Kai kurie žmonės puoselėja iš pažiūros keistus pomėgius. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerio O.Scholzo sutuoktinė fotografuoja pamestas pirštines.
B.Ernst nuotraukose dažnai matomos ant suoliukų ar grindinio akmenų gulinčios pirštinės – tarsi viena nuo kitos priverstinai išskirtos dvynės.
Jos kyšo iš sniego arba pakabintos ant tvorų – vis dar su viltimi, kad bus surastos ir paimtos.
Praėjusių metų balandį nepritarusi Brandenburgo žemės vyriausybės politikai B.Ernst pasitraukė iš švietimo ministro pareigų.
Dabar ji rado nedidelę aistruolių bendruomenę, kuri taip pat ieško našlaitėmis tapusių pirštinių.
Kiti pirštinių ieškotojai kelia savo nuotraukas su grotažyme handschuamwegesrand (pirštinė pakelėje) ir priduria, kad šis radinys skirtas tik Brittai.
„Daugelis žmonių žavisi pirštinėmis. Jos turi ilgą istoriją – ne tik kaip apsauga bei šiluma rankoms, bet ir galios demonstravimo priemonė“, – sakė Miuncheno pirštinių gamintojos bendrovės „Roeckl“ vadovė Annette Roeckl.
Frazė „mesti pirštinę“ reiškia iškviesti į dvikovą, ginčą.
Šis posakis atėjo iš viduramžių riterių papročio, galiojusio ir vėliau: priešininkui prie kojų numesta pirštinė buvo kvietimas į dvikovą.
Jeigu priešininkas ją pakeldavo, tai būdavo tarytum atsakymas, kad iššūkis priimtas.
Dvikovų tradicija su jai būdingais ritualais ir taisyklėmis kai kuriose šalyse išsilaikė iki pat XX amžiaus.
O frazė „pakelti pirštinę“ reiškia priimti iššūkį į dvikovą.
1922-aisiais atidarius legendinio Egipto faraono Tutanchamono (1341–1323 m. pr. Kr.) kapavietę buvo rastos 27 poros odinių pirštinių.
Viduramžiais jas valdovai dovanodavo kaip jų palankumo ženklą. Grąžinta pirštinė netgi galėjo būti naudojama meilei išreikšti.
Pamestų pirštinių įamžinimas nuotraukose Vokietijos kanclerio sutuoktinei Brittai tėra pomėgis. Tiesa, gana neįprastas.
Parengė Ona Kacėnaitė
