Apsaugoto būsto programa – tai konsultavimo, tarpininkavimo, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos bei gyvenamosios vietos suteikimas bendruomenėje iš dalies savarankiškiems suaugusiems asmenims su psichikos negalia.
Edvardas – vienas iš jų. Jis pasakojo, kad yra našlaitis, nuo mažens augo kūdikių, vėliau vaikų namuose Vilniuje. Mokėsi internatinėje mokykloje, iš kurios buvo nukreiptas mokytis į profesinę mokyklą, kur įgijo statybininko specialybę. Pats labai norėjo įgyti su menu susijusią specialybę Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, bet nebuvo pedagogų ar kitų specialistų, kurie jam padėtų siekti savo tikslo. Supykęs, kad turi mokytis, ko nenori, jis vis daugiau laiko leisdavo gatvėse su įtartinomis kompanijomis, ėmė vartoti alkoholį.
Porą metų jis gyveno gatvėje ir nakvodavo, kur pakliuvę, o tada iš socialinių darbuotojų sužinojo, kad žmonės, turintys psichosocialinę negalią, gali gyventi globos įstaigose (tais laikais jos paprastai buvo vadinamos pensionatais).
Taip 1992 m. prasidėjo pašnekovo kelionė po suaugusiųjų globos įstaigas – jis aštuonerius metus gyveno pensionate Šilutės rajone, paskui buvo perkeltas į Adakavą Tauragės rajone. Jis nesako, kad gyventi šiose įstaigose buvo blogai, bet pačiam rūpintis savo gerove noro nebuvo – jeigu darbuotojas paragindavo pasikloti lovą ar nuvalyti dulkes, tą padarydavo, o iniciatyvos rodyti nematė prasmės. O skaudžiausia buvo tai, kad nebuvo jausmo, jog turi namus.
Vyro gyvenimo sąlygos kiek pasikeitė, kai prieš keletą metų pradėtas vykdyti globos įstaigų pertvarkymas. Tada jis su maždaug 20 likimo draugų persikraustė į Tauragę ir apsigyveno grupinio gyvenimo namuose. Ten visi jau turėjo daugiau veiklos, laisvės, taip pat daugiau atsakomybių – Edvardo pareiga buvo gaminti maistą visiems gyventojams. Ypač jie girdavo įvairias jo pagamintas sriubas, taip pat apsidžiaugdavo, sulaukę cepelinų. Gaminti maistą Edvardui patiko, jis netgi baigė virėjų kursus.
O smagiausia buvo tada, kai jis su drauge Žaneta sužinojo apie apsaugoto būsto paslaugą ir sulaukė galimybės persikraustyti į naujus namus.
Dabar jiedu gyvena dviejų kambarių bute ir savimi rūpinasi patys, tiesa, yra atvejo vadybininkas, kuris prireikus jiems padeda. „Mes tikrai norėjome būti savarankiški – dėl to ir poliklinikos, ir „Sodros“, ir kitus panašius reikalus susitvarkėme patys. Na, tik kai draugė bandė įsidarbinti, pasirodė sudėtinga sutvarkyti dokumentus ir atvejo vadybininkas jai padėjo“, – sakė Edvardas.
Kai draugė dirba, jis savanoriauja „Maisto banke“, o laisvalaikiu tapo – jau ir savo darbų parodą buvo surengęs.
Edvardas tvirtino, kad didesnių sunkumų pradedant savarankišką gyvenimą nekilo. „Kai ko reikėjo pramokti, juk tada, kai gyvenau vaikų globos namuose, nei darbuotojai stengėsi išmokyti buities darbų, nei pačiam to norėjosi... Bet dabar pagaliau jaučiuosi savarankiškas, galiu sakyti, kad pakilau ant kojų – ir einu! Labai gera, kai iš kažkur grįždamas galiu ištarti: „Einu namo“, o kai gyvenau globos įstaigoje, negalėdavau taip sakyti“, – džiaugėsi Edvardas.
Alternatyva institucinei globai
Tokių žmonių, kaip Edvardas, kurie naujus namus rado pagal apsaugoto būsto programą, yra daug daugiau – skaičiuojama, kad šių metų gegužę iš viso Lietuvoje šią paslaugą gavo 160 žmonių, iš jų Vilniaus regione – 46, Kauno regione – 14, Šiaulių – 12, Telšių – 28, Tauragės – 32, Marijampolės – 25.
Vilniaus regioną kuruojanti ekspertė Kristina Maciūtė-Stukanė paaiškino, kad apsaugoto būsto paslauga buvo viena iš keturių projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ dalių. Projektą įgyvendino Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Apsaugotas būstas – tai viena iš apgyvendinimo su parama formų, skirta iš dalies savarankiškiems suaugusiems žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia. Tai žmonės, kuriems reikalinga minimali, subtili pagalba – priežiūros 24 val. per parą jiems tikrai nereikia, bet svarbus reguliarus kontakto palaikymas, bendras sudėtingesnių klausimų sprendimas, nukreipimas, patarimai apie kasdienių reikalų tvarkymą ir pan.
Kitaip sakant, apsaugotas būstas – tai alternatyva iš dalies savarankiškų asmenų globai valstybės institucijose.
Pradėjus įgyvendinti projektą planuota, kad viename būste gyventi galės iki 4 asmenų (kiekvienas turėtų atskirą kambarį), tačiau praktika parodė, kad geriausiai viskas klostosi, kai apsigyvenama po vieną arba dviese – kai žmonių daugiau, gali prasidėti nesutarimai, kažkas užsinori tapti lyderiu ar pan.
Už gyvenimą apsaugotame būste žmonėms mokėti nereikia – jiems iš projekto lėšų apmokama būsto nuoma, internetas, televizija, būsto išlaikymo mokesčiai (nuo šių metų gegužės šį įsipareigojimą perėmė savivaldybės). Už savo lėšas žmonės perka maistą, higienos, medicinos priemones ir kt.
Pataria, bet darbų už žmogų nepadaro
Nemažai žmonių vis dar linkę galvoti, kad apsaugotas būstas yra tas pats, kas socialinis būstas. Tačiau tai – skirtingi dalykai. Apsaugoto būsto gyventojai sulaukia nuolatinio juos aptarnaujančio atvejo vadybininko rūpesčio – darbo dienomis jie pabendrauja kasdien susitikę ar telefonu, kilus skubesniems klausimams yra galimybė susisiekti ir vėlai vakare ar savaitgalį.
„Pagalba, kurios prireikia, būna pati įvairiausia, tarkim, paslaugos gavėjui atvejo vadybininkas padeda atsidaryti banko sąskaitą, užsiregistruoti poliklinikoje ir į ją nueiti – juk kai kurie žmonės, iki šiol gyvenę globos institucijoje, poliklinikoje niekuomet nė nesilankė. Taip pat specialistas padeda susigaudyti, kaip tvarkyti savo piniginius reikalus, kaip planuotis išlaidas – ir to kai kuriems paslaugos gavėjams iki šiol daryti neteko. Kadangi paprastai vienam atvejo vadybininkui tenka 4 žmonės, kuriais jis rūpinasi, jis kiekvienam gali skirti užtektinai dėmesio“, – sakė K.Maciūtė-Stukanė.
Tauragės ir Marijampolės regionus kuruojanti ekspertė Marijona Janavičienė pabrėžė: „Atvejo vadybininkas pataria, bet tikrai nepadaro už žmogų jo darbų – jis padeda jam būti savarankišku.“
Tiesa, į apsaugotus būstus žmonės atsikraustė ne tik iš pertvarkomų globos institucijų – kai kurie jų buvo ir iš bendruomenės, tai yra, iki tol gyveno su savo šeimomis. Tačiau kai kurių iš jų namuose situacija buvo labai sudėtinga arba jais besirūpinę tėvai sulaukė garbaus amžiaus ir jiems tapo sunku rūpintis savo suaugusiais vaikais, turinčiais negalią, kiti tiesiog norėjo įgauti savarankiško gyvenimo įgūdžių – ir jiems visiems apsaugoto būsto paslauga pasirodė tinkama išeitis.
Istorijos su laiminga pabaiga
Gal ir ne visi žmonės, turintys psichosocialinę ar intelekto negalią, pasirengę sėkmingai gyventi apsaugotame būste – kai kuriems reikalinga didesnė priežiūra – bet tikrai yra nemažai tokių, kuriems ši galimybė padėjo atsiskleisti ir pakeisti gyvenimą į gerąją pusę.
„Matėme ne vieną sėkmės istoriją. Tarkim, du vaikinukai iš Pabradėje (Švenčionių raj.) esančios pertvarkomos globos įstaigos apsigyveno kartu, įsidarbino ir gerai sutaria su kaimynais, netgi padeda šalia gyvenančiai močiutei. O vienas vilnietis jau seniai svajojo nukeliauti į kitą šalį, ten, kur šilta, bet nemanė, kad tai realu. Kai jis apsigyveno apsaugotame būste, susirado darbą ir su savo atvejo vadybininke labai detaliai planavosi, kaip reikia taupyti pinigus, kaip planuoti kelionę ir į ją išvykti. Ir jam tą padaryti galiausiai pavyko!“ – pasidžiaugė K.Maciūtė-Stukanė.
Ir pridūrė, kad ypač ją ir kolegas džiugina tie atvejai, kai apsigyvenę apsaugotame būste žmonės ne tik tampa savarankiškesni, bet ir susiranda darbą arba pradeda savanoriauti.
Ne vieną gražią istoriją matė ir M.Janavičienė – be jau minėto Edvardo su Žaneta, tai ir Žilvinas, ir kiti. „Su Žilvinu susipažinau lankydamasi socialinėse dirbtuvėse, tuomet jis gyveno Suvalkijos socialinės globos namų grupinio gyvenimo namuose. Jis prasitarė, jog yra girdėjęs apie apsaugotą būstą, ir paklausė, ar galėtų jame gyventi.
Praėjo nemažai laiko, kol įtikinome įstaigos socialinius darbuotojus ir jo artimuosius, kad Žilvinas galėtų pabandyti gyventi savarankiškai, nes visi abejojo, ar jis sugebės. Jis jau keletą metų tvarkosi savarankiškai su minimalia atvejo vadybininko pagalba. Per tą laiką baigė individualios priežiūros specialisto kursus ir įsidarbino Marijampolės „Carito“ organizacijoje. Pasak jo, svarbu, kad yra žmonių, kurie tiki, kad asmenys, turintys tokią negalią, gali gyventi bendruomenėje, ir suteikia progą tai įrodyti. Už tai jis tiems žmonėms labai dėkingas“, – atsiminė M.Janavičienė.
Pasak jos, dažnai pastebimi teigiami pokyčiai – pagerėja apsaugotame būste apsigyvenusių žmonių savarankiškumo įgūdžiai, padidėja pasitikėjimas savimi, atsiranda saugumo jausmas, gerėja sveikatos būklė.
Kas prisidėjo prie sėkmės?
Būtent Tauragės ir Marijampolės regionai, kurių regioninė ekspertė yra M.Janavičienė, įvardijami kaip tie, kuriuose apsaugoto būsto programa įgyvendinta ypač sėkmingai. Tauragės regione apsaugoto būsto projekte paslaugas gavo 32 žmonės, dabar tokiame būste gyvena 29 (iš jų 24 – Tauragėje, 2 – Pagėgiuose), Marijampolės regione – dalyvavo 25, gyvena 23 žmonės (18 – Marijampolėje, 5 – Šakiuose).
M.Janavičienė sakė: „Aiškaus šių regionų sėkmės recepto pateikti negaliu, tiesiog visi daug ir nuoširdžiai dirbome. Galbūt prisidėjo tai, kad dalis asmenų į apsaugotą būstą atėjo iš grupinio gyvenimo namų, kur jau buvo įgavę šiek tie savarankiškumo. Apskritai grupinio gyvenimo namai – svarbi tarpinė stotelė tarp globos įstaigos ir savarankiško gyvenimo.
Padėjo ir tai, kad iš anksto pradėjome bendradarbiauti su savivaldybių atstovais, kad, projektui pasibaigus, įdirbis nedingtų ir apsaugoto būsto gyventojams nereiktų grįžti ten, iš kur atėję, o savivaldybės sėkmingai jais rūpintųsi toliau. Tauragės ir Marijampolės savivaldybės laiko šią veiklą labai pasiteisinusia ir ne tik ją tęsia, bet ir vykdo plėtrą – šią paslaugą teikia ir naujiems asmenims.“
Tikimasi, kad ateityje Lietuvoje vis daugiau žmonių, turinčių psichosocialinę negalią, gyvens ne globos įstaigose – galbūt, pradėję nuo gyvenimo apsaugotame būste, vėliau jie taps visiškai savarankiški.
Susidomėjusieji apsaugoto būsto paslauga dėl jos gali kreiptis į savo socialinį darbuotoją ar savivaldybės, kurioje gyvena, socialinių paslaugų skyriaus atstovą.
