Ukrainietis L.Stanislavskis įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip vyriausias pasaulio tenisininkas. Dvejus metus vyko patikra, kol pagaliau nustatyta: vyresnio tenisą žaidžiančio žmogaus pasaulyje nėra.
Dabar L.Stanislavskis leidžia dienas slaugos namuose „Addera Care“ Trakuose, kur darbuotojus stebina aktyvumu, kiekvieną dieną treniruodamasis lauke net lyjant ir nepaleisdamas iš rankų teniso raketės.
Dar daugiau – kovo 22-ąją šventęs 99 metų sukaktį L.Stanislavskis puikiausiai draugauja su šiuolaikinėmis technologijomis, turi išmanųjį telefoną, kompiuterį, kiekvieną dieną seka naujienas iš karo apimtos Ukrainos, susirašinėja su giminėmis ir draugais.
Savamokslis trenerio neturėjo
L.Stanislavskis užsispyręs: lyg ir sutiktų apsigyventi pas dukterį Lenkijoje, bet ši jį verčia atsisakyti aktyviai treniruotis ir žaisti tenisą.
„Tenisas man – visas gyvenimas. Nors taip susiklostė, kad šį sportą atradau tik būdamas 30-ies. Kaip sportininkui tai per vėlu. Todėl profesionalu niekada ir netapau“, – atsiduso Leonidas, rungtyniaujantis pasaulio mėgėjų lygose.
Žaisti tenisą jis pradėjo 1954 metais, kai jo bendradarbė, buvusi profesionali teniso žaidėja, pakvietė ir Leonidą išbandyti šį sportą.
Nors žaisti tenisą jam sekėsi, vartai į pasaulio arenas ilgai neatsivėrė. „Jei atvirai, aš esu visiškas savamokslis, net trenerio niekada neturėjau. Ir tik tada, kai jau atrodė šaukštai po pietų, mano karjeroje įvyko rimtas lūžis. Tada buvau jau 90-ies“, – prisimindamas svarbiausius gyvenimo įvykius pasakojo L.Stanislavskis.
Ledus pralaužė vaizdo įrašas
– Kaip jautėtės sužinojęs , kad esate įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą? – LStanislavskio paklausė lrytas.lt
– Aš kreipiausi į žinomą Ukrainos tenisininką Valerijų Burko, kuris Charkove, mieste, kuriame gyvenau, turi didelius teniso kortų kompleksus. Šis leido man treniruotis be užmokesčio, vasarą atviruose kortuose, žiemą – po stogu.
Vieną kartą V.Burko nufilmavo mano varžybas ir jas paskelbė internete. Mane pastebėjo visa šalis, atsirado rėmėjų, kurie manimi patikėjo. Prasidėjo didysis pokytis gyvenime, pradėjau atstovauti Ukrainai tarptautinėse varžybose, vyrų nuo 85 metų grupėje.
Sunku buvo, nes dauguma sportininkų profesionalai arba pusiau profesionalai,o aš – savamokslis Esu be galo dėkingas savo rėmėjui Jurijui Sapronovui, kuris nuo 2015 metų finansavo visas mano išvykas į tarptautines varžybas. Be jo nebūčiau niekur išvažiavęs, nes iki šiol neturiu agento.
Beje, kodėl aš taip užsispyrusiai noriu sulaukti 100 metų? Todėl, kad mano rėmėjas ir man brangus žmogus V.Burko 100-ojo jubiliejaus proga yra pažadėjęs dovaną – nuvežti į bet kurį pasaulio teniso čempionatą. Manau, kad tai bus „US Open“. To labai laukiu.
Įsimintinų dvikovų – ne viena
– Kuri dvikova jūsų gyvenime svarbiausia?
– Jų ne viena. Praėjusiais metais lankiausi Berlyne, kur 20 minučių žaidžiau su vienu geriausių Vokietijos tenisininku Aleksandru Zverevu. Išpildžiau ir dar vieną savo svajonių – Maljorkoje, Ispanijoje žaidžiau su 21 „Didžiojo kirčio“ titulą laimėjusiu Rafaeliu Nadaliu.
Vos prieš kelis mėnesius skridau į Melburną, į Atvirąjį Australijos čempionatą sužaisti teniso partiją su savo amžininku tenisininku Henriu Youngu.
Neslėpsiu, labai jaudinausi. Henris ne tik yra gerokai aukštesnis už mane, bet ir treniruojasi su treneriais geriausiose arenose.
Mūsų mačas vyko prestižinėje arenoje „Rod Laver Arena“, kur susirinko 15 tūkstančių žiūrovų. Esu labai dėkingas organizatoriams. Jie nuostabiai apgalvojo visas detales. Aš žaidžiau ne prieš Henrį, o su Henriu vienoje aikštelės pusėje.
Mūsų priešininkai buvo A.Zverevas ir amerikiečių žaidėjas Francis Tiafoe. O visas renginys „Tennis Plays for Peace 2023“ buvo skirtas Ukrainai paremti. Čia dalyvavo geriausi pasaulio tenisininkai, įskaitant ir R.Nadalį. Mums su Henriu įėjus į aikštelę audringomis ovacijomis plojo visa salė.
Beje, Ukrainai paremti buvo paaukoti ne tik pinigai už bilietus, bet aukojo ir žymiausi pasaulio tenisininkai. Taip pavyko surinkti 500 tūkstančių JAV dolerių.
Garsų ispaną nugalėjo atkaklumu
– Kaip jums pavyko žaisti su R.Nadaliu?
– Reikėtų priminti, kad R.Nadalis – ne tik vienas garsiausių pasaulio tenisininkų, bet ir labai turtingas žmogus, Jam Ispanijoje priklauso daugybė teniso kortų, sporto prekių parduotuvių.
Paprašius susitikimo iš pradžių R.Nadalio treneriai nė į kalbas nesileido. Vis dėlto mane pakvietė į sportininko treniruotę. Laukiau apie valandą už durų. Pagaliau įleido. Liepė sėdėti ir žiūrėti
Žinojau, kad R.Nadalis treniruojasi po traumos, mačiau kaip jam prakaitas bėga upeliais iš po kepuraitės. Pagaliau jis baigė.
Priėjau, mes apsikabinome, pasikeitėme autografais ant kepuraičių. Rafaelis man pasakė: „Tu pasėdėk, aš dar pažaisiu.“ Kai pakartojau, kad noriu ir aš su juos pažaisti, ispano atstovai perdavė jo agentų žodžius: „Jeigu tu pažaisi, atsiras labai daug norinčių.“
Nepaklausiau. Pribėgau prie R.Nadalio. Prisipažinau jam, kad nekalbu angliškai. Surezgiau tik sakinį keliomis keliomis kalbomis „I am spiel piatj minut.“
Išgirdau, kaip agentai rėkiau rankomis mojuodami: „No, no.“ Vis dėlto mes su R.Nadaliu pažaidėme daugiau nei dešimt minučių. Tai užfiksavo pasaulio agentūros.
Ukrainos didžiausi turtai – ištekliai
Slaugos namuose Trakuose L.Stanislavskis – mėnuo, o Lietuvoje – nuo praėjusių metų birželio. Anksčiau jis Lietuvoje niekada nesilankė. Aktyvus ukrainietis trokšta apžiūrėti ir Trakus, bet be palydos niekur išeiti negali – tokia tvarka.
„Lietuva graži šalis, kaip ir jos žmonės, jie labai geraširdžiai. Bet Lietuva neturtinga“, – lygindamas Lietuvos ir Ukrainos išteklius kalbėjo vyriausias tenisininkas.
„Ukraina – tai Europos Singapūras. Galėtume būti pirmi. Tik, deja“, – vis prisimindamas karą kalbėjo ukrainietis.
Jis vardijo: Ukraina pasaulyje buvo ketvirtoje vietoje pagal iškasamą geležies rūdą, pagal mangano – antrąją po Pietų Afrikos Respublikos. Jo gimtoji šalis turtinga aukso, urano, naftos, dujų. O koks juodžemis Ukrainoje – ne veltui jį Adolfas Hitleris buvo įsakęs vežti į Vokietiją.
Išvardijęs tėvynės gėrybes L.Stanislavskis prisipažino: „Ilgiuosi Ukrainos. Noriu į Charkovą.“ Šiame mieste prabėgo didžioji L.Stanislavskio gyvenimo dalis.
Telefonas prikimštas programėlių
L.Stanislavskiui neatrodo nuostabu, kad tokio amžiaus naudojasi išmaniuoju telefonu, nors dauguma vyresnių žmonių tenkinasi vadinamaisiais mygtukiniais telefonais. Tiesdamas savo telefoną jis sakė: „Pasižiūrėkite, kiek ten visko yra.“
„Žmonės labai dažnai manęs klausia, kokia mano ilgaamžiškumo ir energijos paslaptis. Bet man sunku atsakyti į šį klausimą. Gal genetika? Nors pragyvenau ir savo tėvą, kuris sirgo diabetu ir mirė būdamas 80-ies, ir mamą, kuri mirė sulaukusi 90 metų. Tai, ką aš tikrai darau kiekvieną dieną dėl savęs – tai sportuoju ir mažai valgau. Galbūt tai man ir padeda“, – svarstė L.Stanislavskis, labai dažnai sulaukiantis klausimo apie ilgaamžiškumą.
L.Stanislavskis įsitikinęs – ne ką mažiau nei kūno sveikata svarbus blaivus mąstymas: „Nuo seno žinau, kad su niekuo negalima pyktis, nes tai kenkia tau pačiam. Esu su visais labai draugiškas, komunikabilus. Galbūt padėjo ir protinis darbas, kurį dirbau visą gyvenimą.“
Todėl jam patinka tokie pat aktyvūs žmonės. Slaugos namuose jis susipažino su moterimi, kuri nuo ryto iki vakaro ne sprendžia kryžiažodžius, bet ir juos sudarinėja: „Pasirodo, kad iš to galima net kelis šimtus eurų uždirbti. Bandžiau ir aš to imtis, net greitai supratau, kaip tai sudėtinga.“
L.Stanislavskis juokėsi, kad spręsdamas jis griebėsi išmaniojo telefono, kurio pagalba galima rasti atsakymą į bet kurį klausimą. Vis dėlto jis prisipažino, kad tai – ne visai sąžininga.
Kol kas L.Stanislavskis moka tik vieną lietuvišką žodį „ačiū“. Lietuvių kalba jam atrodo labai sunki. Bet ir čia jis pasitelkia telefoną. Gavęs pranešimą lietuvių kalba, jis jį išsiverčia padedant telefone įdiegtam vertėjui.
Atradimas – net ir tokiomis sąlygomis
Anot L.Stanislavskio, jo dienotvarkę Trakuose diktuoja pusryčiai, pietūs ir vakarienė slaugos namuose.
Po pusryčių 99-metis grįžta į kambarį pagulėti, kartais pasiseka ir numigti. Po to L.Stanislavskis apsirengia sportinį kostiumą ir eina į lauką treniruotis. Taip – du kartus per dieną.
Jis ne tik mankštinasi, bet ir atlieka tenisininko judesius: 14 kartų smūgiuoja iš kairės, tiek pat – iš dešinės. Pailsėjęs ant suolo, L.Stanislavskis eina prie sienelės, į kurią mušinėja teniso kamuoliuką.
„Tai paprasta betono siena, nuo kurios kamuoliukas smarkiai atšoka. Tačiau net treniruodamasis tokiomis sąlygomis aš padariau atradimą“, – džiaugėsi savamokslis tenisininkas. Jo esmė – smūgiuojant tam tikra kryptimi reikia pasisukti į tą šoną kūnu.
Septyniolikmetis fronto išvengė
L.Stanislavskis gimė Kijeve, kur jo tėvai buvo baigę medicinos institutą. Kai jam buvo metai ar dveji, šeima persikraustė į Charkovą.
Jis jau prisimena praėjusio amžiaus 30-uosius, kai Ukrainoje buvo badas, o Stalinas ir toliau neatsisakė didžiulių statybų. Tiesa, Charkove nepritekliai ne taip jautėsi, nes gyventojams buvo dalijamos maisto kortelės. Tačiau L.Stanislavskis pasakojo apie nuo bado ištinusius žmones, suvažiavusius į miestą iš tolimų kaimų.
Mokyklos baigimo atestatą jis gavo 1941-ųjų birželį, prieš pat Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą. Prasidėjus karui jo klasės draugus pašaukė į kariuomenę, nes jiems jau buvo sukakę aštuoniolika. Leonidas fronto išvengė, nes mokyklą baigė 17 metų.
Antrąją karo dieną jis su mama į frontą išlydėjo ir tėvą. Tą dieną jis prisimena kaip šiandien: „Daugelis vyrų tais laikais skutosi pavojingais skustuvais. Tik ne tėvas. Jis eidavo į kirpyklą. Ir prieš išvažiuojant jis ten sumanė užsukti. Kaip jis po to jaudinosi, kai atėjęs į geležinkelio stotį nerado traukinio! Pasirodo, jis stovėjo kitame kelyje. Ir tėvas išvažiavo į frontą.“
Išsikasė tunelį po pamatais
Leonido tėvas Jakovas Stanislavskis vadovavo ligoninei, į kurią iš fronto linijos vis vežė sužeistuosius. Kai vokiečiai jau buvo arti, jis išvyko į Poltavą vadovybės paprašyti kuo skubiau evakuoti ligoninę. Tačiau ši atsisakė.
Vėliau besitraukdamas jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Kadangi J.Stanislavskis šiek tiek mokėjo vokiškai ir buvo medikas, vokiečiai liepė jam gydyti sužeistus ir sergančius karius.
Kai J.Stanislavskį su kitais belaisviais išvežė į kolūkį, jis su vietos gyventojais ėmė planuoti pabėgimą. Po trobos pamatais iškasę tunelį belaisviai spruko, tačiau vėliau vokiečiai jį sulaikė ir uždarė į kalėjimą.
J.Stanislavskiui pasisekė, kai kalėjime sutiko belaisvį rusų mediką, kuris pasirūpino, kad būtų perkeltas į užkrečiamųjų ligų skyrių. Įžengti į jį vokiečiai vengė.
Kai Charkovas buvo išvaduotas, J.Stanislavskį paskyrė ligoninės vadovu.
Kopė į 120 metrų aukščio bokštą
Prasidėjus karui Leonidą su mama evakavo į Novosibirską. Ten jis pakliuvo į aviacijos gamyklą ir iki karo pabaigos dirbo šaltkalviu elektriku.
„Šioje gamykloje buvo gaminami lėktuvai Jak, kurių vokiečiai labai bijojo. Aš visą karą praleidau lėktuvo kabinoje montuodamas radiolokacinę įrangą“, – prisiminė L.Stanislavskis.
Po karo dvejus metus pasimokęs Maskvos aviacijos institute, L.Stanislavskis persikėlė į Charkovą, tapo inžinieriumi.
Institute Charkove Leonidas susipažino su būsimąja žmona Natalija Samsonova, po aukštosios mokyklos baigimo jo darbas susijęs su projektavimo ir konstravimo įmonėmis.
L.Stanislavskiui iš karto patikėjo sudėtingas užduotis, jis projektavo Donbaso krovininį funikulierių. Tai vagonai, kuriais iš šachtų buvo vežama rūda. Tam tikroje vietoje jie turėjo patys išversti ir grįžti į šachtą.
Inžinieriui teko dirbti ir ekstremaliomis sąlygomis, kopti net į 120 metrų aukščio siūbuojantį bokštą. Vėliau bebaimiam specialistui buvo patikėtas vadovavimas vienam skyriui.
Sulaukęs 62-ejų L.Stanislavskis atsisveikino su inžinieriaus projektuotojo darbu,. Bet be veiklos ilgai neliko. Įsidarbino mašinistu siurblinė, kur dirbo iki 2000 metų, kol išėjo į pensiją.
