Lietuvio kelias iki Harvardo ir darbo „Google“: svarbiausia – ambicija

Studijos Japonijoje, Harvarde, darbas „Google“ ir Silicio slėnyje kuriama kompanija – ilga dr. Pauliaus Jurčio kelionė, kurioje nestinga drąsos ir polėkio gilintis į mokslą ir išbandyti įvairias galimybes.

 P.Jurčys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 P.Jurčys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 P.Jurčys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 P.Jurčys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 P.Jurčys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 P.Jurčys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jun 13, 2024, 5:05 PM, atnaujinta Jun 13, 2024, 5:06 PM

Teisės žinių pagrindus įgijęs Vilniaus universitete (VU), čia jis toliau dalinasi su studentais savo tarptautine patirtimi intelektinės nuosavybės, autorių teisės ir inovacijų srityse.

– Kokius įspūdžius jums paliko teisės studijos VU Teisės fakultete? Kokie dalykai jums buvo įdomūs?

– Pirmas kursas buvo sunkokas, nes teko pažinti naujas sąvokas ir trūko aiškumo, ką veiksiu pabaigęs teisės studijas. Pirmaisiais semestrais reikėjo lankyti logikos, teisės istorijos, romėnų teisės ir kitų bendro pobūdžio dalykų paskaitas. Tuo metu supratome, jog tai yra dalis bendrojo teisininkams būtino išsilavinimo. Laikui bėgant, studijuojant įvairių teisės šakų dalykus, kiekvienas pamažu pajutome, kurios teisės sritys kiekvienam iš mūsų buvo arčiau širdies. Tuomet ir specializacijos sritis darėsi aiškesnė.

– Kokia teisės kryptis jums buvo įdomi?

– Mano studijų metais buvo keli vyresnės kartos dėstytojai grandai – prof. dr. Armanas Abramavičius, prof. dr. Jonas Prapiestis, prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas. Tai charizmatiškos asmenybės ir jų paskaitos buvo ypatingos, visi buvom sužavėti. Man lūžis įvyko antram kurse, kai baudžiamosios teisės seminarų metu mus pirmąkart nusivedė į teismą. Kiekvienam davė bylą, kurią reikėjo peržiūrėti. Man atiteko kraupoka nužudymo byla… Pamatęs nuotraukas supratau, kad nors baudžiamosios teisės teoriją itin mėgstu, praktinė jos dalis man – „per daug“. Tada pradėjau galvoti, kur vyksta kūryba, kokiose srityse visuomenė žengia į priekį. Taip pradėjau domėtis intelektinės nuosavybės teise.

– Po VU toliau žinias gilinote Japonijos Kiūšiū (Kyushu) universitete. Kodėl pasirinkote šią šalį?

– Studijuodamas VU ketvirtame kurse pagal „Erasmus“ programą metams išvykau į Vokietiją. Per tuos du semestrus išklausiau 19 teisės dalykų vokiečių kalba ir suspėjau dalyvauti trijuose teismo inscenizacijų konkursuose. Penktame kurse pabaigiau rašyti magistro darbą ir pradėjau mąstyti apie tai, kas laukia toliau.

Gavęs keletą darbo pasiūlymų iš didžiųjų advokatų kontorų nusprendžiau pabandyti pratęsti studijas užsienio šalyse – bet ne Europoje, o Azijoje. Paraiškas padaviau į universitetus Singapūre ir Japonijoje. Tuomet buvau įsitikinęs, kad darbą galėsiu gauti ir vėliau, o studijų galimybės gali ir nepasitaikyti.

Japonijos Kiūšiū universitetas man atsakė labai greitai ir pasiūlė itin geras finansines sąlygas: stipendiją ir sveikatos draudimą. Pamaniau, būtų kvaila nepriimti šito pasiūlymo. Tada vasarą praleidau gimtojoje Klaipėdoje, ten pradėjau mokytis japonų kalbą. O rugsėjo mėnesį metams išvykau į Japoniją, kur prasidėjo naujas ir neplanuotas etapas, trukęs net 7 metus.

Japonijos Kiūšiū universiteto tarptautinė programa buvo ant bangos, gaudavo gerą finansavimą, atvažiuodavo geri studentai ir puikūs dėstytojai iš visų pasaulio kraštų. Vienas dėstytojas, profesorius Toshiyuki Kono, kuris vadovavo programai, paragino mane gilintis į tarptautinius ginčus dėl intelektinės nuosavybės teisių. Tuo metu teisės mokslininkai ir praktikai siekė išspręsti problemą, kur nagrinėti tarptautinius ginčus. Intelektinės nuosavybės teisės yra teritorinio pobūdžio, todėl Japonijos patentai galioja tik Japonijoje, Amerikos patentai galioja tik Amerikoje, bet verslas veikia tarptautiniu lygmeniu. Tai buvo nauja ir labai įdomi sritis.

Po magistrantūros (LL.M.) studijų pasilikau rašyti daktaro disertacijos. Per tuos trejus metus su prof. T. Kono įgyvendinome lyginamojo tyrimo projektą, kurį vainikavo daugmaž 1200 puslapių knyga. Gavęs prestižinę stipendiją pasilikau ir podoktorantūrai. Buvo rengiami įvairūs projektai, atvykdavo profesorių iš Europos ir Amerikos, jie didžiuodavosi savo profesija ir suprato akademinio darbo vertę. Man irgi kilo mintis, kad dėstyti universitete yra labai kilnus dalykas. Dar būdamas doktorantas pradėjau skaityti paskaitas. Kai tapau dėstytoju, universitete dirbantys japonai jautėsi nepatogiai, nes turėjo į mane kreiptis ne ponas Pauliau (Poru-san), o Poru-sensei. Kreipinys „sensei“ japonų kultūroje paprastai skiriamas mokytojui ir reiškia didelę pagarbą. Dažniausiai kreipiamasi „sensei“ į vyresnio amžiaus žmones. Man buvo nepatogu ir atrodė truputį ironiška, nes tuo metu buvau 26–27 metų ir visi universiteto administracijos darbuotojai buvo už mane gerokai vyresni.

Pradėjęs dirbti dėstytojo darbą, supratau, kad mano paskaitos nėra patrauklios, nes tuo metu man trūko praktinės patirties. Tada ėmiau galvoti, ką daryti. Supratau, kad iš Japonijos esu ne tik viską gavęs, bet ir daug savęs atidavęs, norėjau versti kitą puslapį. Mąsčiau – jeigu aš noriu judėti pirmyn, turiu nebegaišti laiko. Išsiunčiau dokumentus į Harvardą, Jeilį ir Stanfordą, atsakymą gavau iš kelių ir važiuoti nusprendžiau į Harvardą.

– Ar buvo sunku įstoti?

– Harvardas turi daug programų, aš studijavau tokią, kuri vadinasi LL.M – tarptautinė teisės magistrantūros programa, ji pritaikyta užsienio teisinį išsilavinimą turintiems teisininkams. Procesas stojant į tarptautines programas visur yra daugmaž panašus, tik, aišku, stojant į Harvardą konkurencija didesnė.

Gavęs teigiamą atsakymą dar abejojau ir klausinėjau artimųjų, ar man verta važiuoti į Harvardą. Vienas man artimas profesorius atsakė – negali būti net klausimo, pirmyn. Atsimenu, kai įžengiau su lagaminais į Harvardo aikštę, supratau, kad tai buvo kvailas klausimas.

– Kokia atmosfera Harvarde?

– Ten kitas pasaulis, kita erdvė. Į Harvardą atvažiavau su vienu tikslu – kuo daugiau išspausti iš tų metų ir klausyti žymiausių profesorių paskaitų. Per dieną būdavo 2–4 paskaitos, per pietų pertrauką vykdavo renginiai, kur būdavo kviečiami pranešėjai. Bevalgydami picą klausydavomės, kaip žmonės tiesia savo karjeros kelią. Tuomet eidavau į sporto salę žaisti krepšinio, o vakare kartu su studentais susirinkdavom bibliotekoje. Tai pati didžiausia universitetinė biblioteka, ten sėdėdavom iki vidurnakčio. Kadangi gyvenau šalia esančiame bendrabutyje, vidurnaktį pareidavom švęsti kieno nors gimtadienio. Pastate gyveno šimtai žmonių, todėl beveik kiekvieną vidurnaktį būdavo kieno nors gimtadienis. Sėdėdavom iki 2–3 valandos, o ryte reikėdavo keltis. Skaičiavau, kiek per dieną sutikdavau žmonių ir pasisveikindavau – jų būdavo 170–200.

– Kokių pastebėjote skirtumų tarp studijų Lietuvoje, Japonijoje ir Amerikoje?

– Skirtumai priklauso nuo studijų programos ir šalies kultūros. Lietuvoje studijavau teisės pagrindus, dėstytojai stengdavosi pateikti esminę medžiagą, kurią studentas turi įsisavinti. Todėl normalu, kad yra daugiau dėstytojo monologo ir mažiau bendravimo, kuris vyksta jau seminarų metu. Daugiau diskusijų būna per pasirenkamuosius dalykus, nes pagrindai jau suformuoti ir žinomi pagrindiniai teisės principai.

Japonijoje paskaitose beveik visada dominuoja dėstytojas, diskusijos su studentais nevyksta, na nebent dėstytojas būtų itin novatoriškas.

JAV studijos yra paremtos sokratiniu mokymo metodu. Ten labai daug diskusijų, praktinių užduočių, didelę įtaką turi ekonominis požiūris į teisę, sąnaudų ir naudos vertinimas.

– Jums teko ne tik studijuoti, bet ir dirbti Amerikoje, Japonijoje. Kokiose bendrovėse dirbote ir kaip sekėsi šiose šalyse pritaikyti turimas teisės žinias ir patirtį?

– Baigus studijas Harvarde, trumpą laiką teko dirbti „Google“ bendrovėje tarp studijų ir darbo advokatų kontoroje. Man tiek ir užteko, nes technologijų kompanijoje darbas itin intensyvus, užduotys sprendžiamos veiksmingai ir greitai. Metus dirbau prestižinėje advokatų kontoroje Tokijuje. Ten užduotys turėjo būti atliekamos nepriekaištingai, net jei tam ir reiktų skirti daug brangaus laiko. Svarbiausias buvo ilgus metus trunkantis žmogiškasis ryšys ir pagarba tarp kontoroje dirbančių teisininkų ir kontoros klientų.

Vėliau pagalvojau: reikia važiuoti į Silicio slėnį ir pradėti kurti savo kompaniją. Tai visiškai neplanuota gyvenime situacija, nes kaip teisininkas maniau, kad būsiu teisėjas, advokatas arba prokuroras, o gal dirbsiu valstybės institucijoje – tokie yra keliai. Dabar su visais dalinuosi mintimi, jog teisės studijos atveria nepaprastai plačias galimybes – baigę teisę nebūtinai turėsite dirbti advokatu, prokuroru ar teisėju. Teisės studijos suteikia pagrindus dirbti bet kokį darbą, jei tik to norite.

– Šiuo metu esate vienas iš startuolio „Prifina“ bendraįkūrėjų. Gal galite daugiau papasakoti apie kompanijos veiklą? Apie ką svajojote vystydamas startuolio idėją?

– Mes gyvename naujoje duomenų ekonomikoje, kur duomenys turi itin didelę vertę. Kompanijoje kuriame naują duomenų ekosistemą, kurioje kiekvienas žmogus turi galimybę valdyti savo duomenis ir gauti iš jų naudos. Kuriame į žmogų orientuotą duomenų platformą, kurioje naujos kartos programėlės suteikia žmonėms galimybę kalbėtis su dirbtinio intelekto asistentais, optimizuoti savo pačių dienos ritmą ir panaudoti savo pačių duomenis taip, kad galėtų gyventi sveikiau, ilgiau ir patirti daugiau džiaugsmo.

– Kokių vertingų gyvenimo pamokų gavote iš savo tarptautinės patirties?

– Savo studentams siekiu paaiškinti, jog teisė nėra mokslas apie ginčus ir konfliktus; teisės tikslas – sukurti tokią visuomenę, kurioje galėtume pasitikėti vienas kitu, jaustis saugūs ir saugomi teisės. Teisė, kaip ir žmonės, turi būti dinamiška ir sudaryti sąlygas, kurios leistų žmonėms pasitikėti vieni kitais, kad vietoje konfliktų siektume dialogo ir bendrų tikslų.

Studentams linkiu neskubėti pradėti dirbti, išnaudoti galimybę mokytis ir semtis žinių. Teoriniai pagrindai ir principų suvokimas yra itin vertingi sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Linkiu neskubėti nubrėžti galutinį tašką – „dabar pradėsiu dirbti advokatų kontoroje“. Pabandyti skirtingus dalykus, išmėginti vieną vaidmenį, antrą, trečią. Padirbti vienoje bendrovėje, padirbti nevyriausybiniame sektoriuje, išbandyti skirtingas profesijas ir tada pradės labai greitai aiškėti, kur norisi dirbti, ką daryti. Ir drąsiai eksperimentuoti, nesibaiminti, kad kas nors neišeis. Nes jeigu nepavyksta, situaciją galima pakeisti labai greitai.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.