Širdį spaudžianti istorija: vos tris dienas lietuvaitę pažinojęs studentas iš Krokuvos kibo į jos paieškas

„Susipažinau su savo būsima žmona lietuve Julita studentų klube Krokuvoje, – pasakoja savanoris Robertas iš Lenkijos. – Ten ji studijavo Jogailos universitete. Julitai tada buvo 19, o man – 21 metai.“ Krokuvoje Julita ir Robertas praleido kartu tik 3 dienas.

 Robertas buvo nusiteikęs sieti gyvenimą su Krokuva, bet meilė jį atvedė į Vilnių.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Robertas buvo nusiteikęs sieti gyvenimą su Krokuva, bet meilė jį atvedė į Vilnių.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Robertas jaunystėje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Robertas jaunystėje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Robertas su šeima.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Robertas su šeima.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su hospiso savanoriais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su hospiso savanoriais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su hospiso savanoriais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su hospiso savanoriais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su dukra.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su dukra.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

2023-04-13 12:11

Po to studentų mainų programa baigėsi ir Julita išvažiavo į Lietuvą. „Palydėjau ją į traukinį ir likau vienas, su sudaužyta širdimi…“ – prisimena Robertas.

Tai buvo 1995 metai. Gyvenimas tada buvo kitoks. Nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų (arba jie buvo labai brangūs), SMS žinučių ir socialinių tinklų. Liko tik rašyti laiškus.

Pirmąjį laišką Robertas parašė jau po valandos Julitos traukiniui išvažiavus iš Krokuvos. Pasak vyro, tuo metu į Lietuvą iš Lenkijos jis galėjo paskambinti tik iš pašto. Tai buvo labai brangu ir todėl pokalbiai buvo labai trumpi.

Palaipsniui atstumas ir darbų gausa darė savo ir Roberto ir Julitos ryšys nutrūko.

„Aš buvau jaunas ir visko aplink mane vyko labai daug, – prisimena Robertas. – Susiradau gerą darbą, sportavau, keliavau po pasaulį.“

Tačiau asmeniniame gyvenime vyrui nesisekė. „Vienu metu pajutau, kad labai norėčiau susirasti tą merginą, kuri iš mano gyvenimo išėjo prieš 8 metus, – pasakoja vyras. – Supratau, kad padarysiu viską, kad tik ją vėl rasčiau.“

Kelias iš Lenkijos į Lietuvą

Robertas gimė Lenkijoje, Krokuvoje ir visas jo gyvenimas sukosi aplink šį miestą.

„Krokuvoje baigiau mokyklą, ten taip pat pradėjau ir savo darbinę karjerą, – pasakoja Robertas. – Visas mano gyvenimas sukosi apie šį miestą ir galvojau, kad ten ir nugyvensiu savo likusį gyvenimą.“

Pažintis su mergina iš Lietuvos ir trys dienos praleistos su ja kartu pakeitė visą Roberto gyvenimą. To užteko, kad vaikinas įsimylėtų ją visam gyvenimui ir po 8 metų pertraukos pasiryžtų vėl ją surasti bet kokia kaina.

Kai jis nusprendė tai pagaliau padaryti, Julitos telefonas buvo pasikeitęs.

„Nutariau kreiptis pagalbos į Lietuvos ambasadą Lenkijoje, – šypsodamasis prisimena Robertas. – Kažkodėl tada man pasirodė, kad būtent ši oficiali institucija man gali padėti.“

Pasak vyro, paskambinęs į Lietuvos ambasadą jis pasikalbėjo su labai malonia darbuotoja. Jis išdėstė reikalą, pasakė, kad labai norėtų susirasti Julitos telefono numerį. Ambasados darbuotoja atsakė, kad to padaryti negali, nes tai susiję su asmens duomenų apsauga.

„Lūžtančiu iš susijaudinimo balsu papasakojau jai savo meilės istoriją ir pajutau, kad tai ją paveikė, – prisimena Robertas. – Ji man atsakė, kad savo vyrą ji sutiko darbe. Tačiau darbuotoja taip pat man pasakė, kad ji negali užsiimti Julitos paieškomis.“

Tačiau Robertas nepasidavė.

„Galų gale pradėjau tos darbuotojos maldauti, kad ji neatimtų iš manęs tos galimybės, kad padėtų atrasti mylimą moterį, dėl kurios aš esu pasiruošęs padaryti viską, – pasakoja vyras. – Galiausiai ji suminkštėjo ir pasakė, kad pabandys atrasti Julitos telefono numerį...“

Tačiau kartu darbuotoja perspėjo, kad Robertas nedėtų daug vilčių, nes tai gali būti neįmanoma.

Po poros dienų Robertas virpančia širdimi vėl paskambino į ambasadą.

„Taip, man pavyko surasti jos telefono numerį, – atsakė moteris. – Tačiau prašau daugiau tokiais klausimais į mane nesikreipti.“

Robertas iš laimės kuriam laikui prarado žadą. Jis negalėjo patikėti, kad jam pavyko.

„Ačiū jums labai, – susijaudinęs atsakė jis. – Žinoma, niekada jūsų daugiau nieko neprašysiu. Jūs neįsivaizduojate kaip jūs man padėjote!“

Pirmasis skambutis į Lietuvą

Pirmasis skambutis nurodytu numeriu buvo nesėkmingas, niekas neatsiliepė. „Labai nusiminiau, – prisimena Robertas. – Pagalvojau, kad man davė ne tą numerį.“

Tačiau paskambinus dar kartą mergina atsiliepė.

„Labas, Julita“, – pasakiau jai drebančiu balsu, – prisimena Robertas. – Čia Robertas...“

„Koks Robertas?“ – paklausė mergina.

„Iš Krokuvos, – sutrikęs patikslino Robertas. – Ar atsimeni mane?“

„Dabar atpažinau, – pagaliau atsiliepė Julita. – Daug laiko praėjo. Kur tu buvai dingęs? Kodėl skambini?“

Robertas pradėjo merginai pasakoti, kad nežinojo jos numerio, kad jis daug keliavo ir neturėjo galimybės su ja susisiekti ir t.t.

„Labai norėjau, kad ji su manimi nenutrauktų ryšio, todėl pasiūliau Julitai kartu pakeliauti po Jungtines Amerikos valstijas, – prisimena Robertas. – Labai tikėjausi, kad ji susivilios tokiu pasiūlymu.“

Pasak vyro, šitos jo kalbos nebuvo tik įsimylėjėlio svaičiojimai. Niujorke tuo metu gyveno jo mama, todėl jis tikrai galėjo tokią kelionę Julitai surengti.

Tačiau Julita šio viliojančio pasiūlymo atsisakė. Mergina pasakė, kad su drauge planuoja važiuoti atostogų į Kroatiją.

„Tu skrendi į Kroatiją lėktuvu?“ – neprarasdamas vilties tęsė pokalbį Robertas.

„Ne, važiuosime autobusu“ – atsakė mergina.

„Tokiu atveju, tikriausiai važiuosi per Lenkiją?“ – paklausė Robertas.

„Taip, – atsakė Julita. – Autobusas važiuos per Lenkiją.“

Robertas suprato, kad turi išnaudoti bet kokią galimybę pamatyti Julitą, parodyti kaip ji jam yra svarbi.

„Išsiprašiau savo darbe laisvą dieną ir nuvažiavau į Čenstakavą, per kurį turėjo važiuoti Julitos autobusas, – prisimena Robertas. – Susiradau jos autobusą degalinėje, sutikau Julitą ir pasisiūliau persėsti jai į savo mašiną ir važiuoti kartu su juo paskui autobusą iki sienos.“

Toks Roberto pasiryžimas padarė įspūdį Julitai. Jaunuoliai pradėjo vėl susirašinėti, kalbėtis telefonu.

Mergina pagaliau sutiko keliauti su Robertu į JAV. Jie aplankė Niujorką, pakeliavo po šalį, aplankė Las Vegasą.

Žinoma, kalbėjo ir apie savo santykius, bendrą ateitį, šeimą. „Julita nenorėjo važiuoti iš Lietuvos, – prisimena Robertas. – Ji Lietuvoje turėjo puikų darbą, artimuosius, draugus. Perspektyva viską mesti ir išvažiuoti gyventi į Lenkiją jos neviliojo...“

Atvykimas į Lietuvą

„Pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą 2003 metų spalio aštuntą, – prisimena Robertas. – Atsimenu tik, kad tada buvo labai daug sniego ir buvo šalta.“

Pasak Roberto, jis visiškai neįsivaizdavo gyvenimo Lietuvoje, nesuprato kalbos. „Pirmieji dešimt metų kitoje šalyje visada yra sunkiausi, – juokauja Robertas. – Taip atsitiko ir man.“

Pasak vyro, lietuvių kalba jam pasirodė nepaprastai sunki.

„Lietuvių kalba buvo nepanaši į jokią man žinomą kalbą, – pasakoja Robertas. – Jeigu slovakų, čekų ar net rusų kalbose gali atrasti panašumų į lenkų kalbą, tai lietuvių kalba buvo visiškai kitokia. Mokytis jos man buvo tas pats, kaip mokytis vengrų kalbos.“

Pasak Roberto, jis kurį laiką vertėsi su savo skurdžiomis rusų kalbos žiniomis, kurios kažkada mokėsi mokykloje.

Pažintis su seserimi Michaela

Su Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso vadove seserimi Michaela Rak Robertas susipažino 2012 metų pasaulio futbolo čempionato rungtynių transliacijos metu Vilniaus Lenkų kultūros namuose.

„Pokalbis su seserimi Michaela buvo labai paprastas, – prisiminė Robertas. – Vienas kitam pasisakėme, iš kurios Lenkijos vietos esame, ką veikiame Lietuvoje.“

Sesuo Michaela papasakojo, kad Vilniuje vadovauja hospisui, papasakojo apie jo veiklą.

„Nors aš ne medikas, tačiau turiu techninį išsilavinimą, moku įvairių dalykų, – pasakoja Robertas. – Paklausiau, gal kažkuo galiu padėti hospisui?“

Sesuo mielai pakvietė jį apsilankyti hospise, susipažinti su jo veikla.

Pasak Roberto, apsilankymas hospise jam ne tik patiko, tačiau jis iškart pamatė, kuo galėtų hospisui padėti.

Taip vyras tapo hospiso savanoriu.

„Kartais manęs klausia, kodėl aš padedu hospisui, kam man to reikia? – dalinasi mintimis Robertas. – Į šį klausimą man nėra sunku atsakyti – padėdamas hospisui aš jaučiuosi gerai, matau, kad mano pagalba ten yra reikalinga.“

Pasak Roberto, jam teko kalbėtis apie tai su kitais hospiso savanoriais. Jų mintys buvo panašios.

„Labai įsiminiau vieno savanorio iš Ščecino žodžius, – pasakoja Robertas. – Jis pasakė paprastai: „Aš jaučiu, kad hospisas duoda man žymiai daugiau, negu kad aš duodu jam...“

„Visi mes senstame, sergame ir ateis toks laikas, kai mums patiems prireiks pagalbos, – dalijasi mintimis Robertas. – Taip bus visiems, nei vienas to neišvengsime...“

Pasak vyro, nepaisant to, kiek laiko žmogui liko gyventi – pusę metų, mėnesis ar bent savaitė, jis tą likusį laiką nori pragyventi oriai, nesikankinti skausmuose, būti apsuptas žmonių, kurie jam gali ir nori padėti.

Hospisas kaip tik ir padeda žmogui iki pat paskutinės jo gyvenimo akimirkos išlikti oriam, nejausti skausmo, būti apsuptam jam norinčių padėti žmonių.

Jaunos moters mirtis

„Vieną dieną aš pamačiau vaizdą, kuris mane sukrėtė iki širdies gelmių,“ – prisimena Robertas.

Pasak vyro, jis kažkokiu klausimu buvo atvykęs į hospisą ir laukė ateinant direktorės.

„Staiga pamačiau du vyrus iš laidojimo namų, kurie nešė nedidelį uždengtą kūną, – pasakoja Robertas. – Jie nešė jį į savo autobusiuką, kuris jų laukė kieme.“

Robertas paklausė hospiso darbuotojos, kas mirė?

„Jauna moteris, – atsakė ši. – Kokių 35-erių metų.“

Tuo metu Robertas pamatė netoli hospiso išėjimo stovintį vyrą su dviem nedideliais vaikučiais. Jie lyg suakmenėję žiūrėjo į išnešamą nedidelį kūną.

Tai buvo tos jaunos moters šeima, jos vyras ir jos mažyliai.

„Aš supratau, kad dabar matau vieną sunkiausių akimirkų šio vyro ir jo mažiukų vaikučių gyvenime, nes dabar jis turi rasti stiprybės jiems pasakyti, kad jie jau nebeturi savo mylimos mamytės ir kad ji jau niekada jų neapkabins...“ – pasakojo Robertas.

Robertas matė, kaip tam žmogui buvo sunku.

„Vyras žinojo, kad jis negali sau leisti palūžti, negali pradėti raudoti, – susijaudinęs kalbėjo Robertas. – Jis suprato, kad turi būti tvirtas, kaip ta uola, į kurią jo vaikai gali atsiremti, nes visas jų iki šiol buvęs pasaulis sudužo ir subyrėjo į smulkias skilteles...“

Vyras didelėmis pastangomis visgi sugebėjo susitvardyti. Jis tvirtai priglaudė vaikučius prie savęs.

„Tame paprastame geste aš pamačiau didžiulę stiprybę,“ – pasakoja Robertas. – Jos taip reikia kiekvienam, kuris netenka savo artimiausio žmogaus...“

Pasak Roberto, jis iki šiol prisimena tą vyrą su mažais vaikučiais. Jie tapo jam nepaprasto skausmo, tačiau tuo pačiu ir stiprybės simboliais.

„Kaip hospiso savanoriai, turime nebijoti padėti žmonėms sunkiausiomis jų gyvenimo valandomis, nors ir kaip tai būtų sunku, – dalinasi mintimis Robertas. – Tai tikrai nuostabiai kilni misija ir aš esu labai laimingas, kad turiu galimybę prie jos prisiliesti.“

Pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Visi geros valios žmonės kviečiami padėti sunkiai sergantiesiems ir skirti 1,2 proc. GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.