Kai su verslo konsultantu Tomu Kriščiūnu (52 m.) tariausi dėl interviu, pasikalbėti jis mane pakvietė į Vilniaus viešbučio „Pacai“ restoraną. Atsisakiau pagalvojusi – susitinku su vyriškiu, išgyvenusi bankrotus ir gyvenimo nuopuolius, kur čia jam „Pacai“?
Pasirinkau paprastesnę sostinės Senamiesčio kavinę. Bet atėjusi vietoj gyvenimo sulaužyto žmogaus pamačiau elegantišką, besišypsantį vyriškį.
Praeityje buvęs populiaraus 15 kavinių tinklo „Caffe Rosso“ savininkas įveikė ilgą nuopuolių kelią.
Pradedant nuo to, kai griuvo verslas ir asmeniniai santykiai, nuo tų vakarų, kai iš balkono žvelgdavo žemyn svarstydamas, ar pavyktų iškart užsimušti, ir baigiant tuo, kai Saudo Arabijos princo Salmano al Suderi buvo pakviestas vadovauti jo archyvo ir dokumentų tvarkymo verslui Bahreino Karalystėje. Ir vėl tapo klestinčiu verslininku bei laimingu trijų vaikų tėvu.
Kompleksai – našta
„Patogiai įsitaisau odiniame lėktuvo krėsle: prasideda mano kelionė į naują pasaulį, naują gyvenimą – skrendu į Bahreino Karalystę“ – taip prasideda T.Kriščiūno knyga „500 dienų su Saudo Arabijos princu“, kuri neabejotinai ne vieną vyriškį Lietuvoje išgelbėjo nuo savižudybės ir padėjo pakilti iš dugno po patirtų smūgių, rasti kelią iš bankroto duobės į visavertį gyvenimą.
„Tiesa ta, kad gyventi visada verta. Net tada, kai viskas sugriūva, kai žlunga verslas, santuoka, draugystės, asmeniniai santykiai. Kai gyvenimas smūgiuoja ir smūgiuoja, kai apninka mintys apie savižudybę, verta keltis ir eiti toliau. Laikui bėgant depresiją ir smūgius paverčiau gyvenimo pamokomis. Kai atsiduri gatvėje beveik 40-ies, tai padaryti labai sunku, bet įmanoma.
Kai ėmiau analizuoti, kas man atsitiko, supratau, kad viską dariau dėl savo vaikystės kompleksų. Jų turėjau labai daug. Augau sovietinėje kauniečių vidurinės klasės šeimoje. Mama – gydytoja, tėtis – inžinierius. Prie jokio lovio jie nepriėjo. Atlyginimai – 120 rublių, pinigų visada trūksta.
Išsigelbėjimas – močiutė kaime. Išveždavo mane visai vasarai. Ravėdavau įkritęs į vagą runkelius, nes kolūkis už tai išskirdavo kelis maišus cukraus. Šeimai uždirbdavau, būdavo su kuo virti kompotus ir uogienes“, – pokalbio pradžioje Tomas nusikėlė į vaikystę.
Jis prisiminė tais laikais girdėdavęs, kad verslas, turtas – blogis. Bet matė, kad visi, kurie kur nors prieina, kombinuoja, sukčiauja, tempiasi į namus ką nusigvelbę. Matė, kad auklėjama vienaip, o gyvenime būdavo kitaip.
„Nesu sutikęs darbštesnių žmonių už savo tėvus. Bet ką jie užgyveno? Matyt, tada man ir ėmė suktis galvelėje mintis – kažką turiu pats įrodyti, pabėgti nuo nepriteklių.
Kaune „Alaska“ striukė ar „Adidas“ treningai buvo šaunumo ženklai. Aš neturėjau, bet svajojau turėti. Tai buvo ne tik šaunumo įrodymas, bet ir geresnio gyvenimo simbolis. Troškau jo. Įrodyti, kad esu šaunus. O man atitekdavo brolio panešioti drabužiai. Jau darželyje supratau, kad noriu prasimušti į žmones, kad mane pastebėtų, gerbtų, vertintų kaip šaunų. Bet gyvenimas dalijo daugiau sprigtų nei dovanų“, – atviravo T.Kriščiūnas.
Panoro savo verslo
Aukštąjį mokslą Tomas baigė geriausiais įvertinimais, bet nerado tinkamo darbo. Teko dirbti paprastu darbininku konditerijos fabrike, keramikos gamykloje, kur jo diplomo niekam nereikėjo.
Vėliau pasisekė gauti neblogą darbą Suomijoje. Bet ten neliko.
„Man buvo jau 28-eri. Jaučiau, kad noriu daugiau, kažką sau ir kitiems įrodyti. Tas noras, matyt, atėjo iš to vaikystės nepasitikėjimo savimi, tų nepriteklių. Grįžau į Lietuvą. Gavau gerą darbą – tarptautinės transporto įmonės pardavimų vadovo, solidų atlyginimą. Bet panorau dirbti ne kitiems, o sau, nes toks buvo laikas“, – prisiminė Tomas.
Pašnekovas neslėpė, kad imtis verslo jį masino ne tik didesni pinigai, bet ir noras keliauti po pasaulį, nes geografija, istorija buvo jo mėgstamiausi dalykai. Pinigų jau buvo, bet troško daugiau.
– 2007 metais pradėjau savo verslą. Sudariau sutartį su kavos įmone „Segafredo Zanetti“, Šveicarijoje užsisakiau kavos aparatų. Ėmiau pardavinėti kavinių, restoranų įrangą, kavos aparatus. Neblogai sekėsi. Bet užkibau ant tuo metu madingos minties – reikia didinti apyvartą, kapitalą, plėstis, kuo daugiau uždirbti per trumpiausią laiką, – prisipažino T.Kriščiūnas.
– Ir šiandien manote, kad tai buvo klaida?
– Taip! Man pasiūlė pačiam steigti kavines. Neva kavos aparatų parduodi vieną ar du per mėnesį, o iš kavinių kasdien lis pinigais. Iškart suveikė ir emocijos – žmonės skanaus kavą, ji gardžiai kvepia, visi laimingi. Dėl tų emocijų nemažai žmonių užkimba. O kad šiame versle didžiulė konkurencija, reikia samdyti, išlaikyti personalą – nepaskaičiuoji.
– Sakoma, kad vyrai dažniau nei moterys mėgsta rizikuoti, stačia galva metasi į sumanytą projektą negalvodami net ar turi tam pradinį kapitalą. Ar tiesa?
– Greitai supratau, kad tai tiesa. Per 2007 metų Velykas atidariau pirmąsias ledų, sušių, kavos kavinukes. Į verslą sumečiau turėtus 80 tūkst. litų, užstačiau naują butą Žvėryne, iš kelių bankų pasiskolinau 1,5 mln. litų. Įrangą, baldus pirkau išsimokėtinai.
Mano kavinukės „Caffe Rosso“ – jau Vilniaus, Kauno, Klaipėdos „Akropoliuose“, „Oze“, „Panoramoje“, Kauno „Megoje“. Viena, antra, trečia... Jau penkiolika! Skyniau pergales!
– Jautėte, kad įveikėte savo vaikystės kompleksus? Pildėsi jūsų svajonės – laisvas, nepriklausomas, gerbiamas verslininkas. Svarbiausia tikriausiai buvo įrodyti savo pranašumą, naują statusą ne sau, o aplinkiniams?
– Būtent. Prisisamdžiau 50 darbuotojų. Dizaineriai sukūrė jaukius kavinukių interjerus. Pirmos dienos puikios – gavome net 10 000 litų pajamų.
Katastrofos nuojauta
Bet netrukus rožinės spalvos išbluko. T.Kriščiūnas prisipažino, kad jau po kelių mėnesių ėmė nujausti atslenkantį krachą.
– Kažkas išeina iš darbo, nėra kuo pakeisti. Kažkas paspaudė ne tą mygtuką – ištirpo ledai, ištekėjo, apipylė svetimas patalpas. Prekybos centras išrašė baudą. 2008-aisiais, atėjus krizei, centrai pakėlė nuomos kainą. Infliacija. Verslas stoja. Supranti – artėja katastrofa.
Bet toliau vaidini aplinkiniams, koks esi šaunus verslininkas. Eini į susitikimus su verslo partneriais išsišiepęs, o širdyje toks stresas, tokia neviltis, kad nebežinai, kur dingti. Supranti, kad imi riedėti į bedugnę. Bet, kita vertus, atsibunda tas vyriškas ego – kaip aš atrodysiu kitų akyse, jei prisipažinsiu?
Nors sau pats prisipažinau, vos ne nuo pirmų savaičių supratau, kad nebus gerai. Kad kažko neapskaičiavau. Po pirmo mėnesio sumokėjau 21 proc. PVM, algas darbuotojams, nuomą ir man pasidarė baisu. Kaip ištrauksiu? Panirau į depresiją, rūkiau kaip kaminas, tapau nervų kamuoliu, – neslėpdamas jaudulio prisiminė T.Kriščiūnas.
– Vyrams baisi gėda prisipažinti, kad gali pralaimėti? Kad gali apsirikti? Kad klysti nėra gėda?
– Žiauriai gėda. Juk ką tik buvau toks šaunus, tiek kavinių pristeigęs, visi ranką spaudė, per petį plekšnojo. Skini pergales, bet kelio pabaigoje matai vieną didelę katastrofą. Imi suprasti, kad versle svajonė be finansinio plano – didžiausia nesąmonė.
Ir vėl – aš nevykėlis? Bandžiau dar suktis, bet prekybos centrai – jokių derybų! Tau kasdien skambina kreditoriai. Kada mokėsi procentus, nuomą, mokesčius „Sodrai“, algas? Jau įsivaizduoji dieną, kai teks išsivežti baldus, įrangą. Kur?
Nuosprendis pačiam sau
– Tomai, jums sunkiausias momentas buvo gal ne turto praradimas, o tas sau pasirašytas nuosprendis – ir vėl nevykėlis? Juk vyras negali kam nors paverkti ant peties, pasiguosti.
– Baisiausia, kad mes, vyrai, ir nemokame paverkti. O antra – kai tokia situacija, ir nebeturime kam. Toks procesas tikrai baisus psichologiškai. Eini į prekybos centrą ir atrodo, kad visi į tave rodo pirštais.
– Žlugo ir jūsų asmeniniai santykiai?
– Taip. Dažniausiai tai kaip standartas – griūva verslas, griūva šeima. Aštuonerius metus gyvenau su drauge. Ji pasakė: „Viso gero.“
Tenka suprasti, kad nelengva gyventi su vyriškiu, kuris tapo nervų kamuoliu, nuo ryto iki vakaro sukančiu galvą, ką daryti? Juk apie meilę jau nebekalbi. Kiti į kurortus važinėja, o tu lakstai po bankus vėl prašydamas paskolų.
Likau skolingas beveik visiems Lietuvoje veikiantiems bankams. Praradau ir įsigytą butą Žvėryne.
Smūgis po smūgio. Jausmas – kad tave visi spardo. Kai pagalvoji, kad jau visi nuėjo, ir bandai stotis ant kojų, spardytojai sugrįžta ir spiria į galvą lemiamą smūgį.
– Vis dėlto nelabai suprantu, kaip tokiu sunkiu momentu jus paliko moteris, su kuria gyvenote nemažai metų? Juk kartu teko patirti ir šilto, ir šalto. Kas parems tokiu momentu, jei ne tavo moteris ar vyras? Gal draugės palaikymas būtų padėjęs išgyventi bankrotą?
– Taip, labai galėjo. Jei būtų pasakiusi – nesikrimsk, ištversim, dirbsim... Bet likau visiškai vienas. Kiek pažįstu likimo draugų, beveik visiems taip nutiko. Gal moteris labiau nori saugumo, aiškumo, matyti savo vyriškį stiprų, o ne depresuojantį.
Išeitis – savižudybė?
– Jūs neslepiate, kad vienintelę išeitį iš tokios nevilties matėte savižudybę. Manote, kad vyrai dažniau nei moterys renkasi tokią baigtį, nes neįstengia rasti pagalbos arba vyriškasis ego neleidžia jiems to ieškoti?
– Tikrai taip. Mes, vyrai, linkę greičiau pasiduoti. Gal priežastis tas mūsų neva vyriškas išdidumas, įkaltas supratimas, kad tik lydimas finansinės sėkmės vyras yra vyras. Turi būti stiprus, patikimas, garantuoti šeimai saugų gyvenimą. Kitu atveju tu – mazgotė. Patikėkite, tai vyrui taip kerta per smegenis, kad jis kitos išeities nebemato.
Paprastai priežastys galvoti apie savižudybę yra kelios. Man jų susidėjo mažiausiai keturios. Kavinės uždarytos, verslas bankrutavo, likau be pinigų, turto likučiai įšaldyti, praradau šeimą, draugę. Kol ryžausi savižudybei, buvo dar alkoholis, cigaretės. Prisigerti, kristi į lovą vakare ir iki ryto nieko negalvoti.
Man buvo 38-eri, ne toks jaunas, kad save paguostum – viskas dar priekyje! Neturėjau net kur gyventi, grįžau pas tėvus.
Įdomiausia, dar prieš bankrotą buvusi darbovietė pakvietė grįžti atgal. Ne, atsakiau, aš savo verslą turiu! Čia buvo dar viena pamoka man – laiku nukirsti, sustoti. Negalėjau net pagalvoti, kad galėčiau užsidaryti. Baisi gėda vyriškiui.
– Kalbate apie vyrišką išdidumą?
– Taip. Jis yra mūsų, vyrų, pergalių garantas, bet kartu ir katastrofų priežastis, nes ištikus nesėkmei bloškia į depresiją, alkoholizmą. Gėda dėl žlugusio verslo, subyrėjusios santuokos ne vieną Lietuvos verslininką privertė pakelti ranką prieš save.
– Jūsų kelią turbūt yra nuėjęs ne vienas verslininkas. Nesulaukėte pagalbos, patarimų iš tokios patirties turinčių žmonių?
– Ne. Todėl dabar ir dalinuosi su vyrais savo patirtimi. Todėl ir parašiau knygą, kad padėčiau. Ir ne vienam mano patirtis padėjo nepasiduoti, negalvoti apie savižudybę, nes tikras gyvenimas yra čia, o gyvenimas po mirties – nežinia.
Gyvenau dar savo jau tuščiame bute Žvėryne, kai vieną vakarą tiesiog supratau – nebėra prasmės gyventi. Aš visą gyvenimą pasmerktas mokėti skolas. Būsiu kaip raupsuotasis, kokia moteris norės su tokiu vyru susidėti? Neturėsiu šeimos. Po tokio fiasko vargu ar gausiu darbo.
Susitelki tik į tokius negatyvius pamąstymus. Lyg ir supranti, kad nesinori išeiti iš gyvenimo, bet reikia. Nes nebežinai, kaip gyventi. Ir taip save ta mintimi užkrauni, taip „užsiciklini“. Tu niekam nereikalingas, esi tik našta, visą gyvenimą uždirbsi centus, iš tavęs visi juoksis. Gėda. O mirtis viską užbaigtų. Dar alkoholis, kuris tuo momentu palengvina visą atsakomybės, mąstymo, išeities ieškojimo naštą.
Gyvenau 6 aukšte, kas vakarą pasižiūrėdavau per balkoną: įdomu, ar nukritęs iškart užsimuščiau?
– Sutinku, kad moterys labiau linkusios išsipasakoti, pasiguosti, pasitarti. Bet negi jūs neturėjote draugų, bičiulių, nebūtinai verslininkų, kurie neleistų būti vienam, pagaliau kažkaip vyriškai paguostų? Neieškojote psichologo pagalbos?
– Buvo draugų. Bet kai susigūži savyje, draugai gal net nesupranta, ant kokios bedugnės krašto stovi. O jei išsikalbėdavome, mane pritrenkdavo posakis: „Viskas bus gerai, Tomai!“ Kaip mane sunervindavo tie tušti žodžiai. Geriau būtų pasakę – ateik pas mane pagyventi. Arba – aš tau padėsiu tuos baldus išvežti. Bet visi tik per petį plojo: „Tomai, susitvarkys!“ Man nuo to tik skaudžiau būdavo.
Taip, moterims tokiose situacijose, manau, paprasčiau. Dabar, kai visa tai pasakoju, man vėl grįžta tie išgyvenimai. Atrodo, vėl suskambės telefonas. Kreditoriai skambindavo kas 5 minutes, net naktį, matyt, įjungdavo automatą: „Kada sumokėsi?“
Kažkodėl vyrams sunku nueiti ir pas psichologą. Dabar juk yra ir Vyrų pagalbos linija. Bet mano patirtis parodė, kad geriausia pagalba yra asmeninis liudijimas. Todėl parašiau tą savo išgyvenimų knygą. Ne sau, o savo likimo broliams. Ir būtent ši knyga padėjo ir padeda mano patirties turintiems žmonėms.
Pakilimas iš duobės
– Kaip jūs vis dėlto išsikapanojote iš tos duobės?
– Atsitiktinai. Vieną vakarą, nežinau, kurį radijo mygtuką paspaudžiau, išgirdau Marijos radiją. Ten apie savo išgyvenimus pasakojo vyrai iš Veiklių žmonių bendrijos. Klausiausi jų prisipažinimų. Vienas buvo priklausomas nuo sekso, kitas – nuo alkoholio, narkotikų, iš trečio verslą konkurentai atėmė... Ir jie taip ramiai, atvirai pasakojo, kaip nusirito į gyvenimo bedugnę.
Mane šios išpažintys paveikė – kad jiems ne gėda dalintis, o aš negalėjau peržengti savo barjero, užsidariau... Jie pajėgė išsikapstyti, gal ir aš galiu? Reikia pabandyti. Kad vienas namie nesėdėčiau, nuvažiavau pas mamą, paprašiau rožinio ir su juo ėmiau vaikštinėti Žvėryne apie bažnyčią, šalia kurios gyvenau. Vėliau per visą miestą į Kazimiero bažnyčią.
Po truputį mečiau gerti, rūkyti. „Jie galėjo, tai ir aš galiu“, – taip ėmiau galvoti. Taip man padėjo tie asmeniniai liudijimai. Žinia, kad ir su tokiomis bėdomis galima gyventi. Ne pasaulio pabaiga.
Ir dar – pamačiau filmą „Forestas Gampas“ su mėgstamu aktoriumi Tomu Hanksu. Jis pasakojo apie savo mamą, kuri mokė – negali pradėti naujo nenutraukęs seno. Mano etapo pabaigai reikėjo šių žodžių.
Pasikviečiau savo kavinių darbuotojus ir prisipažinau – nebegaliu, nukertu verslą, sumokėsiu jums vėliau. Jie suprato.
Tik kai nusprendžiau, kad gyvensiu, ėmiau lipti iš duobės. Tas juodas periodas, kai grimzdau vis gilyn, truko tris ar keturis mėnesius. Supratau, kad niekas nenusižudo per vieną dieną, o tam ruošiasi. Vieni migdomuosius kaupia, kiti vis iš balkono dairosi. Ačiū Dievui, iki to žingsnio nepriėjau.
– Lipti iš duobės visada užtrunka ilgiau nei įkristi. Reikėjo kantrybės, valios? Ypač kai nėra nuo ko atsispirti.
– Taip, bet pamatai, kad virš galvos – šviesa. Pamaniau, įsidarbinsiu nors ir už 400 litų atlyginimą. Prisiminiau močiutės pasakymą: „Kaime iš bado dar nė vienas nenumirė.“
Tėvai davė pinigų, prie Širvintų nusipirkau sodybą, griuveną, už porą tūkstančių litų. Parašiau į laikraštį skelbimą, kad toks ir toks ieško darbo. Atsiliepė olandai, pasiūlė prekiauti santechnikos įranga. Ir bičiulis pasiūlė savo firmoje vadybininko darbą. Pajėgiau jau Vilniuje, Pilaitės rajone, išsinuomoti pigiausią vieno kambario butą, gavau atlyginimą. Sodybą pardaviau.
– Kai sustiprėjote psichologiškai sukūrėte naują šeimą?
– Taip, viskas susidėliojo kartu. Gimė vaikai. Supratau, kad išlipsiu, ir skola nebeaugo. Buvo likę 350 000 litų, bankai sudėliojo grąžinimo grafikus.
Po kurio laiko tapau Estijos kompanijos, užsiimančios archyvų verslu Lietuvoje, pardavimų vadovu. Kompaniją pardavus amerikiečiams estai sumokėjo visas sutartas premijas. 2014–2015 metais pagaliau išsimokėjau visas skolas.
Vėliau gavau ir fantastišką Saudo Arabijos princo, kurį buvau sutikęs vienoje konferencijoje, pasiūlymą – vadovauti jo archyvo įmonei Bahreino Karalystėje.
Taip, juodasis mano verslo periodas užtruko aštuonerius metus, bet aš dabar ir kitiems aiškinu – ne per vieną dieną įšokai į tą bėdą, bet per mėnesį neišsikrapštysi.
Bet didžiausia į depresiją varanti baimė – nežinomybė ir neaiškumas.
Tik pagaliau pasiekęs didžiausią savo pergalę – nugalėjęs baimę, o svarbiausia – įveikęs vyriškąjį išdidumą apsisprendžiau, kad pradėsiu naują gyvenimo etapą. Užuot ką kaltinęs, ėmiau kurti planą, kaip grąžinti skolas.
Nugalėti baimę
– Kaip padėti vyrams, kurie linkę slėpti savo emocijas? Jei anksčiau ar vėliau jos pratrūks, prasidės problemos – ligos, depresija, gal net smurtas prieš artimąjį.
– Blogiausia yra pasakyti „nenusimink, viskas susitvarkys“. Kaip? Savaime? Tikrai ne. Tai bereikšmiai žodžiai. Labiau padėsite, jei patylėsite arba pritarsite minčiai, kad tie, kurie jį atleido, yra kvailiai. O tada klauskite – kuo realiai galite padėti?
Mes, vyrai, nuo mažens mokomi kautis, nepasiduoti, nepralaimėti ir neverkti, visada eiti pirmyn. Ir aš toks buvau. Bet tai neteisinga. Reikėjo, kad kas nors iš artimųjų pasakytų: kuo greičiau pasieksi baisią pabaigą, tuo mažiau kentėsi.
Kartoju, blogiausias patarėjas – baimė. „Tuoj tave išmesim iš darbo, paduosim į teismą...“ Baimė stabdo nuo ryžtingesnio žingsnio, nes bijai patirti vyriško išdidumo krachą. Trapi ta vyriška drąsa... „Niekada nieko nebijok!“ – toks mano svarbiausias patarimas.
Svarbu įveikti išdidumą
– Ko jus išmokė jūsų patirtis ir ko jūs mokote kitus vyrus?
– Nemokau, tik pasakoju. Versle svajonė be finansinio plano – didžiausia nesąmonė. Jei kas nors planuojate atidaryti savo įmonę, grožio saloną neturėdami pradinio kapitalo – nedarykite to.
Kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau norisi būti rimtam. Knieti kuo daugiau bendrauti su linksmais ir kvatojančiais. Pirmas dalykas, jei nori skleisti džiaugsmą, – nereikia laikyti jokių nuoskaudų ar pykčio.
O tai, ką patyrei, – tik gyvenimo sprigtas. Nusikratyk kaip smėlį nuo savo kojų. Niekas, išskyrus tave, nesužinos, kaip tau skauda, grauši tik save. Taip ir padariau – spjoviau visiems tiems bankams, prekybos centrams į barzdą ir gyvenu toliau.
Vyriškasis išdidumas... Reikia žinoti, kad kuriant verslą gyvenimas pasikeis, – nebeliks laisvo laiko, neįdomios bus kitos temos, liks tik verslas.
Dar labai svarbu – nepamiršti dėkoti. Aš dėkoju gyvenimui, Dievui, visatai, žmonai, vaikams, tėvams, gyvenimo pamokoms – buvusiems smūgiams ir sprigtams, kliūtims, kad vėl gyvenu gyvenimą, – kalbėjo T.Kriščiūnas, šiuo metu įsikūręs Kipre ir turintis investavimo Saudo Arabijoje verslą.
