Atsikraustęs į Vilnių, Marijus su tėvais pirmus metus gyveno Žvėryne, vėliau persikraustė į Šeškinę. Sako, kad tada be savo vidurinės, Balio Dvariono muzikos mokyklos ir futbolo treniruočių „Žalgirio“ stadione nelabai miestą ir matė – geriau su juo susipažino ir jo žavesį atrado studijų metais.
„Mokyklos laikais gyvenome kukliai. Vyresnėse klasėse turtingesni klasiokai pasigirdavo, kad lėbavo kažkokiuose restoranuose, o aš tokių galimybių neturėjau. Užtat studijų universitete metais yra buvę ir taip, kad gavę stipendijas per vieną vakarą jas prabangiai išleisdavome „Stiklių“ restorane“, – atsiminė buvęs žurnalistikos studentas.
Taip pat Marijus su draugais tais laikais mėgo pasibastyti senamiesčio gatvelėmis, arbatos išgerti užsukdavo į „Čiobrelį“ Pilies gatvėje, lankydavosi toje pačioje gatvėje buvusioje „Vaivos“ kavinėje, „Rotondoje“ Gedimino kalno papėdėje, šašlykinėje „Šaiba“ dabartiniame Bernardinų sode.
Tų vietų jau nebėra, bet Marijonas dėl to nesigraudina ir vadina tai natūraliu reiškiniu. „Būna ir taip, kad eini į parduotuvę, o pamatai, kad jos vietoje jau stovi kazino ar dar kažkas, ir tai sutrikdo, bet tai visai normalu – juk žmonės keičiasi, jų poreikiai keičiasi, verslai bankrutuoja ir gyvenimas nestovi vietoje, o miesto dvasia išlieka. Keista būtų norėti, kad viskas būtų kaip užkonservuota pagal mano įnorius – miestas keičiasi ir pagal kitų 600 tūkstančių žmonių, ar kiek jų čia gyvena, norus“, – sakė Marijonas.
Po to, kai išsikraustė iš tėvų namų, jam teko pagyventi daugelyje sostinės vietų: Justiniškėse, Pašilaičiuose, Pilaitėje, Naujamiestyje, Šv. Stepono gatvėje, Filaretų gatvės rajone.
Didžiausius sentimentus jis jaučia Šv. Stepono gatvei: „Tie, kurie ten gyveno, sakydavo, kad ten Senamiestis, kurie negyveno – kad Stoties rajonas. Man jaunystėje buvo svarbu, kad iš ten per tris minutes galėjau pasiekti Rūdninkų skverą, įvairias kavines ir kitas vietas. Gyvenant miegamuosiuose rajonuose tokių galimybių nėra, ten daug namų ir mažai medžių, užtat mažiau miesto triukšmo“, – sakė atlikėjas, ir dabar gyvenantis bute, o ne name.
Ir šiandien jam smagu pasivaikščioti po Senamiestį, Žvėryną, Užupį, praeiti Gedimino prospektu, palaipioti po kalvas Kalnų parke, pasivažinėti dviračiu palei Nerį.
Atlikėjas pastebi, kad Vilniuje yra ir gražių, ir labiau apleistų vietų, tokių kaip Naujininkai, Stoties ar Savanorių prospekto rajonas.
„Gal dabar laikai pasikeitę, bet tada, kai gyvenau Justiniškėse, būdavo nejauku naktį vienam grįžti namo. Na, bet juk ir Paryžiuje ar Londone yra rajonų, į kuriuos naktį geriau nekelti kojos. Nejauku būna ir Stoties rajone – kaskart ten apsilankius apima jausmas, kad kažkas nori tavimi pasinaudoti – bet to kažin ar išvengsi, nes ir kituose miestuose stotys linkusios pritraukti į tamsius darbelius linkusių žmonių“, – sakė Marijonas.
Ir pridūrė, kad lyginant su Londonu ar Niujorku, Lietuvos sostinė, žinoma, yra kuklesnė ir mažiau įspūdinga, bet jis kitur kraustytis nenorėtų – jam Vilnius tikrai gražus ir mylimas.“Mūsų miestas tikrai jaukus, su pretenzija būti nemažas ir puošnus, bet tame nėra bereikalingos patetikos ir maivymosi“, – gyrė pašnekovas.
Yra dalykų, kurių nepakeisi
Marijonas nelinkęs piktintis tokiais Vilniaus trūkumais, kaip transporto kamščiai ar automobilių stovėjimo aikštelių trūkumas, nes, jo įsitikinimu, tokių dalykų didesniame mieste niekaip neišvengsi.
„Kai pamačiau prie Edukologijos universiteto tilto kabantį vieno kandidato į merus šūkį „Vilnius be kamščių“, norėjosi garsiai kvatotis, nes joks didelis šiuolaikinis miestas nebus be kamščių. Jie Vilniuje dar ne tokie baisūs, kaip kai kuriuose kituose didmiesčiuose. Tarkim, Paryžius šias problemas sprendžia jau daugelį metų ir nieko neišsprendžia – jei tau ten nuvykus teks „laimė“ vairuoti automobilį, niekaip nerasi, kur jį pastatyti“, – sakė atlikėjas.
Jis svarstė, kad situaciją kontroliuoti padėtų nebent tai, jei nuosavas automobilis taptų prabangos preke ir labai daug kainuotų, o ir jo išlaikymas brangiai apmokestinamas. Na, bet juk lietuviams, pripratusiems prie savų ratų ir gerbūvio, tai labai nepatiktų.
„Padėtų ir tokios drastiškos priemonės, kokias matėme, kai lankėmės Tokijuje – ten didžiojoje miesto dalyje privataus transporto eismas griežtai apribotas, žmonės savu automobiliu išvažiuoti gali nebent į užmiestį, o visur kitur vyksta visuomeniniu transportu. Ten gatvėmis daugiausia važiuoja tik krovinius gabenantys ir specialiųjų tarnybų automobiliai“, – pasakojo Marijonas.
Tiesa, jam atrodo, kad Vilniui būtų svarbu pasistengti ir sutvarkyti viešojo transporto infrastruktūrą. „Man nesvarbu, ar tai būtų metro, ar tramvajus, ar oro balionai, svarbu, kad būtų patogu tuo transportu naudotis. Dabar to patogumo tikrai trūksta, jei jis būtų, aš pats, kaip ir daug kitų vilniečių, mielai persėsčiau iš automobilio į visuomeninį transportą“, – patikino atlikėjas.
Žolė gyvenimo neįtakoja
Kol dar važinėja automobiliu, Marijonas labai vengia užsukti į Vilniaus Senamiestį – čia atsiduria gal 10 kartų rečiau nei iki tol, kol dar nebuvo kilpinio eismo.
„Niekaip to eismo nesuprantu ir tingiu apie tai galvoti. Vis dar būna, kad ten įvažiuoju ir tik įvažiavęs atsimenu, kad išlįsiu visai ne ten, kur planavau. Žinoma, tai nervina, bet kas aš toks, kad tai kritikuočiau – gal tokį eismą įvedęs meras, vietos gyventojai, kavinių ar kirpyklų savininkai mato jo naudą, kurios aš niekaip neįžvelgiu“, – svarstė vilnietis.
Ir pripažino, kad jis nėra iš tų žmonių, kurie aršiai reiškia savo nuomonę miesto gerbūvio klausimais.
Jam net keista, kad pernai žmonės socialiniuose tinkluose taip intensyviai diskutavo apie mieste augančią žolę – jam asmeniškai nėra didelio skirtumo, ar ta žolė kažkur auga, ar ne, nes jo gyvenimo tai neįtakoja.
Auginkime Vilnių kartu. Naujienų portalas lrytas.lt kviečia projekte „Wow Vilnius 700“ siūlyti idėjas ir kurti tokį miestą, kuriame norisi gyventi. Siūlykite savo idėjas vienoje iš septynių kategorijų: sveikata, kultūra, ekologija, švietimas, verslas (inovacijos), turizmas ir gyvenimo kokybė.
Idėjas lrytas.lt galima siūlyti iki balandžio 3 dienos.
