Iš Klaipėdos kilusi Evalda baigė tuometę uostamiesčio Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija), kurioje buvo sustiprinta anglų kalba. Aišku, sovietmečiu galėjo atrodyti, kad anglų kalbos mokėjimas nepadarys didelės įtakos paprasto žmogaus gyvenime.
Nors tuo metu manyta, kad į Mėnulį nuskristi bus kur kas paprasčiau, nei prasiveržti pro geležinę uždangą ir įkvėpti kitokio pasaulio kvapo, Evalda jau tada suprato, jog geros anglų kalbos žinios yra didelis privalumas.
„Mes savo mokykloje buvome išskirtiniai. Į uostamiestį atplaukdavo laivai iš užsienio ir jūreiviai ateidavo į susitikimus su mokiniais. Jie kalbėdavo angliškai ir tada atrodė tarsi dievai, kažkokie ateiviai iš tolimo kosmoso.
Tie pokalbiai mums buvo šioks toks prisilietimas prie kitokios kultūros. Dabar suprantu, kad tai buvo tik paprasti jūreiviai, bet anuomet vaikui žmonės iš užsienio kėlė didelį pasigėrėjimą“, – prisiminė E.Šiškauskienė.
– Ar noriai lankėte mokyklą?
– Su didžiausiu džiaugsmu į ją traukdavau. Gyvenau Klaipėdos centre, mokykla buvo šalia. Nuo pat pirmųjų klasių mokyklą prisimenu tik šviesiomis spalvomis.
Dabar kartais bandau palyginti savo ir savo vaikų mokyklinį periodą. Galiu pasakyti, kad pas mus buvo labai stipri bendruomenė. Mokykla buvo tarsi antrieji namai, kur mezgėsi draugystės, pirmosios meilės, vykdavo karnavalai, laukdavo nauji potyriai. Šeštadieniais buvo rengiami šokiai, grodavo ansamblis. Mūsų klasę vienijo labai šiltas ryšys.
Dabartinėse mokyklose to jau nėra. Atsimenu, kažkada sūnaus mokykloje klausiau, kodėl moksleiviams nerengiami šokiai. Vietoj atsakymo gavau klausimą, kas mokės už tai budintiems mokytojams. Dabar niekas nenori prisiimti atsakomybės, su vaikais leisti laiko po pamokų. Tad man gaila dabartinio jaunimo, mes gyvenome kūrybingiau ir smagiau.
– Kokie dalykai sekėsi labiau?
– Visada buvau labai meniška. Man patiko visi filologiniai dalykai, kalbos, literatūra, dailė. Nelabai mėgau matematikos.
Mano abu tėvai – medikai, galvojau ir aš studijuoti mediciną, bet pasižiūrėjusi, kad bus reikalinga chemija, fizika, supratau, jog tai ne man, ir pakeičiau planus. Nusprendžiau studijuoti anglų kalbą.
Tais laikais atrodė absurdiškas pasirinkimas tobulinti anglų kalbą, nes nelabai buvo prošvaisčių, kad kažkur prireiks tos kalbos.
Mano kolegės, pabaigusios universitete anglų kalbos studijas, eidavo dirbti darželio auklėtojomis, kad liktų Vilniuje pagal paskyrimą.
Bet gyvenimas susiklostė gerai. Anglų kalba labai pravertė.
Galima sakyti, kad ir karjerą per anglų kalbą padariau.
– Kokie mokytojai vedė link profesinio kelio, gal kai kurie suteikė gyvenimiškos išminties, padėjo formuotis tam tikroms vertybėms?
– Nebuvo išskirtinių guru. Iš mokyklos kasdienybės visada labiau prisimenu represijas, įvairius draudimus.
Aš laikiausi savotiško avangardo modelio, kai norėjosi reikštis mados srityje, išsiskirti, laisviau kvėpuoti, augome amerikiečių rašytojo Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ veikėjų filosofijos veikiami.
Prisimenu kvailus reguliavimo metodus mokykloje, kai visus buvo bandoma sulyginti pagal vieną kurpalį. Pavyzdžiui, būdavo matuojamos mergaičių uniformos, kad neviršytų kažkiek centimetrų virš kelių.
Kadangi gyvenome uostamiestyje, iš jūreivių būdavo galima įsigyti visokių gražių importinių prekių.
Tada buvo madingos baltos raštuotos pėdkelnės, bet mokykloje uždraudė jas mūvėti.
Iš jūreivių gaudavome ir užsienietiškos muzikos plokštelių. Klaipėdoje jaunuoliai buvo pirmieji, kuriems pavykdavo įsigyti populiarios užsienietiškos muzikos, paskui ji per rankas pasiekdavo ir kitus Lietuvos kampelius.
Visą laiką norėjosi įkvėpti tos laisvės, bet galimybių buvo nedaug. Tačiau Klaipėda net ir sovietmečiu išsiskirdavo savo specifika, buvo daug pažangesnė. Turėjome galimybę gauti visokių egzotiškų vaisių: bananų, ananasų. Jų atveždavome draugams į Vilnių, šie nebuvo tokių dalykų ragavę.
Mokykloje daug sportavau, priklausiau rankinio rinktinei, nemažai teko atstovauti Klaipėdai.
Labai mėgau dailės pamokas, net ir dabar kartais tapau.
Mūsų kartos merginos mokėjo įvairių rankdarbių, išmoktų iš močiučių, mamų, darbų pamokose. Mokėjau megzti, jei reikėdavo, per trumpą laiką sijoną rankomis pasisiūdavau.
Nors buvau stipri rankininkė, fizinio lavinimo pamokų nemėgau, nes per trumpą laiką reikėdavo persirengti sportine apranga, po to vėl apsivilkti uniformą ir suplukus eiti į kitas pamokas.
Juokingiausia dabar prisiminus, kad kai per dvi literatūros pamokas reikėdavo sukurti eilėraštį, visi be didelių problemų sukurdavo.
Viskas įmanoma. Kai žmogus sako, kad nemoka piešti, kurti, aš tai vertinu kritiškai. Pati patyriau, kad visi gali būti kūrybingi. Vadinasi, retai tai daro arba visai nedaro.
Iš vaikystės man likęs prisiminimas, nelabai susijęs su mokykla, kai nuo pirmos klasės eidavome į parką, kur būdavo čiuožykla. Ten žiemą daug laiko praleisdavome.
Arba su klasės draugais važiuodavome prie užšalusios jūros, atsisėsdavome ant keteros pasitiesę pledą, mataruodavome kojomis ir mėgaudavomės gamtos grožiu.
Dažnai su klase eidavome į žygius, vykdavome į ekskursijas. Turėdavome daug užklasinės veiklos.
– Ar mokykloje jūs esate iškrėtusi šunybių?
– Neteko iškrėsti nieko bloga. Mokyklos laikais būdavome ganėtinai geri, pirmą cigaretę surūkiau parkelyje baigiamosiose klasėse. Jei suorganizuodavome kokį baliuką su vynu, to negarsindavome. Manyčiau, kad mokytojai apie tai gal nelabai ir žinojo.
– Ar baigę mokyklą rengdavote susitikimus su buvusiais klasės draugais, mokytojais?
– Labai keista, bet ne. Su pavydu žiūriu, kaip kitos klasės vis reguliariai susitinka.
Nors mes puikiai sugyvenome, niekada nebuvome visi oficialiai susitikę. Pirmais metais dar didesnė dalis kur nors susitikdavome, bet paskui visi atitolome, išsivažinėjome, sukūrėme šeimas.
Kažkada po daug metų buvo sukirbėjusi mintis, kad gal reikėtų susitikti, bet paskui pagalvojome, ar to tikrai reikia po tokio ilgo tarpsnio? Su keliomis bendraklasėmis bendrauju nuolatos, su viena, su kuria sėdėjau nuo pirmos klasės viename suole, palaikome itin šiltus santykius, tik gaila, kad mus skiria atstumas, ji daugelį metų gyvena Amerikoje. Tačiau kai atvažiuoja į Lietuvą, visada susibėgame ir atrodo, kad prarasto laiko nė nebuvo.
Neseniai vyko didelis mokyklos jubiliejus. Kvietimas atvykti buvo išspausdintas laikraštyje, aš per vėlai pamačiau skelbimą, būčiau mielai nuvažiavusi.
– Ar esate iš mokyklos laikų išsaugojusi kokių nors daiktų?
– Mama buvo surinkusi mano pažymių knygeles, yra likę keletas sąsiuvinių, turiu nuotraukų. Kartais su artimesnėmis klasės draugėmis apsikeičiame nuotraukomis. Bet jų nėra labai daug, tais laikais nedažnai būdavome fotografuojami.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
