Apleistus vaikus ligoninėje lankanti Rūta pasidalijo sukrečiančia patirtimi: užtenka būti šalia, kad taptum išgelbėtoju

Ne vienai šeimai, į ligoninės palatą pakliuvusiai su savo atžalomis, yra tekę sutikti vienišų vaikų. Tokius „niekieno vaikus“ dar prieš 12 metų matė ir dėl sūnaus ligos palatų duris varsčiusi Rūta Davidonienė (48 m.).

 Rūta jau trečius metus savanoriauja iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rūta jau trečius metus savanoriauja iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rūta jau trečius metus savanoriauja iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rūta jau trečius metus savanoriauja iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rūta jau trečius metus savanoriauja iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rūta jau trečius metus savanoriauja iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekieno vaikai“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Karolina Jasionytė

2023-10-04 21:29

Ligoninės sienos jai ne svetimos ir šiandien – ji atvyksta čia vieną du kartus per savaitę, tik to priežastys jau kitos.

Rūta yra buhalterė, 4-ių vaikų mama, kuri laisvalaikiu sportuoja, pildo seną svajonę – mokosi groti pianinu – ir jau trečius metus savanoriauja iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.

Šios iniciatyvos savanoriai teikia emocinę paramą ligoninėse dienas leidžiantiems vienišiems vaikams: žaidžia, išklauso, myluoja.

– Kaip kilo noras savanoriauti iniciatyvoje „Niekieno vaikai“?

– Aš pati praleidau nemažai laiko ligoninėse. Mano sūnui du kartus operuotas nepiktybinis smegenų auglys, todėl prieš 12 ir 10 metų su juo gulėjome Kauno ligoninės neurochirurginiame skyriuje.

Jau tada man teko matyti paliktus „niekieno vaikus“ ir jau tada man kirbėjo mintis, kad taip neturėtų būti – jie neturėtų būti vieni. Kadangi mano pačios vaikas sirgo, šią paliktų vienišų vaikų situaciją priėmiau jautriai.

Kai išgirdau, kad atsirado tokia iniciatyva kaip „Niekieno vaikai“, pagalvojau: „Va! Va apie tai aš ir kalbėjau!“ Pamačiusi šią iniciatyvą iš karto supratau, kad man reikia ten būti.

– Kaip sekėsi įsilieti į savanorystės veiklą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Nebuvo drąsu. Praėjo metai nuo minties galvoje iki jos išpildymo, bet mano būdas toks. Aš ilgai pratinuosi prie minties, ilgai priiminėju sprendimus; man dažnai atrodo, kad aš nesugebėsiu, neišdrįsiu.

Be to, kai ieškojau informacijos apie iniciatyvą, buvo parašyta, kad čia kas mėnesį rengiami savanorių susirinkimai, kuriuose būtina dalyvauti. Pagalvojau – šitą galėčiau ir praleisti. Aš tokia esu – aš neturiu noro būti tarp žmonių. Beje, savo nuostabai, labai klydau su šia nuomone, nes įsilieti į kolektyvą nebuvo jokių sunkumų nei psichologine, nei emocine prasme – viskas įvyko labai lengvai. Atrodė, kad esu ten, kur ir turiu būti.

Kalbant apie vaikus, nerimavau, ar man pavyks pramušti ledus bandant prieiti prie jų. Dabar, sakyčiau, tos baimės nebėra. Visgi kaskart eidama pas vaiką nežinau, koks jis, kokia jo būklė, kaip seksis su juo megzti kontaktą. Tik pramušus ledus, radus kontaktą su vaiku atsiranda tas nuostabus jausmas, kad esu čia ne veltui.

– Prisimenate savo pirmąjį budėjimą, pirmąjį vaiką? Kaip jautėtės?

– Taip, prisimenu, nes jį būtų sunku pamiršti. Mano pirmasis budėjimas prie vaikelio truko 2 dienas iš eilės – šeštadienį ir sekmadienį. Tai buvo 6 mėnesių kūdikis paliatyviojoje slaugoje. Pats budėjimas nebuvo sunkus. Tas rūpinimasis kaip mamos: pamyluoti, pasūpuoti, pakeisti sauskelnes.

Vis dėlto antradienį gavau žinutę iš koordinatorės, kad kūdikis neišgyveno. Tai toks liūdnas mano pirmasis savanorystės krikštas. Žinoma, eidamas į ligoninę ir nesitiki, kad eini į šventę.

– O gal turite ir gražių, šviesių akimirkų iš ligoninės palatų?

– Tikrai būna budėjimų, kurie praeina su šypsena veide. Pavyzdžiui, esu budėjusi prie dvylikametės mergaitės, kuri man tokių juokingų istorijų yra pripasakojusi.

Kalbant apie tą pačią mergaitę – žinojau, kad ji labai myli šunis, o ir oras buvo tinkamas išeiti į lauką, tai aš į ligoninę pasiėmiau savo šunį. Parėjusi namo savo vaikams sakiau, kad mūsų šuo dar niekada gyvenime nėra tiek dūkęs lauke, kiek tu ta mergaite (juokiasi).

O man pačiai geriausias jausmas būna tada, kai atrandu kontaktą su vaiku ir jis mane apdovanoja šypsena, užsimiršta. Tai čia turbūt didžiausias savanorystės atlygis – būti naudingu.

– Ką įprastai veikiate su vaikais budėjimų metu? Kaip palengvinate jų emocinius sunkumus?

– Kiekvienas atvejis labai skirtingas. Neįvyksta stebuklų, bet, manau, vien tas buvimas šalia vaiko jau yra laimėjimas, nes jis jaučia, kad kažkam rūpi. Dabar daug budėjimų būna paliatyviosios slaugos palatose, o ten vaikai visiškai kitokie ir visai nesvarbu, kiek jiems metų. Tai reiškia, kad tokie budėjimai yra tiesiog buvimas šalia, palaikymas už rankos, paglostymai. Kai su jais kalbi, nelabai supranti, ar jie tave girdi, ar supranta.

Vis dėlto, kai gauni iš jų atgalinį ryšį, tarkime, jie įsitveria į tavo ranką ir nepaleidžia – supranti, kad tie vaikai iš tiesų jaučia ir jiems tavęs reikia.

Aišku, naujagimių priežiūra dar kitokia. Standartiškai jų priežiūra atrodo taip: paniūniuoti, pasūpuoti, pakeisti sauskelnes. Su vyresniais vaikais vėl kitaip: su jais išeiname į lauką, kalbamės, išklausome.

Manau, man emociškai sunkiau, kai vaikai yra iš krizinių šeimos situacijų. Tada nuskenuoju kambarį ir žiūriu, kaip galiu padėti. Kartais užtenka paimti į glėbį ir laukti, kol vaikas nurims. Kartais išvis nereikia nieko sakyti ar daryti.

Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai aš tiesiog 2 valandas klausiau vienuolikmetės mergaitės – jai reikėjo viską išsakyti, išsipasakoti. Nežinau, kiek tuose pasakojimuose buvo tiesos, o kiek fantazijos, bet jai paprasčiausiai reikėjo žmogaus, kuris išklausytų, o ne pamokslautų.

– Ar budėjimų metu patirtas emocijas dar ilgai nešiojatės su savimi, kai užveriate ligoninės duris?

– Deja, taip. Kažkodėl įsivaizdavau, kad pabudėsiu 5 valandas, užversiu ligoninės duris ir gyvensiu savo gyvenimą toliau. Ne, iš tiesų taip nėra. Žinoma, laikui bėgant imi suprasti savo emocijas. Savanorių mokymų metu kalbėjo, kad visos emocijos yra reikalingos, jų nereikia šalintis. Atvirkščiai – reikia leisti joms išbūti.

Asmeniškai, aš mėgstu rytinius arba vėlyvus budėjimus. Po rytinių einu į darbą, sugrįžtu į rutiną, kuri man padeda užsimiršti, o po vakarinių, kurie baigiasi 22 valandą, namo einu pėsčiomis. Jei važiuoju automobiliu, garsiai užsileidžiu muziką.

Aš nevengiu emocijų ir nuo jų nebėgu – jei man liūdna ar sunku, priimu tai ir išgyvenu. Be to, turime koordinatores, su kuriomis galime pasikalbėti, o kai buvo ypač sunku – teko kalbėtis ir su psichologe.

– Minėjote, kad kaskart kyla nežinomybės jausmas, ar pavyks užmegzti ryšį su vaiku. Gal turite savų „triukų“, palengvinančių priėjimą prie vaiko?

– Triukų neturiu. Neturiu burtų lazdelės ar triušio iš stebuklingos skrybėlės. Esu už nuoširdumą bet kokiame kontakte su žmogumi. Skenuoju situaciją ir žiūriu, ką galiu padaryti.

Tų situacijų būna įvairių, pavyzdžiui, vaikai iš krizinių šeimos situacijų nebūtinai serga, bet jie emociškai labai pažeidžiami, išsigandę. Jie ne visada iš karto prisileidžia mane. Tada bandau prieiti ramiau, pakalbinti, paklausiu, ar turi brolių, sesių, augintinių. Būtent klausimas apie kačiukus ir šuniukus dažnai padeda pramušti ledus (nusišypo).

Atėjus pas vyresnius vaikus, paauglius, bendravimas vėlgi kitoks. Pavyzdžiui, budėjau prie vienos trylikametės merginos, ji buvo nusilakavusi nagus – tada pagyriau, kad graži spalva. Bandau atkreipti dėmesį į smulkmenas ir taip megzti pokalbį.

– Ar buvo atvejų, kai su vaiku užsimegzdavo toks stiprus ryšys, kad net širdį spausdavo išsiskirti?

– Gal nėra taip buvę – tie budėjimai trunka neilgai. Gal tai priklauso ir nuo nusiteikimo. Aš čia ateinu padėti ribotą laiką, todėl man nėra tekę turėti sunkaus išsiskyrimo.

Man suspaudžia širdį, kai ateinu pas vaiką, kurio amžius panašus į mano vaiko, kurio ligos atvejis panašus į mano vaiko. Tarkime, mano šešiolikmetis jau eina į pasimatymus, o kitas to paties amžiaus paauglys, kurį lankau, guli lovoje sunkios būklės. Sunku dėl pačios situacijos – taip, bet dėl išsiskyrimo – sakyčiau, kad ne.

– Ką jums pačiai duoda buvimas ligoninėje su šiais vaikais?

– Savanorystė man suteikia įsižeminimo jausmą, aiškų suvokimą, kad esi pakankamas ir tuo reikia mėgautis. Kartais pagalvoju, kad gyvenimas yra kaip žiurkių lenktynės: mums vis norisi kažko geresnio, kokybiškesnio, skanesnio; mes vis bėgame, lekiame, verčiamės per galvą; vis kažko siekiame.

Atėjęs į ligoninę pas sergantį, sužeistą vaiką staiga supranti, kad viskas, ko jam reikia – tai palaikymas už rankos, pasakos paskaitymas, niūniavimas, paglostymas. Tą akimirką supranti, kad tik tiek tereikia, jog būtum jo išgelbėtoju.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.