Iki šiol Nomedai labai įstrigęs vienas įvykis iš pradinių klasių. Pradinę mokyklą, 26-ą vidurinę, ji lankė Kaune, nors buvo gimusi Vilniuje – vėliau tėtis gavo paskyrimą į gerą darbovietę laikinojoje sostinėje ir persikraustė ten.
„Per dailės pamoką gavome užduoti nupiešti cirką. Pagalvojau, kad tikrai nupiešiu kažką gražaus. Vaikai aplink mane piešė klounus, pudelius, žonglierius, o aš norėjau kažko įdomesnio. Ir nupiešiau amfiteatrą, o jame – linksmus ir rimtesnius žiūrovų veidus. Na, gal tas piešinys gražesnis buvo mano vaizduotėje nei realybėje, bet juk tai irgi buvo cirkas! O mokytoja užginčijo, kad tai blogai, nors bandžiau jai ir paaiškinti, ką pavaizdavau, maniau, gal ji nesuprato. Ji parašė man trejetą su minusu (tada dar buvo penkiabalė sistema) – tada labai liūdėjau“, – atsiminė Nomeda.
Ją ir vėliau skaudino tai, kad mokykloje nebuvo leidžiama pasireikšti vaikų individualumui ir kūrybiškumui, ir net po poros dešimtmečių, į mokyklą leidusi savo vyriausiąjį sūnų Dovą (36 m.), labai pasigedo požiūrio į vaiką kaip į unikalią asmenybę.
Pasak pašnekovės, dabartiniam jaunimui turbūt sunku ir suprasti, kokių dalykų būdavę sovietmečiu.
Nuo penktos klasės Nomeda mokėsi Vilniuje, M.K.Čiurlionio menų mokykloje, dažnai vadinamoje tiesiog „čiurlionke“ – kaip ji pastebi, taip vadina patys buvę mokiniai, ir taria tai su meile.
„Kad ten pakliūčiau, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Apsidairiusi ir pamačiusi, ką nupiešė kiti vaikai, pamaniau, kad jie – tikri genijai, tik aš paprasta. Nusiteikiau, kad neįstojau, ir sakiau močiutei, kad neisiu žiūrėti egzaminų rezultatų. Bet mūsų kaimynė, dirbusi toje pačioje mokykloje matematikos mokytoja, pasakė močiutei, kad pakliuvau į sąrašus“, – atsiminė menininkė.
Ji ir dabar gerai nesupranta, kodėl jos tėvai, istorikas ir muzikė, atsiuntė ją mokytis į Vilnių – juk ir Kaune buvo meninės pakraipos mokyklų. Matyt, būta pragmatinių sumetimų – močiutė gyveno viena ir buvo silpnos sveikatos, be to, jei jos būtų nelikę, bijotasi prarasti butą.
„Taip ir gyvenome, besirūpindamos viena kita. Yra buvę taip, kad naktį bėgau į gatvę, į telefono būdelę (namie telefono neturėjome) kviesti močiutei greitosios pagalbos, nes ją ištiko priepuolis. Manau, vaikui tai buvo didelė našta, kuri paliko pėdsakų ir vėlesniame gyvenime“, – prisipažino pašnekovė.
Aristokratai ir saugumiečiai
„Čiurlionkėje“ gyvenimas buvo, kaip tais laikais, pakankamai laisvas – Nomeda sako nė uniformos nedėvėjusi, rengdavosi ją primenančią močiutės suknelę, na, o ypatingomis progomis užsivilkdavo ir prijuostę.
„Buvo mokytojų, kurių įsitikinimai buvo į vienus vartus, ir tokių, kurių – į kitus. Sutikome ir vyresnio amžiaus žmonių, dirbusių dar tarpukariu – tai buvo tikri dvasios aristokratai; buvo ir daugiau labai šviesių asmenybių. Buvo ir saugumiečių, bet visi, ir mokiniai, ir mokytojai, žinojo, kas jie tokie ir ko prie jų geriau nekalbėti. Kitose mokyklose situacija buvo prastesnė, pas mus atmosfera buvo meniška ir sąlyginai laisva“, – sakė Nomeda.
Ji atsiminė ir visai kitokį požiūrį į piešimą, nei tas, kurį pademonstravo minėtoji pradinių klasių mokytoja. „Kartą turėjome užduotį nupiešti kelią, mūsų mokytojas susirgo ir atėjo pavaduojantis mokytojas, Linas Katinas, iškili asmenybė, kilusi iš menininkų giminės. Jis pažvelgė į mano piešinį ir paklausė: „Nomeda, ar tai tikrai tavo kelias?“ Tuo metu suirzau, ko jis kabinėjasi, bet namie kilo noras perpiešti – nupiešiau dviračio vairą, rankas ant rankenų, o kelias atsispindėjo tik atbulinio vaizdo veidrodėlyje. Ir mokytojas pažvelgęs pasakė: „Atrodo, čia tikrai tavo kelias.“ Taigi ana mokytoja tarsi teigė, kad nereikia būti savimi, o šis – atvirkščiai, mokė, kad esi vertingas tada, kai esi savimi“, – dėstė Nomeda.
Ji, kaip ir daugelis bendramokslių, į menus buvo labai pasinėrusi, po pamokų laiką dažnai leisdavo, tapydama studijoje, o namo grįždavo tik sutemus.
Na, o vasarą „čiurlioniukai“ tuo metu, kai kiti mokiniai važiuodavo į talkas kolūkiuose, vykdavo į praktikas piešti.
Vėl grėsė trejetas su minusu
Kaip Nomeda mokėsi paprastų, ne meninių, disciplinų? „Kiek atsimenu, man rūpėjo tik menai ir knygų skaitymas – tėvai turėjo didžiulę biblioteką, o aš skaičiau ir skaičiau. Neblogai mokiausi istorijos – negalėjau išsisukti, juk mano tėtis buvo VDU istorijos dėstytojas, vienu metu – ir katedros vedėjas, kiek žinau, studentai jį labai mėgo“, – sakė pašnekovė.
O štai matematikos ji nemėgo, ir dar per egzaminą ištraukė prastus klausimus. „Grėsė tas pats trejetas su minusu, bet matematikos mokytoja Laimutė Akstinaitė pasakė: „Aš buvau piešinių peržiūroje, mačiau tavo darbus ir nenoriu, kad mano įvertinimas tau sutrukdytų tapti dailininke“ – ir pakėlė pažymį. Ji buvo rimta mokytoja, be galo mylėjusi matematiką – bet visgi gebėjo į mokinius pažvelgti ir iš kitos perspektyvos“, – pastebėjo Nomeda.
Ir pridūrė, kad mokytojų darbas apskritai jai atrodo sunkus, reikalaujantis pasišventimo – ji tokio dirbti turbūt negalėtų, nors vaikus ir labai myli.
Klausiu dailininkės, ar ji, didžiąją savo laiko dalį skyrusi piešimui bei knygų skaitymui, vėliau visgi nepasigailėjo, kad negavo pakankamai kitų disciplinų žinių. „Ne, apskritai aš esu už tai, kad žmonės būtų smalsūs ir mokytųsi visą gyvenimą, nebūtinai mokykloje. Tikrai realu daug ko išmokti savarankiškai, štai aš išmokau naudotis „Photoshop“ bei animacijos kūrimo programa, pramokau prancūzų kalbos“, – sakė pašnekovė.
Pradinukai kalbėjo apie Gariūnus
Jau tapusi menininke ir sukūrusi savo šeimą, Nomeda nusprendė, kad savo sūnaus į M.K.Čiurlionio mokyklą neleis. Norėjo, kad jis mokytųsi įvairių dalykų ir nesijaustų kreipiamas į meną, o pats pasirinktų savo kelią, tad leido jį į eilinę Žirmūnų vidurinę.
„Tačiau ta mokykla mane išgąsdino – tais laikais jau pradinukai klasėje diskutavo apie dolerio kursą Gariūnuose, buvo juntama daug įtampos ir neigiamos energijos. Tad perkėliau sūnų į mokyklą Lazdynuose, kur kartu su paprastais mokėsi ir negalią turintys vaikai – jie visi gražiai sutarė ir atmosfera buvo daug geresnė. O nuo penktos klasės savo „čiurlionkės“ atsiprašiau ir sūnų leidau į ją, nusprendusi, kad jeigu jis ir norės mokytis žemiškų mokslų, tikrai galės pasimokyti papildomai ir tą daryti. Jis tapo interjero dizaineriu, atrodo, viskas gerai“, – sakė moteris.
Savo jaunesnius vaikus, Titą ir Ulą, ji leido į Šiuolaikinės mokyklos centrą, privačią mokyklą, apie kurią buvo girdėjusi gerų atsiliepimų. Ko gero, neklydo – vaikams ten patiko, o dabar ten jau keliauja jos anūkė.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
