Buvusių žurnalistų nebūna: A. Čekuolis iškamantinėjo slaugos namuose jį aplankiusį A. Valujavičių

Į Lietuvą sugrįžusį keliautoją Aurimą Valujavičių užgriuvo dėmesio lavina. Daugybė susitikimų, filmavimų ir kitų, su jo didžiąja gyvenimo kelione susijusių reikalų. Vaikinas sako, kad miegui lieko vos 4–5 val. per parą.

 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
 A.Valujavičius ir A.Čekuolis.<br>I.Mikelkevičienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

2023-05-31 14:25

Tačiau vienam susitikimui jis mielai rado laiko. Nes jo jau seniai norėjo. Taip vieną saulėtą rytą Aurimo automobilis sustojo prie Trakuose įsikūrusių slaugos namų „Addere Care“, kur šiuo metu gyvena rašytojas ir jūreivis Algimantas Čekuolis.

Čia vyrai iš širdies pasikalbėjo. Beje, pokalbio metu paaiškėjo, kad buvusių žurnalistų nebūna – Algimantas mielai grįžo prie užsiėmimo, kuriam paskyrė didelę savo gyvenimo dalį.

Ištrauka A. Valujavičiaus ir A. Čekuolio pokalbio.

– Iš patirties galiu pasakyti, kad mylinčių jūrą jūreivių nedaug. Gali mėgti paplūdimy ar kopose nuogas vartytas. Bet atvira jūra – žmogui svetima stichija. Tačiau jūra būtina, kad jaunas žmogus, jaunuolis, įprastų nugalėti. O kaip tau, ar pamilai ją? Tik atsakyk atvirai. Pasikapstęs savyje.

– Ruošdamasis kelionei daug treniravausi jūroje. Bet vandenynas man mielesnis. Iš vienos pusės – jis pavojingesnis, tačiau kartu ir ramesnis. Bangos jo aukštos, lėkštos, nėra tokio staigaus lūžimo. Kelionėje teko patirti, ką reiškia būti supamam 4 m aukščio bangų. Pirmą dieną net jūros liga susirgau. Bet manęs tai negąsdina. Iš valties bangos mane išvertė vos vieną kartą.

– Ar jautiesi nugalėjęs vandenyną?

– Ne, tikrai ne. Džiaugiuosi, kad vandenynas man leido jį perplaukti ir išpildyti savo svajonę. Už tai aš jam labai dėkingas.

– Kaip tau kilo idėja pasileisti per Atlantą valtele?

– Na, aš nesu pirmasis sumanęs tai padaryti. Net ir mano irklinė valtis, su kuria plaukiau, vienokiu ar kitokiu maršrutu Atlantą prieš mane jau yra perplaukusi tris kartus. Aš esu ketvirtas tai padaręs jos šeimininkas. Beje, penkto nebus, nes valties parduoti neketinu. Perduosiu ją jūrų muziejui.

– Ar kelionėje viskas buvo taip, kaip tikėjaisi?

– Šiai kelionei pradėjau ruoštis dar 2021 m. Per dvejus metus surinkau daugybę informacijos, konsultavausi su patyrusiais žmonėmis. Stengiausi apgalvoti kiekvieną detalę. Nes išplaukus nepakoreguosi. Žinoma, vandenyne gali „ištikti gyvenimas“, bet esminius dalykus buvau gerai apgalvojęs.

Didelių staigmenų nebuvo. Bet nesklandumų, aišku, kilo. Pavyzdžiui, vienu metu buvo sutrikęs elektroninis vandens gėlintuvas. Tai prietaisas, slėgio pagalba išgėlinantis vandenyno vandenį – druskas ir visa, kas jame ištirpę. Tokį vandenį gėriau. Sugedus prietaisui, teko imtis kitos galimybės, kurią buvau numatęs – turėjau dar ir mechaninį vandens gėlintuvą. Tiesa, ne tokį patogų.

Sulaužė vandenynas ir mano irklą. Tačiau ir tam buvau pasiruošęs – turėjau atsarginius.

– Kuris momentas buvo sunkiausias?

– Pagavau save, kad bene sunkiausia buvo tada, kai tik išplaukus gruodžio 26 d., pamečiau iš akių Ispanijos krantus. Atsidūriau vienas atvirame vandenyne. Kur nematyti nei krantų, nei jokių ženklų. Tai žmogui neįprasta būsena. Buvo nejauku. Tačiau netrukus susirikiavo rutina. Kai žinai, kada irkluoti, kada ilsėtis, kada valgyti, kada išlyginti kryptį – tada viskas paprasčiau.

Jei kam atrodo, kad irtis valtimi per Atlantą yra jėgos kelionė, tai galiu patikinti, kad ten pirmiausia – psichologija. Džiaugiuosi, kad man su savo mintimis pavyko gana gerai susitvarkyti.

Beje, pavojingiausia vandenyne ne atviras kelių kilometrų gylio vanduo, o salos. Man teko gerokai paplušėti naviguojant pro Karibų salas ir po to jau prie Bahamų.

– Kas ragino nepasiduoti?

– Noras mėgautis procesu. Nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Man malonu irkluoti. Buvo dienų, kai dėl didelio ir nepalankaus vėjo tekdavo išskleisti parašiutinį inkarą ir pralaukti. Jei pusę dienos negalėjau irkluoti, tas laikas man prailgdavo. Norėjau kuo greičiau atsisėsti ir vėl paimti irklus. Ir artėjant prie finišo darėsi truputį gaila, kad visa tai tuoj pasibaigs.

Noro pasiduoti nekilo išvis. Aš du metus ruošiausi šiai kelionei ir siekiau išpildyti savo svajonę. Manyje buvo ir yra didelis kelionės ir iššūkių alkis.

– O kas vandenyne patiko labiausiai?

– Bene gražiausias akimirkas vandenyne man dovanojo gyvūnai. Pro šalį ar net po valtimi praplaukiantys banginiai – labai didingas vaizdas! Smagu buvo justi ir žaismingų delfinų draugiją. Jie palydėdavo mano valtį. Nors neilgai, nes plaukti greta 2–3 mazgų greičiu plaukiančios valties jiems buvo nuobodoka.

– Ar sutikai laivų su lietuviška vėliava?

– Už 3 jūrmylių nuo manęs praplaukė lietuviška „Ambersail“ jachta. Įgula bandė su manimi susisiekti. Bet tuo metu aš irklavau. Buvo naktis. Kai kiek vėliau radare pamačiau juos, bandžiau susisiekti aš, bet jie neatsakė. Taip ir prasilenkėme nesusimojavę. Įgula dalyvavo varžybose, startavo Žalio kyšulio (port. Cabo Verde) saloje.

– Ar buvo norinčių tave „gelbėti“?

– Taip! Pirmiausia pagalbą pasiūlė netoliese plaukiantis konteinerinis laivas. Kapitonas su manimi susisiekė ir paklausė, ar man viskas gerai. Susimojavome su juo ir išsiskyrėme savomis kryptimis. Pagalbą siūlė ir šeši pramoginio katamarano keleiviai. Jie susisiekė su manimi ir sako, matom, kad judi vos 2–3 mazgais, gal burė sulūžo? Jiems iki Bahamų buvo likę kelios dienos. Man – 40.

– Sąvokos „gera“ ir „bloga“ jūroje keičiasi. Kas pasikeitė tau?

– Taip, blogų dalykų iš tikrųjų liko mažiau. Išlipus į krantą supranti, kaip gerai mes gyvenam. Naujai pribloškė perkrautos parduotuvių lentynos, kurias mes turime Lietuvoje. Vandenyne nuo viso to buvau atpratęs. Išmokau gyventi tik su pačiais būtiniausiais daiktais, kurių žmogui tikrai užtenka.

Manau, kad po šios kelionės tapau ramesnis žmogus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.