„Aš niekada apie save negalvoju kaip apie prezidento žmoną. Esu tik Valdo žmona“, – ne kartą yra sakiusi A.Adamkienė.
Tačiau Lietuvos istorijoje ši moteris visada išliks kaip prezidento Valdo Adamkaus žmona, jo ramstis, neprilygstamoji pirmoji šalies ponia. Prisiminkime, ką ji yra kalbėjusi „Lietuvos rytui“.
– Ponia Alma, jūsų gyvenimas kupinas įvykių. Laiminga vaikystė Telšiuose, šešiolikametė buvote priversta su tėvais trauktis iš Lietuvos. Plaukėte laiveliu į Švediją apšaudant vokiečiams, gyvenote pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Jau susiklostęs gyvenimas Amerikoje ir netikėtas posūkis – grįžote į Lietuvą ir tapote prezidento žmona. Koks įvykis jums labiausiai įstrigęs į atmintį?
– Sunku pasakyti. Juk teko dvi savaites praleisti net kalėjime Rygoje. Traukėmės su tėveliais iš Lietuvos 1944 metais. Ankstų rytą išplaukėme kateriu iš Šventosios Švedijos link. Mus apšaudė pakrantės sargyba jau tik išplaukusius, bet sugebėjome pasprukti.
Vakare netoli Švedijos krantų mus sulaikė vokiečių karinis laivas ir parplukdė į Rygą. Uždarė į kalėjimą. Prisimenu, kaip mama mane su sesute nakčiai guldydavo po stalu, kad neužgraužtų nuo lubų krintančios blakės. Ir tą šlykštų kalėjimo maistą.
Po dviejų savaičių mūsų, kalinių, koloną nuvarė Rygos gatvėmis į uostą ir deportavo į Vokietiją. Tėvelį paliko kasti apkasų. Tik po kurio laiko jam pavyko pabėgti ir susirasti mus Vokietijoje.
– Esate sakiusi, kad jūsų namai visada buvo pilni giminaičių, vaikų. Tačiau kai svečiai išsiskirsto, likusios tuštumos drauge su jais neišginsi. Ar nepasvarstydavote, kad galite įsivaikinti kūdikį?
– Labai daug apie tai su Valdu galvojome. Tikrai ketinome. Bet atsitiko taip, kad sesuo anksti išsiskyrė – liko viena su trimis vaikučiais. Gyvenome viename name. Vaikams reikėjo ir daugiau dėmesio, ir griežtesnės rankos. Valdas mielai ėmėsi to vaidmens, ir mes daug laiko praleisdavome su sesers vaikais.
– Esate pasakojusi, kad jaunystėje jūsų vestuvių pabrolys, pakvietęs šokti, sušnibždėjo: „Tavo sesuo kaip orchidėja, jai reikia priežiūros. O tu kaip vijoklis, prigysi visur.“ Sakėte, kad tada net nusiminėte pavadinta vijokliu.
– Tą akimirką aš gal ir nuliūdau, kad nesu orchidėja. Kai šventėme auksines vestuves, tas pats pabrolys vėl mane išvedė šokti.
„Aš tau nieko nebesakysiu“, – pašnibždėjo į ausį.
– Gyvenimas parodė, kad jūsų pabrolys buvo teisus. Jūs puikiai prigijote ir Lietuvoje. Vis dėlto kada buvote laimingesnė – tada, kai rūpinotės savo svečių namais Tabor Farmoje, ar kai su vyru teko susitikinėti su karaliais, karalienėmis ir prezidentais?
– Manau, kad mes visada buvome laimingi ir patenkinti savo gyvenimu. Kol buvome pajėgūs, gyvenimas buvo labai įspūdingas, prasmingas, nes galėjome įgyvendinti savo svajones, atlikti darbus.
Lietuvoje aš supratau, kad esu žmonėms įsipareigojusi, privalau atlikti tas pareigas.
– Prisimenu jus per Lietuvos prezidento rinkimus 1997 metais. Jūs kukliai sėdėjote kamputyje, nedaug ką pažinojote ir neatrodėte labai laiminga. Esate sakiusi, kad tokia vieniša nesijautėte net tada, kai jaunutė emigrantė išlipote į Amerikos krantą. Lietuvoje neturėjote nė vienos draugės.
– Draugių atsirado vėliau. Ypač išgyvenau dėl to, kad nebeturėjau judėjimo laisvės. Valdui tapus prezidentu buvo pasakyta, kad negaliu pati vairuoti. Skyrė automobilį, vairuotoją. Gailiuosi tos laisvės. Man labai patikdavo vairuoti. Amerikoje, jei kas spausdavo širdį, sėsdavau ir važiuodavau, ypač į gamtą kaimo keliukais.
Tai mane ramindavo. Juk visko gyvenime vienu metu neturėsi.
– Nenorėjote, kad vyras taptų Lietuvos prezidentu?
– Jei šeimoje negali išsakyti savo nuomonės – kažkas negerai. Pasakyt pasakau, ir gana aštriai. O paskui pagalvoju: „Kokią aš turiu teisę primesti savo norus? Jei jis paklausys ir bus nelaimingas, ar man tai ne sunkesnė našta?“
– Tačiau per inauguraciją jūs švytėjote – nė lašelio nuovargio, nė pėdsako abejonių.
– Kai apsisprendžiu, turiu eiti tik į priekį. Mano persilaužimas įvyko filmuojant reklaminį kreipimąsi į Lietuvos moteris paskutinę rinkimų agitacijos dieną. Filmavimas ėjosi sunkiai, aš neįpratusi stovėti prieš kamerą ir sakyti svetimus žodžius.
Paprašiau, kad man leistų kalbėti savais žodžiais. Ir supratau, kad turiu sakyti tik tai, kuo pati tikiu, kitaip žmonės nepatikės. Taip atsirado mano pačios apsisprendimas.
– Jūsų linksma mama yra išdavusi man paslaptį, kad jūs nuo vaikystės įpratusi bendrauti su prezidentais. Kažkokiame renginyje Šiauliuose, kuriame lankėsi ir prezidentas Antanas Smetona, jūs, trimetė, mamai pareiškėte: „Eisiu pas Septomą.“ Pribėgote prie prezidento ir pasisveikinote: „Labas, prezidente Septoma!“ Ar mokėjimas bendrauti – būtina prezidento žmonos savybė?
– Man niekada nebuvo sunku bendrauti su žmonėmis. Mes pradėjome nuo paprastų darbininkų, abu kilome į viršų, Valdas ėjo ir aukštas pareigas, tekdavo susitikti su įtakingais JAV pareigūnais. Kai atvykau į Lietuvą, problemų taip pat nekilo. Kalbėdama su žmogumi negalvoju apie jo užimamą padėtį. Stengiuosi suprasti, koks jis žmogus.
– Į Lietuvą grįžote gyventi po daugiau nei 50 metų. Jūsų vyrą darbe supo patarėjai. O jūs pati turėjote susirasti vietą nepažįstamoje visuomenėje, prisitaikyti, susivokti Lietuvos tikrovėje, išmokti skirti tikrą draugiškumą nuo meilikavimo.
– Neslėpsiu – buvo labai sunku! Buvau iš pradžių sutrikusi. Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą 1974 metais, man buvo didelis smūgis. Jaučiausi svetimesnė nei tada, kai kaip pabėgėlė išlipau į nepažįstamos Amerikos krantą. Neradau Lietuvoje nė vienos draugės. O gal jos nenorėjo su manimi susitikti?
Dabar nebesijaučiu tokia svetima. Kai Valdas tapo prezidentu, pasipylė ir buvusių draugių skambučiai. Bet to nuoširdumo jau nebejaučiau.
Aš pripratusi būti viena. Dažnai būnu viena, bet nesijaučiu vieniša. Visada žinau, kad mano vyras netoliese, kad mes drauge.
– Kokius jausmus išgyvenote anuomet, 1998 metų vasario 26 dieną, kai jūsų vyras pirmą kartą buvo inauguruotas Lietuvos prezidentu?
– Bandysiu prisiminti... Viskas buvo nerealu, toks žodis geriausiai tiktų. Nes nebuvau įsitikinusi, kad Valdas laimės. Bet kodėl nepabandyti? Aišku, labai jaudinausi.
– Ar turėjote daug darbo rengiant V.Adamkaus inauguraciją?
– Mano nuomonės niekas neklausė. Supratau, kad turiu pati pasirūpinti bent tuo, kaip atrodysiu.
Mūsų su Valdu nuomonės klausė tik dėl keturių vakarinių pokylių, kokius žmones norėtume matyti.
– Užsiminėte, kad prezidentu išrinko vyrą, o ne mane. Bet kokį matėte savo vaidmenį kaip prezidento žmona? Turbūt turėjote patirties stebėdama Amerikoje pirmųjų ponių veiklą, padėtį? Ar ir Amerikoje pirmoji ponia puse žingsnelio eina už prezidento?
– Tikrai taip. Aš supratau, kad esu tik priedas. Kažkur lįsti į priekį, pretenduoti į dėmesį nereikia. Man tai buvo nepriimtina.
Kuo mažiau, tuo geriau. Vyras jau pavargsta darbe. Ir jei namie dar reikia diskutuoti, negali atsipalaiduoti, būti toks, koks visuomet buvai... Mano pareiga suteikti jam ramybę, kad pailsėtų, nes jo darbas labai reikšmingas.
– Vis dėlto, regis, įvedėte ir naujų tradicijų Prezidentūroje, nors sakėte, kad nesikišote į vyro darbą.
– Taip, norėjosi, kad darbuotojams čia būtų malonu. Švęsdavome Kūčias drauge su Prezidentūros darbuotojais, jų vaikais. Kasmet prieš Kalėdas mes sukviesdavome juos, pasveikindavome vieni kitus, laužydavome paplotėlius.
Pagalvojau, kad reikėtų, jog žmonės prisimintų. Gal 2000 metais surengėme vakarienę Baltojoje salėje prie staliukų su gėlėmis, žvakėmis. Visiems – ir tiems, kurie kiemą šlavė ar tvarkė ūkį. Įeidami į salę jie išsitraukė numeriukus ir rasdavo savo stalą.
Visus sumaišėme, ir mes su Valdu sėdėjome prie atskirų stalų. Kiekvienam prie lėkštės buvo dovana – sidabrinės spalvos stikliniai burbulai. Ant kiekvieno žaisliuko Valdas buvo pasirašęs. Aptarnavo „Stikliai“, mes patys padengėme visas išlaidas.
Žmonėms buvo šventė. Prisimenu, po to prie manęs priėjo mūsų rezidencijos kiemsargis su žmona, tvarkingai apsirengęs, su kostiumu, ir pasakė: „Niekad nebūčiau patikėjęs, kad Prezidentūroje sėdėsiu prie stalo su prezidentu ir mane taip aptarnaus. Čia mums dovana visam gyvenimui.“ Buvo malonu tai išgirsti.
– Po dviejų kadencijų V.Adamkus atsisveikino su savo pareigomis ir Prezidentūra. Kokią dabar prisimenate jau paskutinę dieną, tą rytą, kai nustojote eiti ir pirmosios ponios pareigas? Su palengvėjimu, liūdesiu?
– Atsisveikinimas vyko Katedros aikštėje, buvo surengtas paradas. Ant pakylos stovėjau su Vyriausybės, Seimo nariais. Valdas eina su Dalia Grybauskaite, sveikinasi.
Staiga man ėmė darytis negera. Jaučiu, kad galiu nugriūti. Netoliese stovėjo Andrius Kubilius.
Prislinkau prie jo: „Atsiprašau, ar galiu į jus įsikibti?“ Jis suprato, matyt, davė ženklą apsaugai, ir atėjo du Valdo apsauginiai ir nežymiai mane išvedė. Atvedė iki automobilio, atsiguliau ant galinės sėdynės. Iš lėto išvažiavome. Palengva važiavome, kur nėra daug žmonių. Ir prieš pat Prezidentūrą sugedo automobilis!
– Prezidento apsaugos automobilis?
– Na, taip... Ir žiūriu, kad Valdas eina per aikštę atsisveikinti...
– O jūsų nėra?
– Taip, aš pusiau gulom automobilyje. Kol Valdas priėjo prie mašinos, jau buvau pasodinta į kitą automobilį. Tikrai būčiau ten nualpusi. Nesuprantu, kas man nutiko.
Buvo, aišku, įtampos. Kol negrįžome į namus, Valdui nieko nesakiau, nenorėjau jaudinti.
– Per užsienio vizitus prezidentai aptarinėja valstybių reikalus, žmonoms – kita programa. Atrodo, nieko ypatinga kavutės pagerti ar muziejų aplankyti. Tačiau skaitydama prezidento V.Adamkaus prisiminimus supratau, kad žmonos indėlis į vizito sėkmę labai didelis, nors dažnai nematomas. Sugebėjote užkariauti net Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II simpatijas.
– Ačiū už gražius žodžius. Pirmą kartą su ja susitikome Bakingamo rūmuose, kai mūsų bičiulis Mstislavas Rostropovičius pasikvietė į savo jubiliejų.
Didžiulėje menėje mes buvome vieninteliai nekarūnuoti asmenys, kukliai stovime nuošalyje. Staiga prieina adjutantas ir sako: „Karalienė nori jus matyti.“
Einame per visą salę, matau, Valdas sutrikęs, mąsto, ką reikėtų pasakyti. Prieiname, ir karalienė pirmoji linksmai sako: „Noriu padėkoti jums už šiltą mano sūnaus Charleso priėmimą. Jis nuolat man kalba, kokia nuostabi šalis Lietuva.“ Ir visas oficialumas dingo.
O kitą kartą pagal protokolą atvykome į pilį Škotijoje pakviesti Jų Didenybių.
Buvo praėjusi tik savaitė po mano mamos mirties. Pasikalbėjome, atsidaro durys. Tai reiškia, kad pokalbis turi būti baigtas. Bet karalienė kalba toliau.
Atsidaro antrą kartą, karalienė nereaguoja. Kalbamės apie bendrus dalykus. Durys atsidaro trečią kartą.
Tada atsisveikindama ji man pasakė: „Labai užjaučiu dėl mamos mirties. Žinau, ką tai reiškia, neseniai pati palaidojau savo šimtametę Karalienę Motiną.“ Ir tik tada prasidėjo jautrus ir nuoširdus mūsų pokalbis. Kai karalienė atvyko į Lietuvą, mes šiltai bendravome kaip bičiulės.
– Kai jūsų vyrą išrinko prezidentu, pasirinkote veiklos sritį – padėti vaikams. Įkūrėte Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą. Ar dėl to, kad tai pasaulyje įprasta prezidentų žmonų veikla? O gal jautėte turinti daug dar neatiduotos motiniškos šilumos?
– Aš apsisprendžiau staigiai, kai per pokalbį radijuje mūsų, pretendentų žmonų, paklausė: ką veiksite, jei jūsų vyrą išrinks prezidentu?
„Norėčiau dirbti labdaros darbą vaikams“, – atsakiau. Už tai gavau daug kritikos. Esą tai amerikoniška, lietuviai neįpratę elgetauti.
Tai mane dar labiau paskatino imtis tos veiklos. Aš pati gyvenime esu gavusi daug labdaros, kai su tėveliais be šaukšto atsidūrėme Amerikoje. O ypač norėjau padėti kaimo vaikams.
– Rūpinotės daugeliu vaikų. Bet gal turėjote tokį globotinį, kuriuo rūpinotės pati asmeniškai kaip savo vaiku?
– Atspėjote, nors čia mūsų su vyru paslaptis. Globojome berniuką, kurį augino viena močiutė. Kas mėnesį siuntėme jiems pinigų jau daug metų. Bet nei jis, nei močiutė nežinojo, kas tie rėmėjai. Mes nusprendėme, kad taip bus geriau.
