Netgi piktybinė liga, kuri nustatyta prieš dvejus metus, neuždarė Dalios tarp keturių sienų. Po skyrybų persikėlusi į Panemunę moteris septynis mėnesius darė remontą, daug ką griovė, o dabar gailisi, kad bute nebeliko krosnies.
„Nežinau, kiek man dar liko, bet šiltai gyventi geriau nei šaltai“, – prisipažino moteris.
Butas, kuriame ji gyvena, labiau primena meno studiją, kurioje sukaupta daug paveikslų, knygų, nuotraukų.
Balta svetainė atsirado išgriovus porą sienų, o įrengtame rūsyje – ne tik drabužinė, bet ir asmeninis archyvas, kurį peržiūrėdama buvusi politikė prisimena žmones, su kuriais stengėsi įgyvendinti daug įvairių projektų, susikaupė daug laiškų, nuotraukų, rankraščių.
Atsiminimai – vienas brangiausių turtų, kurie nedingsta, nesudega ir nepasimeta. Kartais poetei praeitis tampa ir kūrybiniu įkvėpimu.
Moteris džiaugiasi, kai sūnus Pranas jai atvežė kalaitę Torę. Tai taksų veislės šuo, kuris okupuoja savo šeimininkės svetainę ir įsitaiso ant šildomųjų grindų.
Torė – smalsus šuo, apuostantis kiekvieną svečią, kuris praveria D.Teišerskytės namų duris. Torė buvo surasta kaip benamė, galbūt jos atsikratė koks nors veislynas, priglausta atrodė tokia sulysusi, vos gyva, kad teko ją maitinti iš vaikiško buteliuko.
Dabar Torei jau keturiolika metų ir ji labai prisirišusi prie savo gelbėtojų. Anksčiau D.Teišerskytės namuose karaliavo augintinė Magdė, nors vėliau paaiškėjo, kad tai ne kalaitė, todėl gavo vardą Magdys.
Šį šunį poetė mylėjo dėl žaismingo būdo. Magdys į poetės namus pateko dar sovietiniais laikais. Tuo metu Kaune buvo galima matyti Lenkijos televiziją, todėl D.Teišerskytės draugai iš Vilniaus mėgdavo pas ją lankytis ir žiūrėti lenkiškus filmus, o augintinis iškrėsdavo ne vieną išdaigą.
„Tada turėjau baltą kilimą, iš padėklų sukaltą lovą, mano Magdys įsikurdavo joje guolį, o mes sėdėdavome ant kilimo nugaras atrėmę į lovą ir žiūrėdavome lenkiškus filmus“, – prisiminė D.Teišerskytė.
Kartą atsitiko taip, kad šuo susidomėjo vienos viešnios šukuosena, nes ji buvo su peruku. Kai įsidrąsinęs augintinis nutraukė moteriai peruką, buvo daugiau triukšmo nei siaubo filmų režisieriaus Alfredo Hitchcocko juostose, o kalbų užteko pusei metų visam Kaunui.
Dar vieną šunį poetė buvo priglaudusi, kai Kaune per avariją žuvo taksistas. Po jo tragiškos mirties liko afganų kurtų veislės Elsė, ji labai liūdėjo savo šeimininko.
Parsivedusi Elsę D.Teišerskytė suprato, kad buvusio šeimininko negalės atstoti, nes šuo elgėsi keistai. Ilgaplaukė Elsė dažnai išsinerdavo iš pavadėlio, skuosdavo į kapines, kur buvo palaidotas taksistas.
Iš liūdesio ji grauždavo viską, ką tik rasdavo. Prieangyje radusi batus apgrauždavo jų užkulnius.
„Turėjome atsisveikinti su Else. Matyt, kaip ir visos gražuolės, ji norėjo daugiau dėmesio, pas mus užsukdavo daug svečių, todėl daug kas grįždavo namo su apgraužtais batais“, – prisiminė D.Teišerskytė.
Kai moteris turėjo sodybą, joje gyveno ne vienas, o trys šunys, net keturios katės. Šias kates labai mylėjo poetės brolis. Jis išeidavo į kiemą ir kviesdavo jas: „Mergytės, dukrytės, kur jūs?“ Gal todėl, kad žinojo, jog katės jaučia šeimininko jausmus ir skausmą. Tuo metu Dalios brolis buvo patyręs širdies operaciją ir bendravimas su augintinėmis jį pralinksmindavo.
Apie savo ligą nemėgstanti pasakoti poetė prisipažino, kad kiekvieną rytą pabudusi dėkoja likimui, kad dar gali vykti į susitikimus su skaitytojais, nueiti į kiną ar teatrą su draugėmis.
– Kaip dabar atrodo jūsų diena?
– Nemoku nuspausti stabdžių. Kur kviečia, ten vykstu, stengiuosi nenuvilti žmonių, kurie ateina į susitikimus. Tempiu save už plaukų, kad ir labai tingisi, einu pasivaikščioti, skaitau, rašau, bendrauju.
Susitikusi su skaitytojais jaučiu salėje tokią šilumą, kad net pagalvoju – gal iš tikrųjų esu poetė? Vis dar manau, kad šį žodį labiau tinka minėti prie jau mirusių kūrėjų pavardžių, nes laikas yra geriausias vertintojas, parodantis, ko kiekvienas yra vertas.
Bet kartais pagalvoju, kad tikrai kažką sugebu. Ši mintis kyla iš socialinių tinklų reakcijos, feisbuke turiu penkis tūkstančius draugų, dar aštuonis tūkstančius – sekėjų. Dažnai įdedu kokį nors savo eilėraštį ir sulaukiu tiek daug patiktukų, kad norisi šokti ir dainuoti.
Nemažai dainų pagal mano eilėraščius yra sukūrę žinomi Lietuvos kompozitoriai. Viena paskutinių dainų yra „Tu tik palauk“, kurią parašė Mikalojus Novikas (1940–2022). Likus dviem savaitėms iki jo išėjimo telefonu aptarinėjome, kaip galėčiau pakeisti kelias eilutes, nes maestro ši daina atrodė liūdna. Nesipriešinau jo pasiūlymui, maniau, jei kompozitorius nori pakeisti kelias eilutes, gal jis teisus.
Vėliau šį eilėraštį, bet nepakeistą, paskelbiau socialiniuose tinkluose ir kitą rytą radau daugiau nei penkis tūkstančius patiktukų. Pasijutau kaip žemuogę ant sniego radusi. Esu dėkinga visiems, kurie domisi mano kūryba, skaito, analizuoja, pagiria, paskatina. Ir dar visaip gražiai pavadina.
– Ar po skyrybų nejaučiate vienatvės?
– Nematau priežasties, dėl ko turėčiau jaustis vieniša. Turiu du sūnus, keturis anūkus, taip pat draugių ir draugų, kurie mane dažnai aplanko, nuoširdžiai myli, esu jiems be galo dėkinga. Dažnai keliaujame, vakarojame, kalbame apie vertybes, kurias baigiame išbarstyti, apie knygas, žmones, kurie mus supa.
Kai lauke blogas oras ir negaliu eiti pasivaikščioti Nemuno pakrantėmis, sėdu į automobilį ir vykstu į kokį nors prekybos centrą.
Kol apsuku jame visus aukštus, susidaro tiek kilometrų, kiek kasdien nueinu vaikščiodama Panemunėje.
Kad dienos bėgtų lėčiau, susigalvoju kokį nors tikslą. Jei būnu prekybos centre, užsuku pasimatuoti naujų batų ar naujų drabužių. Sugaištu kokias dvi ar tris valandas, beveik nieko nenusiperku, nebent kokį pyragaitį ar desertą, knygą ar kavos.
Žaviuosi indų filosofija, kuri pakerėjo mane dar jaunystėje. Skaičiau ne vieną autorių. Įsiminiau teiginį, kad nieko nėra be priežasties, pavyzdžiui, kaip yra aiškinamas grožis. Kodėl gražu yra ilgi tankūs plaukai?
Juk užėjus šalčiams motina gali sušildyti savo kūdikį apsupusi tankiais plaukais.
Kodėl gražu ilgos kojos? Taip lengviau pabėgti. Kodėl gražu tankūs antakiai? Kad sulaikytų srūvantį prakaitą. Viskam yra paaiškinimas. Viskas yra atpildas. Nesiruošiame jam, todėl skaudžiai nusvylame.
Rytų medicinoje ir liga yra suvokiama kitaip nei Vakaruose. Skaičiau, kad kiekviena žmogaus ląstelė turi savo atmintį. Esą ląstelė yra gyva ir protinga, geriau žino, ko jai reikia. Vadinasi, jeigu sirgdamas žmogus ko nors nori, jis neturi sau to drausti.
Aš vaikiškai tuo tikiu. Laikausi vienos taisyklės – klausau vidinio balso, kuris pasako, ko nori mano organizmas. Žodžiu, leidžiu sau žaisti su gyvenimu.
Puikiai žinau, kad man reikia riboti cukrų, bet leidžiu sau suvalgyti pusę varškės sūrelio, pasigardžiuoti sausainiu, o jei mane kas nors vaišina cepelinais, suvalgau ir visą cepeliną.
Liga šiek tiek pakeitė valgymo įpročius, pavyzdžiui, nevalgau antrą dieną pakaitinto maisto, nes nepriima širdis, o anksčiau nekreipdavau į tai dėmesio.
Moku virti skanią moliūgų sriubą, kurią gardinu grietinėle, bet kitą dieną pašildyta ji man nebeskani. Rodos, nieko jai netrūksta, bet nesinori nuryti nė šaukšto. Per dvejus metus numečiau trisdešimt kilogramų, tai tik džiaugsmas, tiesa, pastaruoju metu priaugau penkis kilogramus.
– Bandėte laikytis dietos, pereiti prie vegetariškos mitybos?
– Niekada to nebandžiau, man to nereikia. Prisibadavome Sibire. Nemėgstu valgyti daržovių ar vaisių, pirktų iš parduotuvių. Žiemą valgau tik tai, ką būnu per vasarą užsiauginusi šiltnamyje ar lysvėje, ką nuskyniau sode.
Iš tikrųjų nuo pavasario iki vėlyvo rudens man netrūksta žalumynų, mėgstu dirbti sode, darže, nes esu žemės vaikas, ji mane maitina ir gydo.
Anksčiau, kai turėjau sodybą, kur buvo devyni kambariai, salė, baseinas, pusantro hektaro žemės, didelis sodas, dirbdavau kaip konservavimo ceche.
Paruošdavau žiemai ne mažiau kaip du šimtus litrų obuolių sulčių, privirdavau uogienių, konservuodavau daug agurkų ir kitokių daržovių. Iki šiol dar turiu stiklainių pilnas lentynas, kišu per prievartą visoms savo draugėms ir bičiuliams.
– Ar permainos smarkiai pakeitė jūsų gyvenimo ritmą?
– Kartais po tam tikrų medicininių procedūrų norisi pailsėti. Tada skaitau, rašau, kai sustiprėju, einu į lauką – bent jau nušluoti takų kieme, stengiuosi nueiti kelis kilometrus Nemuno pakrantėmis. Esu save išdresavusi.
Niekada nesvarsčiau, kodėl būtent aš susirgau. Džiaugiuosi, kad liga buvo skirta man, o ne kuriam nors mano sūnui, marčiai ar anūkui. Jei tokia karma nusileido ant manęs, tegu ji būna, aš atsakysiu. Ligą priėmiau kaip duotybę. Nieko nekeikiu ir nekaltinu.
Gyvenu ramiai ir darnoje su savimi bei aplinka. Praeitis nutekėjo kaip vanduo.
– Ar dalijatės savo patirtimi socialiniuose tinkluose?
– Ne, stengiuosi neliesti šios temos. Esu dėkinga likimui už viską, nes patyriau didelį dėmesį ir pagalbą net iš nepažįstamų žmonių, kurie tapo mano draugais. Esu dėkinga visiems, kuriems rūpi mano būvis ir esybė.
Net nesitikėjau, kad pasaulis pasisuks į mane savo spalvingiausia puse. Tai, kad įsikūriau Panemunėje, vadinu laimingu atsitiktinumu.
Ilgai ieškojau tokio būsto, kur turėčiau nedidelį žemės plotą, galėčiau auginti gėles. Mano svajonės išsipildė. Kai atsikėliau į Panemunę, rasdavau prie durų atneštų pomidorų ir gėlių daigų, mane pakerėjo kaimynų draugiškumas.
Pagalvojau: ne šiaip esu tarp žmonių, vadinasi, esu dar reikalinga, o kai kas iki šiol mane vadina „nacionaline vertybe“, ir jau be pašaipos.
Panemunėje smagu gyventi, nes čia stipri bendruomenė, turime Jono Basanavičiaus paminklą, prie jo vyksta įvairūs renginiai, kartais ir aš čia skaitau savo eiles.
Kartais sutinku pakalbėti apie savo gyvenimą tik tam, kad padrąsinčiau bendraamžius, nes gyvenimas yra nuostabus ir reikia mokėti džiaugtis kiekviena dovanota diena.
