Ukrainos ginkluotosios pajėgos didvyriškai išlaisvina teritorijas, Rusijos kareivių okupuotas dar nuo 2022 m. vasario. Ukrainiečiai, vėl virš savo kaimų ir miestų pamatę mėlynai geltonas vėliavas, atsigauna po išgyventos baimės ir dalinasi skausmu, kurį jiems sukėlė Rusijos karas.
Viena iš šeimų pasakoja apie gyvenimą okupuotoje Chersono srityje: kaip išgyveno, ko bijojo ir kas šeimai tapo palaikymu ir atrama.
Gimtojo miesto okupacija
„Iki karo mes buvom paprasta ukrainiečių šeima. Aš rūpinausi vaikais ir namais: kiekvieną dieną į kaimyninį miestelį vežiojau vyresnįjį sūnų į mokyklą, o jaunesnįjį – į darželį. Vyras kasdien ėjo į darbą. Planavome su laiku įsigyti būstą“, – pasakoja dviejų fondo „Children of Heroes“ globojamų vaikų mama.
Anželos, Vladimiro ir jų sūnų Vladislavo ir Maksimo šeima gyveno Chersono srities Tavrijsko miestelyje. Jų miestelį pirmosiomis dienomis okupavo rusų kareiviai, todėl ištisus mėnesius jiems teko taikytis prie naujų gyvenimo sąlygų: tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Baisiausia – išgyventi per apšaudymus
Gyventi okupacijoje – tai reiškia slėptis nuo apšaudymų, kiekvieną dieną matyti karinę techniką ir kovoti su mirties baime, nuolat persekiojančia civilius.
Jokiu atveju nebuvo galima išreikšti savo nepasitenkinimo rusų kareiviams. Visi, kurie norėjo išgyventi, privalėjo paklusti, o už menkiausias patriotizmo apraiškas buvo griežtai baudžiama pagrobimu ir išvežimu į jų kontroliuojamas teritorijas.
Moteris prisipažįsta, kad baisiausia okupuotoje teritorijoje – išgyventi apšaudymų metu. Išvažiuoti tuo metu iš miesto labai pavojinga, juk bet kurią akimirką gali pataikyti priešo kulka.
„Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo maisto paieškų. Eilės prie produktų buvo didžiulės. Pirmąsias 10 dienų mes net nėjome į gatvę iš baimės, kad okupantai gali nušauti ar pagrobti. Rusijos kareiviai elgėsi taip, kaip savo namuose. Per pusantro mėnesio Vladas išmoko pagal garsą atskirti, iš kokio ginklo šaudoma ir kaip atrodo šarvuočiai, „gradai“, „tigrai“ ir pan.“, – sakė moteris.
Bėgimas nuo okupacijos
Anželos ir Vladimiro šeimai pavyko evakuotis į šalies vakarinę dalį – vieną iš Černovicų srities kaimų.
„Kai atvažiavom į kaimą, mums iš karto pasakė, kad vyrai būtinai turi atvykti į karinį komisariatą. Slėptis jie nenorėjo, o mūsų įkalbinėjimai ir ašaros taip pat neveikė“, – prisiminė Anžela.
Jau ketvirtą dieną po persikėlimo Vladimiras išėjo ginti savo valstybės sienų ir nepriklausomybės. Po karinių apmokymų išvyko į Donecko sritį, kur drąsiai vykdė karines užduotis ir didvyriškai kovojo su priešu.
Deja, mūšio lauke jo gyvybė nutrūko. Apie vyro mirtį pranešė karinio komisariato vadovas.
„Po šios žinios nebegaliu matyti nieko teigiamo, juk mane perpildžiusios neigiamos emocijos. Tai labai sunku ir labai skausminga. Norisi grįžti į įprastą gyvenimą, kaip buvo taikos metu, nors tai neįmanoma“, – sako Anžela, Vladislavo ir Maksimo mama.
Šeimos atrama
Iš labdaros fondo „Children of Heroes“ šeima gavo pradinę finansinę paramą, o taip pat kitų rūšių pagalbą. Be kita ko – šiltus drabužius ir avalynę, šildytuvą, galimybę vaikams lankyti užsienio kalbų kursus, išmanųjį telefoną ir planšetę nuotoliniam mokymui, taip pat išvyką į vaikų stovyklą Užkarpatėje.
Be to, sūnus mokosi mokykloje, o laisvu laiku žaidžia su draugais, kurie po tėvo mirties padėjo jam atstatyti jo psichologinę būseną. Jaunesnysis sūnus Maksimas lanko darželį, labai mėgsta automobilius ir kitą techniką.
Šeimą palaiko ir draugai, giminaičiai ir pažįstami, kurie neabejingi sunkumams ir skausmui, kuriuos sukėlė šis žiaurus karas.
Psichologės patarimai
Bendrauti su tokiomis šeimomis, ypač su vaikais, būna ypatingai sunku. Jeigu turite pažįstamų, draugų ar giminaičių, kurie išgyvena netektų – štai keletas fondo psichologės Martos Bilyk patarimų, kaip susidoroti su tokiais iššūkiais.
– Papasakokite vaikui, kas įvyko. Atsižvelkite į vaiko amžių ir jautrumą, kai atsakinėsite į klausimus ar pasakosite detales.
– Kokie klausimai benuskambėtų, pasistenkite rasti į juos atsakymą. Ten, kur suaugusieji tyli, vaikui auga nerimas, o vaizduotė iš karto piešia baisius įvykių eigos variantus.
– Apgalvokite palaikymo žodžius, kuriuos galima pasakyti. Taip pat ko sakyti/daryti nereikėtų. Pavyzdžiui, nesakyti tokių frazių, kaip „nesijaudink“, „viskas bus gerai“; draugo akivaizdoje nepasakoti kitiems apie jo netektį; nekamantinėti nieko, jeigu draugas nenori. Tuo pat metu klausytis, jeigu jis dalinasi emocijomis ar prisiminimais.
– Papasakokite apie galimas „raudonas vėliavėles“ draugo elgesyje (ypač kalbant apie paauglius), į kurias reikėtų atkreipti dėmesį. Tai gali būti didelis alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, save žalojantis elgesys, suicidinės mintys ar kiti veiksmai, kurie gali kelti grėsmę gyvybei. Paaiškinkite, kodėl apie tai svarbu pasakoti ir kokie tolesni veiksmai gali padėti tokiais atvejais.
Ko negalima sakyti ar daryti prie vaikų, netekusių tėvų:
– Kamantinėti apie mirusį žmogų, aiškintis, kokiomis aplinkybėmis žuvo tėtis, mama ar kiti svarbūs žmonės, domėtis laidotuvėmis ir kitomis detalėmis, kitiems pasakoti apie tai, kad draugo artimas žmogus mirė (ypač girdint vaikui ir be jo sutikimo).
– Juoktis iš vaiko reakcijų ir elgesio ar agresyviai reaguoti, sakyti įžeidžiančius žodžius („verksnys“, „ko žliumbi“ ir t.t.).
– Girtis draugui, kaip tu praleidai laiką su tėčiu ar mama, kokias dovanas nuo jų gavai ar kokie jūsų planai. Ypač pradžioje po tėčio/mamos mirties tokie pasakojimai gali žeisti ir dar labiau sustiprinti netekties jausmą.
Labai svarbu savo vaikus išmokyti padėti tiems, kam dabar sunkus laikotarpis. Palaikydami kitus, mes taip pat mokomės palaikyti save.
Nereikia koncentruoti savo dėmesio į negatyvius momentus, kurių pakeisti jau neįmanoma. Mes turime išmokti kovoti su baimėmis, įveikti skausmą ir toliau gyventi bei tobulėti.
Šeimos norai ir svajonės
Šiuo metu Anžela su sūnumis toliau gyvena nedideliame Černovicų srities kaime. Moteris teigiamai atsiliepia apie žmones, su kuriais ten susipažino, juk jie jai tapo tvirta atrama: „Nors mus suvienijo skausmas, bet labiausiai mane stebina žmonių gerumas ir nuoširdumas. Čia gyvena žmonės, kurie moka iš tiesų užjausti, palaikyti ir padėti“.
Į klausimą, apie ką šiuo metu svajoja, Anžela atsakė: „Kalbant apie norus, tai jų visai nedaug – pergalė, taika, nuosavas būstas ir mano sūnų sveikata. Bet reikia atsiminti – tiesa buvo, yra ir bus mūsų pusėje, todėl mes neišvengiamai nugalėsim priešą, kuris su ginklu atėjo žudyti mūsų nekaltos tautos“.
Deja, tokių šeimų Ukrainoje jau keli tūkstančiai, ir su kiekviena diena jų skaičius auga. Norint padėti vaikams grįžti prie įprasto gyvenimo, reikalinga jūsų pagalba. Tai galima padaryti per šią nuorodą.
Istorija pasidalino labdaros fondas „Children of Heroes“
