrofoje...“, – prasitarė moteris.
Visgi užgriuvusius sunkumus šeima atlaikė – ji subyrėjo vėliau, tuo metu, kai sekėsi gerai. Vyras buvo teisininkas, netekęs mero pareigų jis įkūrė savo konsultacinę įmonę. Vėliau dalį uždarbio žmona investavo į savo eksporto įmonės kūrimą – ir jos įmonei sekėsi gerai, o štai šeima iširo.
Pašnekovė svarstė: „Gal kam mano palyginimas ir pasirodys šiurkštus, bet aš santuoką palyginčiau su įmone: ir dėl vienos, ir dėl kitos reikia daug dirbti, ir tada ji turi atnešti pelno. Bet būna, kad dirbi, dirbi, o pelno nėra, vieni nuostoliai. Tuomet reikia ieškoti kitų būdų, stengtis situaciją pataisyti – bet jei niekaip neišeina sulaukti pelno, galiausiai telieka įmonę uždaryti.“
Pridūrė, kad kai į ją kreipiasi kokia draugė, prašydama patarti, ar verta keisti darbą, gyvenamąją vietą ar vyrą, ji atsako, kad yra prasta patarėja, nes jos atsakymas visuomet bus teigiamas. Jeigu jau kyla noras kažką keisti, vadinasi, esama situacija tikrai negera ir permainos reikalingos, nors gal ir trūksta drąsos joms pasiryžti. Tad jeigu žmogus jaučiasi tikrai prastai, geriau viską nutraukti – tarsi išrauti pūliuojantį dantį.
Atgal į Zarasus
Paklausta, koks jos gyvenimo etapas buvo smagiausias, moteris atsakė, kad tai ir buvo laikas po abiejų skyrybų. „Jos juk neįvyksta per vieną dieną (na, nors formaliai išsiskiriama per dieną), iki to ilgai einama ir būna labai sunku, tad kai galiausiai pasiryžti ir išsiskiri – pajunti didelį palengvėjimą“, – sakė zarasiškė.
Tiesa, jos dukros su savo tėvais bendrauja, pabendrauja su buvusiais sutuoktiniais ir Dovilė. Sako, kad dabar susikalba geriau, nei tada, kai dar buvo susituokusi ir galvojo apie skyrybas.
Po skyrybų, įvykusių 2016 m., pašnekovė kurį laiką dar gyveno Lenkijoje, o į gimtinę grįžo, prasidėjus pandemijai. Turėjo įsigijusi sodybą Zarasų rajone ir nusprendė per karantiną pagyventi joje – juk name su kiemu prie ežero leisti laiką daug smagiau negu bute.
Sugrįžus į Lietuvą ir Dovilei, ir jos jaunėlėms dukroms čia taip patiko, kad nusprendė pasilikti.
Tiesa, dvi vyresnėlės dukros, „lietuvaitės“, kurioms dabar 28 ir 25 m., visgi liko Lenkijoje, o į Lietuvą parvyko dvi „lenkaitės“, 17 ir 12 m. amžiaus. Mama su jomis namie bendravo lietuviškai, tad adaptuotis joms nebuvo sunku.
„Nemažai žmonių burba dėl lietuviškos švietimo sistemos, bet aš galiu pasakyti, kad mano ir vienoms, ir kitoms dukroms labiau patiko mokytis Lietuvoje nei Lenkijoje. Dvi jaunėlės greitai mokykloje apsiprato ir yra viskuo patenkintos, ko gero, mažame miestelyje ir vaikai draugiškesni, ir mokytojai malonesni“, – pasakojo mama.
Nauja veikla po tėvų laidotuvių
Dovilė dabar turi tris veiklos sritis: užsiima savo eksporto verslu, sodybos nuoma ir pasirodo su dainuojamosios poezijos duetu „Dūzgana“.
Lenkiškąją įmonę Dovilė uždarė – šios veiklai smarkiai pakenkė pandemija, juolab, kad dažniausiai aptarnaudavo muges – ir atidarė lietuvišką. Dabar ji yra eksporto vadybininkė lenkiškoje įmonėje „Biuromax“, užsiima prekyba įvairiomis spausdintuvams reikalingomis detalėmis. „Prieš kurį laiką nebūčiau patikėjusi, kad galėčiau pardavinėti visokius tonerius, na, bet pati save sugebėjau nustebinti“, – pastebėjo zarasiškė.
Sodybą kaime, į kurią atsikraustė iš Lenkijos, ji šiuo metu nuomoja, o pati su dukrytėmis gyvena Zarasuose, kad paprasčiau būtų pasiekti mokyklą ir kitas vietas.
Duete „Dūzgana“, kurį sudaro Dovilė ir gitaristas Aidas Norvaišas, ji dainavo dar prieš emigraciją ir grįžo į jį dabar. Sako, kad būtent muzikinė veikla jos širdžiai mieliausia, bet iš to nepragyvensi, be to, jei dainuoti tektų dažnai, gal tai virstų rutina ir teiktų mažiau džiaugsmo.
Ir dar, kai sulaukia kvietimų, Dovilė dalyvauja laidotuvėse kaip mirties dula – ten ji ir gieda, ir paruošia atsisveikinimo kalbą. Šią veiklą moteris atrado neseniai, po to, kai per pandemiją palaidojo savo mamą, o greitai po to – ir tėtį.
Dovilė neabejoja, kad mirusieji kurį laiką mus girdi ir mato, ir, jos įsitikinimu, turime jiems padėti kuo ramiau išeiti iš mūsų pasaulio. „Kai žmogus miršta, jis kurį laiką būna labai pasimetęs, juk mes esame pratę tapatintis su savo kūnu, jį matome veidrodyje, o po mirties jį prarandame ir lieka tik siela. Aš paruošiu laidotuvių kalbą, kur nupasakoju, koks žmogus buvo, ką gero jis gyvenime nuveikė, kokių pamokų mus išmokė. Tai būna tarsi jo gyvenimo įprasminimas, kad ir velionis, ir jo artimieji geriau suvoktų, ką jis po savęs palieka“, – sakė Dovilė.
Apskritai ji savo gyvenimu grįžus į Zarasus labai patenkinta, čia jaučiasi gerai ir jaukiai. Bet moteris nedrįsta tvirtinti, kad visada ramiai čia ir gyvens ir vystys tas pačias veiklas – juk ir seniau, pasak jos, netroško nei skandalų, nei žmonių dėmesio, bet kažkodėl jų vis sulaukdavo.
